Tautybė politikos gniaužtuose: Lietuvos lenkai apie sulietuvintus vardus, santykį su Lenkija ir nykstančią bendruomenę

Ieva Kuraitytė, LRT.lt
2020.08.15 11:44
Marijuš Antonovič, Agnieška Avin, Katažina Bitovt

Tautinių mažumų klausimai Lietuvoje yra nustumiami į antrą planą arba, supriešinę visuomenę, taip ir lieka neišspręsti. Didžiausia tautinė mažuma Lietuvoje – Lietuvos lenkai. O tiksliau, remiantis 2016 m. Statistikos departamento duomenimis, jų buvo 162 344.

Marijušas, Agnieška ir Katažina – vieni iš jų. Tačiau žodžių junginys „Lietuvos lenkas (-ė)“ jų neapibrėžia. Marijušas dėsto Vilniaus universitete, Agnieška dirba tautinių mažumų srityje – padeda integruotis romams, o Katažina yra garso režisierė. Jų istorijos padeda geriau suprasti tautinės tapatybės niuansus Lietuvoje.

LRT.lt portalo straipsnių ciklas „Mūsų žemė“ per asmenines patirtis siekia atskleisti tautinių tapatybių atspalvius ir problemas Lietuvoje.

Taip pat skaitykite

Marijušas: jei šalia lietuviško užrašo atsiras lenkiškas, tai nereiškia, kad yra mažiau lietuviškų užrašų

„Aš supratau, kad įeinu į šizofreniją – esu vienas žmogus čia, kitas žmogus ten. Ir tada supratau, kad ne, nėra gerai. Tuo metu dar negalėjau įvardyti, bet dabar aš suprantu, kad atradau tokį daiktą kaip žmogaus integralumas. Kad tu nori būti vienu ir tuo pačiu žmogumi visur, visoje aplinkoje. Ir tada tai aiškiai pereina į vardą“, – LRT portalui pasakoja Marijušas.

Marijušas Antonovičius
Marijušas Antonovičius / E. Blaževič/LRT nuotr.

Marijušas kultūriškai save priskiria prie lenkų, o politiškai – prie lietuvių, bet sako, kad jam svarbiausia lokali tapatybė: „Aš augau Vilniuje, esu vilnietis iki kaulų smegenų.“

Lietuvių mokyklą baigęs pašnekovas atskleidė, kad jau pirmose klasėse savo vardą turėjo pritaikyti prie aplinkos. „Buvo, lietuvindavau ir vardą, ir pavardę – ir gan smarkiai. Mane vadindavo Mariumi, o kai pakeičiau mokyklą, 9-oje klasėje, mokytojas perskaitė „Marijušas“, ir mane visi Marijušu pradėjo vadinti“, – pasakoja jis.

Tuo metu dar negalėjau įvardyti, bet dabar suprantu, kad atradau tokį daiktą kaip žmogaus integralumas. Tu nori būti vienu ir tuo pačiu žmogumi visur, visoje aplinkoje. Ir tada tai aiškiai pereina į vardą.

Marijušo šeimoje buvo kalbama tik lenkiškai, tačiau jį nuolat supo daugiakultūrė aplinka – tarp bičiulių buvo rusų, žydų, lietuvių.

„Namuose buvo ir yra kalbama griežtai lenkiškai. Iš vaikystės buvo draugų lenkų, nors su laiku tų kontaktų mažėjo. Bet vėlgi aš sakyčiau, kad tas multikultūriškumas vis tiek jautėsi. Šeimoje vienaip (kalbi – LRT.lt), mokykloje – kitaip. Iš kitos pusės, mokykloje vienas mano bičiulis buvo pusiau žydas, kitas – rusas. Aš žaidžiau futbolą ir ten iš viso rusiškai daugiausia bendraudavome. Galų gale šeimos šventėse ir bažnyčioje – lenkiškai (kalbėdavome – LRT.lt)“, – sako jis.

Marijušas pasakoja, kad augdamas jautė stiprų kultūros ir mokslo poreikį, bet tuometėje Lietuvoje trūko lenkų kultūrinio gyvenimo, todėl jautėsi kaip nesavas.

„Aš tikrai domėjausi roko muzika ir nuoširdžiai norėjau klausytis lenkiško roko, bet „YouTube“, „Spotify“ tuo metu nebuvo. Nebuvo, kad aplinkoje kas kažkokių kasečių ir kompaktinių diskų turėtų ir išvis, kad galėtų pakonsultuot. Taip ir liko tas noras“, – prisimena jis. Nors dabar bet kokia informacija pasiekiama mygtuko paspaudimu, anot Marijušo, tai, kad lenkų kultūra Lietuvoje yra provinciali, jaučiama ir dabar.

Tai yra nulinės sumos mąstymas – žmonėms atrodo, kad jeigu tu nusileisi, tai atsitrauki. Jeigu padaugės lenkų kalbos, tai sumažės lietuvių kalbos.

O kokia ji gali būti iš tiesų, Marijušas pamatė studijų metais nukeliavęs į Krokuvą.

„Buvo Žalgirio mūšio minėjimas, 600-metis. Aš ten pirmą kartą galėjau prisiliesti prie aukštosios lenkų kultūros, nes ten buvo studentų renginys, buvo visokių profesorių. Man tai padarė įspūdį. Aš esu Lietuvos lenkas ir pajaučiau, kad kai kuriais atžvilgiais lenkų kultūra yra labai aukštai, kai kuriose srityse yra žinių ar pasiekimų, kurių nėra lietuvių kultūroje, ir aš norėjau su tuo tapatintis“, – prisimena Marijušas.

Marijušas Antonovičius
Marijušas Antonovičius / E. Blaževič/LRT nuotr.

Marijušas baigė ekonomikos, politikos ir tarptautinių santykių mokslus, dėsto Vilniaus universitete ir rašo disertaciją apie Lenkijos ir Rusijos santykius. Jis yra vienas iš Lenkų diskusijų klubo, kurio tikslas – kurti dialogą tarp Lietuvos lenkų ir lietuvių, įkūrėjas. Čia kritikos neišvengia ir glaudžiai su Lietuvos lenkų bendruomene susijusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS). Griežtos kritikos partijai negaili ir Marijušas.

„Reta tautinė mažuma Europoje gali pasigirti tokia (politine – LRT.lt) įtaka. Ir turint tokią įtaką neišspręsti nė vieno klausimo... Tikrai kyla klausimas, kam jūs iš viso esate reikalingi. (...) Jūs buvote išrinkti spręsti problemų, o visą energiją skiriate Rozovos, Narkevičiaus gelbėjimui“, – apie lenkų partiją kalba M.Antonovičius.

Valdemaro Tomaševskio, kuris nuo 1999 m. yra šios partijos pirmininkas, fenomeną jis aiškina labiausiai vidutinio rinkėjo principu.

„Yra tokia knyga „Kvailybės enciklopedija“, ir joje parašyta, kad tobuliausia demokratijai, kad būtų išrinktas labiausiai vidutinis rinkėjas ir paskelbtas karaliumi. Tai tam tikra prasme įvyko su lenkų bendruomene. Kaip bežiūrėsi, sociokultūriškai V. Tomaševskis yra kaip jo rinkėjai – mąsto panašiai, jo pažiūros yra labai panašios, pridėti reikia ir tai, nors, aišku, tai pamažu keičiasi, bet Lietuvos lenkų bendruomenė po sovietmečio buvo labiausiai neišsilavinusi, gan nuskurdusi, prie to prisidėjo nesąžininga žemės reforma, kuri dar labiau palaikė šitą statusą. Pagal tą „Kvailybės enciklopediją“ jis tam tikra prasme yra to vidutinio rinkėjo puikus atspindys“, – svarsto pašnekovas.

Marijuš Antonovič
Marijuš Antonovič / E. Blaževič/LRT nuotr.

Vis neišsprendžiamus ir visuomenę priešinančius klausimus dėl lenkiškų raidžių rašybos, dvikalbių lentelių Marijušas laiko politiniais ir idealoginiais įkaitais.

„Tai yra nulinės sumos mąstymas – žmonėms atrodo, kad jei nusileisi, tai tu atsitrauki. Jeigu padaugės lenkų kalbos, tai sumažės lietuvių kalbos. Tai jeigu yra lietuviškas užrašas ir šalia jo atsiras lenkiškas, tai nereiškia, kad yra mažiau lietuviškų užrašų. Lietuviški užrašai lieka, jie niekur nedingsta“, – nurodo jis.

Paklausus apie mažumų santykį su Lietuva ir jos valdžia, Marijušas neabejoja, kad multikultūriškumas valstybei naudingas.

„21 amžiuje yra dar daugiau kūrybiškumo, inovacijų ir jos gimsta, kai susiduria kultūros, kai bendradarbiauja skirtingos kultūros. Iš 20 amžiaus paveldėtas poreikis unifikuoti turi neigiamų pasekmių: ne tik mažumos kultūros ką nors praranda, tai turi neigiamų pasekmių valstybės vystymuisi. (…) Multikultūriškumas, skirtingų kultūrų sugyvenimas yra tai, kas dabar veda į priekį miestų, valstybių vystymąsi“, – tiki Marijušas.

Agnieška: mano gimtoji kalba yra šunų kalba?

„Aš derinu savyje ir lenkų, ir lietuvių tapatybę. Ir yra 100 procentų vienos, 100 procentų kitos“, – pabrėžia Agnieška. Tautinė tapatybė jai yra dinamiška, besikeičianti ir išmokstama.

Būtent asmens vertybės Agnieškai apibrėžia tautybę, todėl ji griežtai kritikuoja paplitusį suvokimą, kad kalba nusako tautinę tapatybę.

Agnieška Avin
Agnieška Avin / E. Blaževič/LRT nuotr.

Angiešką vaikystėje supo lenkų kultūra – šeimoje kalbėta lenkų kalba, ji pati lankė lenkų mokyklą. Lietuvių kalbą pasakoja išmokusi kartu su broliu žiūrėdama animacinius filmukus. Dviejų kalbų susidūrimą taip pat patyrė vaikystėje – kaip pati pasakoja, iš atminties neišsitrina įvykis autobuse.

„Man buvo 11–12 metų, su drauge važiavome autobusu ir bendravome lenkiškai. Mums buvo labai linksma, juokėmės ir staiga vyresnio amžiaus moteris atsisuko ir taip piktai piktai sako: „Gal baigsit ta savo šunų kalba kalbėti?!“ Ir tada suvoki – ką, mano gimtoji kalba yra šunų kalba?“ – prisimena ji.

Baigusi mokyklą Agnieška pasinaudojo galimybe vykti studijuoti į Lenkiją. Tiesa, ten taip pat teko susidurti su kitokiu požiūriu – šalia jos vardo atsirado patikslinimas „iš Lietuvos“.

„Nuvažiavusi maniau, kad esu lenkė, tikra lenkė, o ten tapau lenke iš Lietuvos. Iš pradžių „Agnieška iš Lietuvos“ labai liūdino. Nes tiek metų augi, galvoji, kad esi normali, o ten nuvažiuoji ir staiga žmonės tavęs klausia: „Kaip tu lenkiškai išmokai kalbėti?“ Aš sakau: „Aš lenkė, lenkišką mokyklą baigiau.“ „Aaa, ten tokios yra“, – prisimena ji. – Tada supranti, kad gal tas centras nežino, kaip atrodo periferijos arba kaip atrodo tautinių mažumų gyvenimas užsienio šalyse.“

Tautybė nėra įgimta. Mes gimėme, užaugome ir socialinis, kultūrinis mūsų laukas mus užaugino taip, kad jaučiamės vienaip ar kitaip. Mes mokame tą himną arba kitą, mes kalbame viena ar kita kalba. Bet tai gali pasikeisti.

Po penkerių metų, praleistų Lenkijoje, Agnieška grįžo į Lietuvą ir prisimena, kad iš tiesų buvo nelengva. Daugiau sunkumų kėlė ne primiršta lietuvių kalba, bet socialinė aplinka. Kad atkurtų draugų tinklą ir vėl įsilietų į socialinį gyvenimą, prireikė daug pastangų. Tačiau ji pabrėžia, kad tokia patirtis padėjo geriau pažinti ir suprasti tautiškumo klausimą.

„Tautybė nėra įgimta. Mes gimėme, užaugome ir socialinis, kultūrinis mūsų laukas mus užaugino taip, kad jaučiamės vienaip ar kitaip. Mes mokame tą himną arba kitą, mes kalbame viena ar kita kalba. Bet tai gali pasikeisti. Ir reikia suvokti, kad jeigu mes gimtume kitoje šalyje, būtume visiškai kiti žmonės“, – aiškina Agnieška.

Agnieška Avin
Agnieška Avin / E. Blaževič/LRT nuotr.

Todėl ieškodama atsakymo dėl tautinės tapatybės Agnieška nusprendė savo kilmę ir patirtį priimti ne kaip minusą, o kaip pliusą – kaip galimybę objektyviau stebėti ir vertinti tai, kas atrodo neteisinga.

„Kai esi atskirtyje arba stebi viską iš šono, tai leidžia užimi labai gerą stebėtojo poziciją. Ir tu gali labai kritiškai žvelgti tiek į Lenkiją, tiek į Lietuvą, labai neprisirišti prie vienos tautinės tapatybės ir matyti savų pliusų ir minusų skirtingose pusėse“, – svarsto ji.

Galimybė ir gebėjimas vertinti kritiškai Agnieškai yra ypač svarbūs. Jos manymu, kritinis mąstymas turėtų būti stipriau lavinamas jau mokyklose, nes žmogus, matantis šalies trūkumus ir gebantis juos nagrinėti, yra geras pilietis. Tačiau, anot jos, tokių aktyvių piliečių Lietuvoje trūksta, šlubuoja ir pasitikėjimas vieni kitais.

„Dažnai, jeigu kritikuoji šalį, tau gali pasakyti, kad „tu esi ne patriotas“, bet jeigu tu linki šaliai, kad viskas būtų skaidru politikoje, be korupcijos, žmogaus teisės būtų gerbiamos, būtų tinkama socialinė apsauga, ir jeigu tu matai, kad kažko trūksta, tai, aš manau, yra labai gero ir sveiko piliečio bruožas matyti viską ir linkėti savo šaliai geresnio gyvenimo.

Ne mėginti išlaikyti kažkokio „Lietuva tik lietuviams“ arba „lenkai Lenkijai“, o linkėti šaliai to, kaip tu pats norėtum gyventi, tokioje santvarkoje, kurioje būtų tarpusavio solidarumas, pasitikėjimas, ko trūksta tiek institucijoms, tiek mums“, – nurodo Agnieška.

Agnieška dirba tautinių mažumų srityje – yra dienos centro „Padėk pritapti“, dirbančio su romų vaikais, edukatorė. Ji sako, kad noras padėti mažumoms kilo iš asmeninės patirties.

„Aš gal išsiugdžiau socialinį jautrumą ir empatiją skirtumams, tą didelę empatiją įtraukimui ir norą visiems padėti. Kažkur pasąmonėje aš visada žinojau, kad esu mažuma. Tai man visos kitos mažumos, nesvarbu, kokia prasme tos mažumos, – man visada yra noras kovoti už jų teises ir palaikyti, padėti, ypač užjausti ir padėti kitataučiams“, – pasakoja ji.

Agnieška Avin
Agnieška Avin / E. Blaževič/LRT nuotr.

Kalbėdama apie tautinių grupių supriešinimą, Agnieška svarsto, kad tai gali būti paranku politinėms jėgoms. Tokiu būdu, anot jos, kuriamas lojalumo, pasitikėjimo jausmas, kuris padeda politinėms partijos pritraukti rinkėjų. Tačiau pačios bendruomenės turėtų suprasti, kada kuriamas priešinantis naratyvas, ir atviriau žiūrėti į mažumų integraciją.

Kai asmeniškai pažįsti žmogų, tikrai nebendrauji su lenku – bendrauji su žmogumi.

„Aš manau, integracija niekada nebus įmanoma, jeigu abi pusės nuoširdžiai nenorės ir nuosekliai nesistengs integruotis. Nes negalima sakyti, kad tai mažumos nenori, kad jos užsidarusios, joms neįdomu integruotis. Jeigu mes paklaustume daugumos, kuri yra priimanti visuomenė, ar visi mes esame tokie patys atviri ir tikrai priimame tą užsienietį, užjaučiame ar suprantame problemas, kurių kyla?“ – klausia Agnieška.

Vis dėlto darbinė ir asmeninė patirtis jai leido įsitikinti, kad žmonių tarpusavio santykiuose ne tautybė apibrėžia žmogų: „Per kontaktą, per bendravimą ta tautybė, tapatybė yra trečiame ar ketvirtame lygmeny, o visų pirma yra draugystė. Kai asmeniškai pažįsti žmogų, tikrai nebendrauji su lenku – bendrauji su žmogumi.“

Katažina: joks lenkas manęs Kata nepavadins

Katažina save įvardija kaip lenkakalbę lietuvę arba Lietuvos lenkę. Tautinė tapatybė yra viena esminių jos dalių: „Aš jos sąmoningai nepaleidžiu.“

Katažina Bitovt
Katažina Bitovt / E. Blaževič/LRT nuotr.

Mama su Katažina visuomet kalbėjo lenkiškai, o tiksliau – vietos lenkų kalba. Seneliai buvo religingi ir puoselėjo lenkų kultūrą, todėl ir mama savo vieninteliam vaikui norėjo tai perduoti. Be to, leisti Katažiną į šalia esančią lenkišką mokyklą buvo patogu. Anot jos, norą išsaugoti tautinę tapatybę sustiprino ir besikeičianti politinė situacija – kovos dėl nepriklausomybės, nepriklausomos Lietuvos atkūrimas. Tautinės mažumos tuo metu tapo tarsi atskirtos ir paliktos kovoti už save.

„Kiek aš su ja (mama – LRT.lt) kalbėjau, už nepriklausomybę kovojo visi, visiems norėjosi nepriklausomos Lietuvos, visi jautė: „Čia mūsų žemė, mes esame dalis, mes kovojome, visiems mums rūpėjo.“ Atkūrus nepriklausomybę gal dėl nacionalistinio polėkio labai pasijuto ir jos draugams – kiek aš girdžiu iš jų rato, o jie ne tik lenkai, bet ir rusai, žydai – pasidalinimas: čia esame mes, čia esate jūs. Čia dabar Lietuva, Lietuva labiau lietuviams. Labai daug kas nusivylė ir vis dar nepaleidžia nuoskaudų“, – pasakoja Katažina.

Jos nuomone, tautinių mažumų nepaisymas jaučiamas ir kalbant apie paprastus dalykus, tokius kaip svarbios viešos informacijos teikimas mažumų kalbomis.

„Viešosiose erdvėse ir socialiniuose tinkluose labai daug pranešimų iš pradžių verčiami į anglų kalbą, nors tikslinė grupė – vienas procentas turistų. Į lenkų išvis niekada nėra verčiama, nes priimta, kad lenkai turi suprasti rusų kalbą. Tad pirmiausia informacija verčiama į anglų kalbą, nors dauguma vyresnio amžiaus žmonių net nemoka anglų kalbos. Tik mums labai svarbu pritraukti turistų ir emigrantų, čia yra žymiai svarbiau. Bet juk nėra sudėtinga išversti į kalbą, kuria kalba labai didelė tavo miesto dalis“, – kritiškai Vilniaus miesto prioritetus vertina Katažina.

Kaip išmoko lietuvių kalbą, Katažina neprisimena – kalba tiesiog atsirado jos gyvenime. Lietuviška aplinka taip pat buvo jos gyvenime – Katažina lankė lietuvių muzikos mokyklą. Tiesa, tuomet iškilo jos vardo klausimas.

Tas vardas tampa kažkoks politizuotas ir komplikuotas, ir gal dėl to aš nukirtau jį per vidurį – Kata. Visiems aiškios šitos raidės, okay? Let’s go.

„Prisimenu, manęs viena muzikos mokytoja paklausė, kaip vardą užrašyti, nes lenkų kalboje jis rašomas su „r“, „z“ ir „y“. Lietuvių kalboje negalima – pase neleidžia įrašyti dvigarsio – neištars, pasimes ir žlugs valstybė, – šypteli Katažina. – Dėl to jis užrašytas su „ž“ ir niekas nežino, kokia „i“. Ir tada manęs klausia: „Kodėl tavo mama neparašė su „y“, juk lenkų kalba?“ Ir aš nežinau. Tas vardas tampa kažkoks politizuotas ir komplikuotas, ir gal dėl to aš nukirtau jį per vidurį – Kata. Visiems aiškios šitos raidės, okay? Let’s go.

Katažina Bitovt
Katažina Bitovt / E. Blaževič/LRT nuotr.

Katažina pabrėžia, kad Kata lenkai jos nepavadintų.

„Vardu Kata, kuriuo prisistatau lietuviams, ir mano mamai tas labai nepatinka, joks lenkas manęs nepavadins, nes jie gali ištarti mano lenkišką vardą. Bet tai atsirado nuo vaikystės ir man tai yra patogu. Tai tarsi dvilypumas, bet jis nėra blogas“, – sako Katažina.

Suprasti ir priimti šį dvilypumą Katažinai padėjo ir lietuviai, tiesa, ji priduria, kad tautinės tapatybės niunsus priima ne visi.

„Lietuviai man padėjo atrasti: „Tai palauk, tu gyveni čia, tai kaip ir lietuvė, kodėl tu manai, kad esi ne lietuvė?“ Ir tada atsakai „Hmm, nes negalima?“ – juokiasi Katažina. – Tu kaip ir neatitinki lietuviško standarto – kalba, etniškumas. Ir man asmeniškai padėjo, kai lietuvis sakė, kad yra skirtingų lietuvių – yra lenkiškai kalbančių lietuvių, yra rusiškai kalbančių lietuvių. „Ai, tai jūs mane, mus visus, priėmate į savo gretas?“ Bet tada kiti sako: „Ne, ne, ne, kažkas keisto, tau pasitaikė keisti lietuviai.“

Ir man asmeniškai padėjo, kai lietuvis sakė, kad yra skirtingų lietuvių – yra lenkiškai kalbančių lietuvių, yra rusiškai kalbančių lietuvių.

Katažina dirba Martyno Mažvydo bibliotekoje ir įvairiuose kituose projektuose garso režisiere, taip pat aktyviai siekia dalytis lenkų bendruomenės problemomis ir klausimais. Ji įžvelgia didelę grėsmę pačiai Lietuvos lenkų bendruomenei. Pašnekovės nuomone, dėl rusifikavimo ir lituanizavimo jau dabar matomas lenkų bendruomenės nykimas. Ir nors tai, anot jos, yra natūralus procesas, kol tai įvyks, reikia gerinti tautinių mažumų padėtį.

Katažina Bitovt
Katažina Bitovt / E. Blaževič/LRT nuotr.

„Mes neišnyksime gal dar 100 metų. Ir kol mes neišnykome, būtų labai nuostabu ir labai gerai, jeigu būtų pagerintas švietimas. Jei suvienodintų švietimo lygį ir lietuviai galėtų eiti į lenkų mokyklas ir gauti tokį patį išsilavinimą, jei tau būtų patogu vaiką atiduoti į lenkišką mokyklą, nes ji arčiau namų, ir dėl to nenukentėtų pažymiai. Būtų puiku, jeigu lietuvių mokykloje aš galėčiau pasirinkti lenkų kalbą, jeigu per istorijos pamokas kalbėtų daugiau apie tautines mažumas. Jeigu įteisintų raides, kurias galima būtų rašyti užsieniečiams Lietuvoje, bet negalima Lietuvos piliečiams rašyti tų raidžių, nors Lenkijos piliečiams su lietuviškomis raidėmis – nes lenklų kalboje nėra raidės „v“, – galima. Tas yra labai svarbu ir aš už tą kovosiu, pasirašysiu, eisiu, mosikuosiu vėliavom – kuo reikia, nes tai man labai svarbu“, – pabrėžia Katažina.