Lietuvoje

2020.08.01 07:00

Idėją iš Azijos įkurdino ant Olando Kepurės: į netradicinę stovyklavietę žmones vilioja griežtos taisyklės

Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.08.01 07:00

Azijoje atrasta ramybė pakuždėjo ir veiklos planą vaikystės kaime. Pajūryje gimusi, augusi ir vėlesnius metus praleidusi Aušra Mendelė tuomet, 2009-aisiais, suprato, kad Karklėje susikurs ramybės oazę ne tik sau, bet ir kitiems panašiu į jos ritmu gyvenantiems žmonėms. Galutinį tašką padėjo ir netikėtas radinys vaikystės sodyboje – apskritas ženklas, kad kadaise čia buvo užsiimama ypatingu amatu. 

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Priimdama svečius savo glempinge „Karkelbeck 409“ buvusi klaipėdietė Aušra Mendelė pasiūlo gintarų, turinčių ypatingą reikšmę jos gyvenime ir verslo istorijoje, arbatos.

Iš pradžių, prieš aštuonerius metus, švedų kalbos vertėja ir gidė A. Mendelė Karklėje, ant Olando Kepurės skardžio, įkūrė tiesiog kaimo turizmo sodybą, vėliau ji virto geros savijautos sodyba, o greta plytinti stovyklavietė, dar vadinama kempingu, įgijo pavadinimą, atėjusį iš užjūrių, – glempingas, kas reiškia prabangų, patogų kempingą (glamping, glamourous camping).

Vietoj muzikos – paukščių simfonija

Aušros valdose galioja kelios griežtos taisyklės: tyla yra svarbiausia, tad jokios muzikos, be to, čia yra teritorija, kurioje negalima vartoti svaigalų ir rūkyti.

„Mes suteikiame svečiams poilsį ir kūnui, ir sielai. Bet tai yra ne mūsų nuopelnas, tai yra mus supančios gamtos nuopelnas. Jūra, medžiai, paukščiai – visa tai sukuria ypatingą atmosferą, kurioje žmogus gali puikiai pailsėti. Mūsų svečiai žino, kur atvažiuoja. Turime taisyklių, kurios pirmą kartą atvykstančiuosius nustebina. Klausia, ką tikrai negalima muzikos leisti? Net ir dieną? Pas mus jos negalima leisti ir dieną, juk čia girdėti paukščių simfonija“, – pasakojo savo valdas aprodydama šeimininkė.

Dalis būna tuo labai patenkinti, o dalis labai nustemba. Juolab vadinamojoje švaraus eterio zonoje niekada nevartojami nei svaigalai, nei rūkalai. Ten vyksta meditacijos terapija, skambančių dubenų garso terapija.

„Ta glempingo prabanga – labai paprasta. Galima sakyti, kad prabangą kuria mūsų gazebai – pusiau nameliai, pusiau palapinės, kuriose gali gyventi arti gamtos. Ten nėra elektros, bet yra komfortas – čiužiniai, vilnonė patalynė, jų grindys pakeltos, sienos – iš tekstilės, kuri atspari vėjui ir vandeniui. Žmogus gyvena gamtoje, bet patogioje buityje“, – iš Balio parsivežtą idėją apibūdino Aušra.

Pirmasis gazebas Karklėje iškilo 2013-aisiais. Jis iki šiol – tik šeimininkės Aušros valdos. Svečiams įkurtos kitos trys palapinės. Jos atsirado 2018-aisiais, kai draugai ar atvykstantys svečiai smalsaudavo, ar Aušros gazebas nuomojamas.

Glempingas „Karkelbeck 409“, plytintis 1,1 hektaro teritorijoje, – dabar jau nebe vienintelis Lietuvoje. Tokį kempingą turi „Ikea“ Vilniuje, tokie yra ir Biržuose, Molėtuose.

Taip pat skaitykite

Ypatingas radinys nurodė kryptį

Pirmuosius žingsnius kurdama tuomet dar tik geros savijautos sodybą A. Mendelė nuėjo 2012-aisiais.

„Mūsų pradžia buvo – šis svečių namelis, dabar skendintis gėlėse. Jį vadiname karališkuoju gintaro cechu“, – sakė šeimininkė.

Toks pavadinimas ne iš piršto laužtas. Jį pakuždėjo ir netgi stiprų impulsą nesustoti ir plėtoti verslą davė vienas radinys. Atstatant šį namelį kieme sukosi statybininkai, virė rimtas darbas – kone supuvusiame žvejo namelyje vedė vandentiekį, nuotekų sistemą, elektrą.

„Lietingą dieną, darbininkams jau baigiant darbus, atvažiavau pažiūrėti, kas ir kaip. Pamačiau, kad jie pamiršo nutiesti vieną laidą. Vyrai kasė vėl iš naujo. Tuomet ir pamačiau kažką gulint ant žemės, daiktas priminė rublį, tik kiek mažesnį. Pakėlusi pamačiau užrašą „Karkelbeck 409“, išsyk buvo aišku, kad tai Rytprūsių laikai. Tiesa, nei pats ženklas, nei numeris ant jo man nieko nesakė“, – apie mįslę, kurios įminimas nutiesė tolimesnį kelią, pasakojo šeimininkė.

„Rublį“ puošė ir erelis pakeltais sparnais. O kortas galutinai atskleidė užrašas vokiečių kalba „karališkasis gintaro cechas“.

„Man pasidarė įdomu. Nešiojausi šį daiktą ilgiau nei metus, kiekvieno besidominčio istorija klausinėjau, kas tai. Paaiškėjo, kad tai 19 amžiaus pabaigos ir 20 amžiaus pradžios verslo liudijimas. 409 – liudijimo numeris. Jo reikėjo tiems, kad norėjo rinkti gintarą, jį laikyti, apdirbti, jie turėjo mokėti mokesčius, nes gintaras priklausė imperatoriui“, – aiškino A. Mendelė.

Dar vienas reikšmingas sutapimas buvo tas, kad tais pačiais 2012-aisiais tokį ženklą rado ne tik Aušra, bet ir žmonės kitame kaimo gale, tik numeris buvo kitoks – šešioliktas.

„Šis radinys pakeitė mūsų istoriją. Anksčiau kalbėta, kad gintaro cecho Karklėje niekada nebuvo, kad tai būdinga tik Juodkrantei. Drauge tai buvo ir mūsų sodybos atgimimo, ir mano grįžimo į ją pradžia“, – sakė vertėja ir gidė Aušra.

„Po truputėlį ši sodyba mane prisitraukė. Atradau senų šios sodybos žemėlapių – 15,16 amžiaus. Verčiau puslapį po puslapio, ėmiau domėtis sveikatingumu, gintaru, jo gerosiomis savybėmis. Norėjau, kad atvykstantys svečiai mėgautųsi tuo, ką čia gauna“, – kaip pamažu grįžo į tėvų namus, pasakojo moteris.

Aušros tėvai į Karklę atsikraustė 1976-aisiais, kai jai buvo treji. Kurį laiką pagyvenę pas kaimynus, tėvai žemaičiai įsigijo pusę namo, vėliau sužinojo, kad jame kadaise buvo Karkelbekės senoji mokykla.

„Namas buvo apleistas, broliai užlipo ant aukšto ir įlūžo, tėtis su broliais nuolat namą remontavo, taip ir užaugau tarp remontų. Tai taip įaugo man į kraują, kad nebegaliu sustoti“, – šypsojosi nuo pavasario iki rudens savo valdomis be sustojimo besirūpinanti Aušra.

Jai talkina sūnus ir jo širdies draugė.

Baiminosi balių festivalių

Kurti stovyklavietę Aušra pradėjo nerimaudama.

„Pradėjome nuo vieno tualeto ir vieno dušo, tiesiog nušienaudavome žolę. Norėjome pažiūrėti, ar žmonėms tai patinka. Paaiškėjo, kad visiems viskas patinka, ir nėra taip baisu, kaip mane gąsdino, kad suvažiuos triukšmingi žmonės, bus baliai festivaliai, kad mano gėlynų nebeliksią. Dabar esu tikra, kad mintys, kuriomis žmogus gyvena, pritraukia kitus panašius žmones.

Pas mus atvažiuoja labai įdomūs žmonės ir priežastys, dėl kurių jie čia patenka, įdomios. Tarkim, važiuoja žmonės pro šalį, ir nors mūsų nuo kelio nematyti, jie pasuka toliau keliuku, išvysta mūsų stovyklą ar gazebą ir nutaria: čia ir liksime“, – šypsojosi A. Mendelė.

Vienu metu glempinge gali apsistoti iki 110 žmonių. Automobiliams numatytos 45 vietos.

Šiemet glempingas atsivėrė lankytojams dėl koronaviruso vėluodamas – gegužės 1 dieną. Iš pradžių lankytojų skaičius augo santūriai: po vieną kitą iki birželio vidurio, o tada šeimininkai pajuto proveržį. Tiesa, vis tiek padėtis kur kas prastesnė nei ankstesniais metais.

Aušros sūnus, studijuojantis sportinių automobilių inžineriją, palygino: šiemet gegužę, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu mėnesiu, srautas buvo 75 proc. mažesnis, o birželį jis susitraukė 40 proc.

Pagrindiniai Karkelbeko stovyklavietės svečiai anksčiau būdavo iš Vokietijos, Lenkijos, Čekijos, Nyderlandų, Šveicarijos, Prancūzijos, užsieniečiai sudarydavo 60-70 proc. visų svečių. Tiesa, vokiečių Aušra sulaukė ir šiemet birželį.

40 metų atrado jūrą – kasdien šoka į bangas

Dar 2016-aisiais A. Mendelė į glempingą kasdien važinėdavo iš Klaipėdos, o paskui suprato: reikia čia nuolat gyventi, kad viską suspėtų.

„Tai buvo didžiulė laimė. Iš miesto čia atvykus būdavo justi skirtumas, atidariusi langus girdėdavau paukščius. Tuomet pradėjau maudytis rytais jūroje, taip iki šiol ir nesilioviau to daryti, nesibaigia maudynės ištisus metus. Einu prie jūros kasryt, ir jei ji traukia, maudausi. Perkopusi 40 metų supratau, kad jūra yra šalia ir joje galima maudytis kasdien“, – juokėsi Karkelbeko senbuvė.

Iki jūros nuo glempingo – vos 100 metrų. Bet ieškant patogesnio nusileidimo nuo Olando Kepurės skardžio prireikia 6 minučių.

Aplinkui besidriekiančiuose miškeliuose Aušra ir žoliauja, ir uogas renka.

Kartą grįždama nuo pamiškės ji suprato, kad stovyklavietės viduryje reikia keturių vėjų pavėsinės, kurios centre – ąžuoliukas, simbolizuojantis gyvybės šaltinį. Netrukus tokia pavėsinė ir buvo suręsta iš nuvirtusių uosių.

Baigė jogos mokytojų kursus

Ar ji, Aušra, pati randa laiko „paglempinėti“?

„Mano glempinėjimo laikas dabar yra žiema. Pernai vėl vykau į Balį, traukė ten nuo 2009-ųjų, kai pirmą kartą ten apsilankiau“, – šypsojosi moteris.

Aušra ten baigė jogos mokytojo kursus. Ankstesniais metais ji leidosi į Japoniją ir Indiją.

Iš svečių kraštų parsivežtas ar savo gyvenimo suformuotus įpročius ji diegia ir Karklėje. Tarkim, savo svečiams ji siūlo vegetariško maisto – sveikuoliškos košės, varškės apkepo, duonos blynų ar bandelių.