Lietuvoje

2020.08.15 07:00

Prostatos vėžiu sergantis Leonardas: po 35 spindulinės terapijos kursų aš vos lipau laiptais

Eglė Zubriūtė, LRT.lt2020.08.15 07:00

Lietuvoje prostatos vėžio diagnozę kasmet išgirsta maždaug 2 tūkstančiai vyrų. Vienas iš jų – buvęs karininkas Leonardas Tekorius. Diagnozė nesustabdė jo nuo veiklų namuose bei darbe, o jis pats pastebi, kad aplinkiniai sudėtingu metu kaip tik ištiesė pagalbos ranką, o ne atsitraukė. Tačiau jis pripažįsta, kad tęsiamas gydymo procesas nėra lengvas, o sunkumų kelia ne tik patiriami skausmai, tačiau ir koronaviruso pandemija bei didelės būtinų jam medicinos priemonių kainos.

Vyras pabrėžia, kad didžiausią dėkingumą jis jaučia žmonai, kuri ne tik rėmė sunkiausiu metu, bet ir privertė mesti rūkyti. Pašnekovas ligos akivaizdoje pažymi ir religijos svarbą, kaip jis pats sako, dar dirbdamas išminuotoju jis suprato, kad viskas – Dievo valioje.

Pats L. Tekorius – įdomi asmenybė. Jis kartu su Vladu Durpiu sudarė Lietuvos išminavimo žemėlapį taip pat yra apdovanotas Sausio 13-osios medaliu.

Išgyvenimo dienoraštis – tai publikacijų ciklas apie žmones, kurie išgirdo diagnozę „vėžys“. Šiame cikle pateikiamos nepagražintos istorijos apie skirtingas gydymosi patirtis, skausmus, baimes ir išgyvenimus, o kartu – ir apie viltį pasveikti.

– Kokia jūsų ligos diagnozė?

– Aš pats nesirūpinu, kokia tiksli mano diagnozė, nes man ji neįdomi. Gydytojai pasakė, kad man labai aktyvus vėžys. Aš tai išgirdęs pasakiau: „Ką padarysi.“ Dabar jaučiuosi normaliai, teko iškęsti operaciją, kuri truko beveik 5 valandas. Mane taip išpjaustė, kad gydytojas sakė, jog dabar galiu atidaryti savo mėsinę.

– O kaip jūs supratote, kad jums kažkas negerai ir reikia pasitikrinti sveikatą?

– Aš nesupratau. Pas gydytojus, kaip ir visi padorūs vyrai, nevaikštau, bet šeimos gydytoja padarė nemokamą tyrimą, kuris vadinamas PSA (prostatos specifinis antigenas – LRT.lt). Jis privalomas kiekvienam, kam virš 50 metų, o man tą tyrimą padarė, kai buvau 60-metis. Dieną padarė PSA testą, į pavakarę sulaukiau skambučio.

Pamenu, žiūriu, kad skambina šeimos gydytoja, galvoju, kas čia dabar atsitiko. Atsiliepus ji man sako, kad reikia skubiai pas urologą registruotis. Kadangi Jonavoje urologų nėra, registravausi į Kauną, taip praėjo dar viena diena.

Registravausi pas gydytoją Darių Trumbecką, labai fainas chirurgas, jis pasakė, kad man – vėžiukas. Jis klausė manęs, ką darysime? O aš ką žinau, gi neprofas šioje srityje. Jis man pasiūlė gydymo būdus – chirurginį įsikišimą, chemiją ir spinduliavimą. Aš pasakiau: „Jei jūs mane pjausit, tai galit tai daryti, kad ir dabar ant stalo.“ Sutarėme dėl operacijos, jis mane išmėsinėjo ir kol kas viskas gerai – esu gyvas, sveikas, dirbu sode ir darbe.

Aš pats nesirūpinu, kokia tiksli mano diagnozė, nes man ji neįdomi

– Jums netaikoma spindulinė terapija?

– Aš išgyvenau spinduliuotes po operacijos. Prieš karantiną buvo paskirtos 35 spinduliuotės, o tai – labai daug. Man tai jau neblogai kalė per sąnarius – dėjo taip, kad aš laiptais vos laipiojau, o dabar viskas atsistatė tvarkingai.

Dabar dėl koronaviruso nukėlė mano konsultacijas pas gydytoją. Pas jį turėjau nueiti gegužės 25 dieną, bet kadangi čia visa pandemija, tai užsiregistravau tik liepos 8 dienai. Bet aš pasidariau PSA testą prieš konsultaciją, už kurį kažkodėl reikia mokėt, ir jis rodo, kad viskas labai gerai.

– Galima sakyti, kad jūs jau įveikėte vėžį?

– Aš niekada nejaučiau, kad jį turiu.

– Koks jausmas jus aplankė, kai sužinojote diagnozę?

– Nieko tokio, ką jūs įsivaizduojate, – šokas, plaukai piestu... Ne, baikit, aš žinau, kad viskas, kas vyksta, yra Dievo valioje. Aš dirbau išminuotoju ir visus šiuos dalykus žinau puikiai. Pasakė, kad vėžys, tai ką padarysi, negi tau padės ar pagėrės, jei tu imsi rėkti, rautis plaukus.

Gydytojas pasakė tik tiek, kad reikia eiti gydytis. Su žmonos dideliu spaudimu mečiau rūkyti, tai buvo toks spaudimas, kad baisu, labai gailiuosi (juokiasi – LRT.lt). Mažai valgau saldumynų, o labai mėgau visokius pyragėlius, ledus, o dabar – viskas uždrausta.

Pasakė, kad vėžys, tai ką padarysi, negi tau padės ar pagėrės, jei tu imsi rėkti, rautis plaukus

– Kas sunkiausia jums savo ligos gydymo procese?

– Sunkiausia tai buvo ligoninėje vaikščioti su trimis išvestais kateteriais, po to nežinau, ką galėčiau įvardyti kaip sunkumą. Kai po švitinimo buvo sunku, tai tu supranti, kad tas sunkumas yra reikalingas. Aš tada namuose laiptais nulipti negalėjau, tai tada lipdavau atbulas, nes taip buvo lengviau, bet čia nėra tragedija, taip turi būti.

Pavyzdžiui, mūsų organizacijos ŠKAC (Jonavos onkologinių ligonių asociacijos pavadinimas – LRT.lt) vadovė Jūratė Povilavičienė paaiškino, kad aš ir taip labai gerai atrodau, kaip niekur nieko. Sakau: „Rupūs miltai, skauda ir rankų sąnarius, ir pirštų“, o ji man atsako: „Tai čia nieko, viskas gerai, baigsi spinduliuotes ir su laiku viskas praeis.“ Žinoma, kai išpjausto tave, šiek tiek skauda, bet čia nėra sunkumas.

Sunkumas dar tas, kad velniškai brangios sauskelnės, o atlyginimas ir pensija – maži, o be sauskelnių man neišeina būti, reikia jas keisti. Apkritai vaistų ir visų medicinos priemonių kainos Lietuvoje yra baisios. Aš gyvenau Anglijoje ir mačiau, kad vyresniems nei 60 metų piliečiams, gyvenantiems Anglijoje, viskas yra praktiškai nemokama – medicinos paslaugos, priemonės, vaistai. Viskas pas mus ne tik, kad mokama, bet dar ir kainos didelės.

Važiavom užpraeitais metais į Tatrus, Karpatus – Lenkiją ir Čekiją ­– atsigerti čekiško alaus, pavalgyti gerai padarytų kiaulės kojų su čekiškais raugintais kopūstais. Tai Lenkijoje, Čekijoje vaistinėse vaistai dvigubai, trigubai pigesni. Reikėjo uošvienei kažkokių vaistų, tai žmona juos ten pirko be receptų ir jie du-tris kartus pigesni nei Lietuvoje, o jų atlyginimai yra didesni. Vaistų kainos Lietuvoje tiesiog juokingai didelės.

Žinoma, kai išpjausto tave, šiek tiek skauda, bet čia nėra sunkumas

– Kas gydymo procese jums suteikė daugiausia jėgų?

– Žmona suteikė daugiausiai jėgų. Ji – be galo jautri ir aš esu jai viskuo dėkingas. Ji daug kuo padeda, kartais aš nenoriu kažko daryti, bet ji sako, kad tau reikia ir viskas, tol neatstoja, kol aš nepadarau, pavyzdžiui, dėl to nustojau rūkyti.

– Gydymo metu jums psichologo pagalbos nereikėjo?

– Aš galiu suteikti psichologo pagalbą kitam, kuris jaučiasi blogai. Aš manau, kad aš laisvai galėčiau tai padaryti.

– Jūs minėjote, kad ir dabar dirbate.

– Taip, aš dirbu Šaulių sąjungoje, esu apsaugos šaulys. Sirgdamas ir toliau tęsiau darbą.

– O kaip visuomenė, darbdaviai reaguoja į jus kaip į sergantįjį?

– Pavyzdžiui, mano draugai, kurie dirba kartu su manimi, jie sureagavo globėjiškai ir, sakyčiau, taip būtent turėtų reaguoti kiti žmonės į sergančius vėžiu. Jeigu tik puse žodžio užsimeni, kad reikia pagalbos, tai be kalbų padės.

Sakykime, aš gyvenu su žmona Jonavoje, gyvenam su ja labai gražiai – turime namą, 15 arų sklypą, japonišką sodą ir daržus. Man reikėjo namuose padėti betonuoti, greitai vyrukai iš darbo atvažiavo su autobusiuku išbetonuoti, šaligatvį padėjo sutvarkyti. Jų nereikėjo net prašyti pagalbos. Iš tikrųjų labai puikus, geras kolektyvas darbe. Kai ilgiau nesimatome, visada paklausia manęs, kaip jautiesi, kaip sveikata. Iš tikrųjų jie – geranoriški vyrukai.

– Tai nepajutote jokio draugų atsitraukimo, apie kurį kalba kiti susirgusieji?

– Ne, kadangi mano bendradarbiai turi patirties tokiuose reikaluose – vienas plaučiuose turėjo auglį, kito tėvas arba senelis nuo to miręs, todėl jie žino visą tą reikalą ir reaguoja geranoriškai, bet ne užjaučiančiai, jie nesako, koks vargšas aš esu. Jie buvo pas mane kelis kartus atvažiavę ir jie mato, kad aš nesėdžiu prie televizoriaus ir nedejuoju, mato, kad aš dirbu. Man taip patinka gyventi, ir jiems taip malonu, kad aš nepasiduodu tiems visiems dalykams.

Jie mato, kad aš nesėdžiu prie televizoriaus ir nedejuoju, mato, kad aš dirbu. Man taip patinka gyventi, ir jiems taip malonu, kad aš nepasiduodu

– Susirgęs kokių socialinių problemų pamatėte, trūkumų?

– Socialinės problemos tai tokios – gydymo organizavimas per šeimos gydytoją – kol prisiskambinsi, dabar būtent, kai yra pandemija, tai košmaras, tragedija. Aš sakau, turėjau gegužės 25 dieną būti pas gydytoją apžiūrai, konsultacijai, nes man kas šešis mėnesius leidžiami hormonai. Reikėjo jau gegužę juos leisti, o birželio 26 dieną dar nebuvo tai padaryta.

Šeimos gydytojai karantino pradžioje iš viso neprisiskambinau, tai nuvažiavau prie jos kabineto, kojomis paspardžiau duris ir kažkas išėjo ir sako: „Oi, tik neikit, kadangi čia pandemija.“ Aš per duris jiems sakau, kad jau kelias dienas neprisiskambinu ir ėmiau vardyti, ko man reikia, nes jie puikiai žino, kad aš vėžininkas, pamenu, aš sakau jiems, kurių velnių čia niekas nedirba, o jos pradėjo aiškinti apie pandemija. Dabar viskas ant jos yra nurašoma. Jei būčiau gyvenęs vienas ir neturėčiau žmonos, būčiau nusispjovęs ir niekur nėjęs, tegul jie eina visi velniop. Bet žmona mane greitai užlaužė ir sakė: „Varai greitai ir darai.“

– Ką jūs labiausiai pastebite būdamas tarp ligonių, ar sklando mitų, nepasitikima medicina?

– Per daug nekontaktavau su kitais ligoniais ir nesiklausau kitų ligų, kas ten su kuo ką kalba. Yra visokiausių mitų, tai gydykis tuo, padės, gydykis kitu, padės. Čia sunku pasakyti. Yra ten tokie iš bičių produktai, pavyzdžiui, hormonai yra išgaunami iš tranų. Brolis skaitė apie tai ir sakė, kad galbūt tai galėtų būti pakaitalu leidžiamiems hormonams, nes tai būtų ne cheminis produktas, o natūralus. Mano brolio sūnus kaip tik laiko bites, tik pradėjo tai daryti. Tai apie bičių produktus reiks, aišku, pakalbėti su gydytoju.

Aš žiūriu į tokius dalykus gan skeptiškai ir į gydytojų išrašytus vaistus žiūriu per skepsio prizmę. Dabar jūs puikiausiai žinot, kad beveik visi gydytojai yra angažuoti tam tikroms firmoms. Jei gydytojas atstovauja garsiai Vokietijos ar Amerikos įmonei, tai būtent jų vaistus paskirs. Aišku, gydytojas duos tokius vaistus, kurie tavęs nenunuodys, kurie tau padės, bet kiek tai padės – galas žino.

– Ką pasakytume kitiems sergantiems vėžiu ar bijo išgirsti, kad jiems vėžys?

– Aš pasakyčiau taip, kad nesistengtų per jėgą kažką daryti. Nereikia. Reikia tiesiog nueiti į bažnyčią, nuoširdžiai pasimelsti ir viskas bus gerai. Reikia nebijoti to vėžio. Kiek žinote, mano diagnozė buvo labai sunki. Gydytojas sakė, kad man supersunki liga ir kiekvieną akimirką galėjau „užsiversti“ ar nuo trombo, ar nuo kito velnio.

Po šio pokalbio su gydytoju aš jau metus krutu, judu su kastuvu ir viskas gerai – akmenis tąsau, darau alpinariumus, dažau tvoras ir dirbu normalų darbą, atrodo, kad aš nesergu. Taip ir yra, jei aš nejaučiu to vėžio savyje, tai vadinasi jis pasislėpęs. Tai aš manyčiau, kad reikia gyventi taip, kaip gyvenai prieš sužinodamas apie ligą, nes jeigu tu kreipsi dėmesį, melsiesi tam vėžiui, tai jis tave ir suvalgys. Tiesiog, gal Dievas man davė tokią filosofiją, kad aš visiškai jo nebijau.