Lietuvoje

2020.08.03 05:30

12 metų pas kalines mamas vaikus vežiojęs aktorius: net blakės rūpinasi savo vaikais, o mamos – ne visos

Domantė Platūkytė, LRT.lt2020.08.03 05:30

„Kai skaitai stambaus nusikaltėlio biografiją, tai prieš pasmerkdamas jį pakelk akis į dangų ir padėkok Viešpačiui, kad jis nepasiuntė tau su savo doru veidu tų išbandymų, kurie teko tavo smerkiamajam“, – portalui LRT.lt sako visuomenininkas, aktorius Česlovas Stonys, 12 metų rūpinęsis kalinių vaikais.

Įkūręs vaikų globos centrą AUKA (apleistų, užmirštų, kenčiančių apsauga) ir neskaičiuodamas nei laiko, nei pinigų, Č. Stonys sukardavo tūkstančius kilometrų, kad pas kalinčias mamas nuvežtų jų vaikus. Per 12 metų šansą pasimatyti su mamomis aktorius suteikė beveik 500 vaikų.

„Istorijų buvo įvairiausių, dažniausiai – graudžių“, – pripažįsta Č. Stonys.

Aktorius sako susidūręs su visokiomis situacijomis, net tokiomis, kai mamos nesirūpino savo vaikais, nenorėjo jų matyti. Tokių mamų net žvėrimi nepavadinsi, patylėjęs priduria pašnekovas.

„Mokslininkai įrodė, kad net blakės rūpinasi savo vaikais, o jeigu jau net nėra blakės lygio, tai tada kas?“ – apgailestauja Č. Stonys.

Savo keliones, vežiojant vaikus, vaikų patirtis bei istorijas Č. Stonys sudėjo į dar neišleistą knygą „Laistant kertamą medį“.

– Kaip kilo idėja įkurti vaikų globos centrą, kodėl to ėmėtės?

– Labai sunkus klausimas. Aš prisimenu savo vaikystę, prisimenu, kaip man reikėdavo mamos. Mano tėvai buvo jauni, kartais vakare išeidavo pas draugus, o aš likdavau vienas. Buvau dar visai mažiukas, penkerių metų.

Man taip reikėdavo mamos, kad atidarydavau spintą, kur sukabintos mamos suknelės, įsikniaubdavau į sukneles ir pasidarydavo lengviau, taip lyg ir su mama pabūdavau. Žinau, kad ir kokia mama būtų, vaikas visada nori jos.

Anksčiau buvau Kalinių draugijos pirmininkas. Galvojau, reikia ką nors daryti, kad vaikams padėčiau. Kalinių vaikai – ypatingas kontingentas. Jie ne tik kenčia skausmą, bet dar jį slepia, nenori sakyti, kad mama kalėjime sėdi, kad nusikaltusi.

Jie dvigubai kenčia. O žmonių požiūris į tokį vaiką neigiamas – dešimties metų mergaitė kažką padarė, o aplinkiniai ir sako: motina prostitutė, ir tu būsi prostitutė.

– Taip sumenkina vaiką.

– Taip. Jis turi kentėti suaugusiųjų nesupratimą, nejautrumą... Pamaniau, kad reikia įkurti tokią organizaciją, ir pradėjau važinėti.

Mokslininkai įrodė, kad net blakės rūpinasi savo vaikais, o jeigu jau net nėra blakės lygio, tai tada kas?

– Ir važinėjote 12 metų.

– Neėmiau jokios algos, taip leidau savo laisvalaikį ir atostogas. Kas važiuodavo į Palangą, o aš – pas vaikus.

– Tikriausiai gaudavote daug atgalinio ryšio.

– Aš gavau labai daug. Tai gražiausi mano gyvenimo metai. Sunkiausi ir gražiausi gyvenimo metai. Sunkiausi visaip – ir fiziškai, ir emociškai. Įsivaizduokite, pirmiausia reikia nuvažiuoti pas motiną, ar ji nori matyti vaiką, tik tada važiuoti pas vaiką, ar jis nori važiuoti, ar jį kas nors išleidžia... Vaikai būna labai išmėtyti – gyvena pas globėjus, senelius, nepažįstamus žmones...

Visais žmonėmis reikia rūpintis. Visais. Net ir žmogžudžiu.

Nuveži vaiką pas motiną, palieki, jei tai ilgalaikis pasimatymas, o tada vėl važiuoji į kalėjimą, nuveži vaiką namo ir grįžti į Vilnių... Būdavo, kad nuvažiuodavau tūkstantį ir daugiau kilometrų dėl vieno vaiko. Per 12 metų taip nuvežiau arti 500 vaikų. Istorijų buvo įvairiausių, dažniausiai – graudžių. Vaikai nematę mamos dvejus, trejus metus, nuo suėmimo niekas neatvežė – neturėjo pinigų, galimybių. Tai buvo prasminga.

– Ką jums reiškė centras, jo veikla?

– Pasakysiu taip: centro veikla buvo mano veikla. Viską dariau aš vienas, tai dariau su gerų žmonių pagalba. Mano veikla man reiškė labai daug.

– Apvažiavote daug kalėjimų, lankėte šeimas, pamatėte sistemą iš vidaus. Kokia tai sistema, kokį įvaizdį susidarėte?

– Visko mačiau. Visur būna neteisingumo – ir teismai kartais būna neteisingi, ir žmonės padaro klaidų. Ne visi yra žmogžudžiai, ne visi jie žmonės, kurių reikia atsisakyti ir išvis jais nesirūpinti. Visais žmonėmis reikia rūpintis. Visais. Net ir žmogžudžiu. Mano tokia pozicija.

– Kartais žmonės linkę iš karto smerkti.

– Gatvėje mane sutikdavo ir sakydavo: ko jūs rūpinatės tais banditais, rūpinkitės aukomis. Dažniausiai moterys užkalbindavo. Sakydavau: ponia, jei taip gailitės tų aukų, tai kurkite organizaciją ir rūpinkitės, juk niekas nedraudžia, aš padariau tokią organizaciją, o jūs kurkite kitokią.

– Nesuprasdavo jūsų?

– Nesuprasdavo daug žmonių, piktindavosi. Bet būdavo ir tokių, kurie labai padėdavo. Man reikėjo pinigų benzinui, nes jų neturėjau – daugiau nieko. Ir viskas. Dar reikėjo supratimo ir geranoriškumo iš vaikų teisių tarnybos darbuotojų.

Būdavo labai daug nesupratingų žmonių, kurie sakydavo: nebus žmogaus iš tos motinos, kam tą vaiką vežate? Neleisdavo imti vaikų. Kai kurie globėjai geranoriškai leisdavo, kiti užsispirdavo, reikėdavo prašinėti, maldauti, kad išleistų vaiką.

Aš pavargau ne nuo važinėjimo. Aš pavargau nuo ubagavimo. [...] Bet buvo toks Kaišiadorių vyskupas Matulaitis, jis dabar emeritas, toks geras žmogus – ir pinigų davė, ir rūpinosi, ir esu su vaiku pas jį užsukęs, tai vaikui davė saldainių dėžutę. Buvo tokių žmonių, kurie man padėdavo, kurie mane įkvėpdavo.

– O kokių situacijų matėte?

– Visokių mačiau. Mačiau netgi tokių mamų, kurios nesirūpino vaikais, kurioms ir kalėjime jų nereikėjo. Bet aš jau tada įvardijau, kad tokios mamos netgi nebe žvėrys – blogiau už žvėris. Mokslininkai įrodė, kad net blakės rūpinasi savo vaikais, o jeigu jau net nėra blakės lygio, tai tada kas? Niekas. Bet tokių buvo mažai.

– Paprastai apsidžiaugdavo?

– Labai. Žinokit, taip. Kai atveždavau vaiką, tai džiaugdavosi ne tik mama, bet visos kalinės prie vartų sustojusios žiūrėdavo ir šypsodavosi. Atmosfera būdavo kita, kad atvažiavo vaikas. Įsivaizduokite, jei ji savo vaiko nematė trejus metus.

– O kaip vaikai reaguodavo? Visi norėdavo važiuoti aplankyti mamų?

– Vaikai visi norėdavo. Nesusitarę iš įvairių vietų vaikai pasakydavo vieną frazę, beveik visi taip pat. Atvažiuoju aš anksti ryte, o jie jau pasiruošę laukia manęs kieme ir sako: visą naktį nemiegojau. Taip reaguodavo į būsimą kelionę.

Kitas vaikas, kalėjime pas mamą praleidęs dvi paras, klausė: mama, ar galėčiau aš čia gyventi? Tai įsivaizduokit, kaip nori būti su mama, kad net pasiliktų ir gyventų uždarytas.

Viena moteris viena augino vaiką, bet įsivėlė į narkotikų pardavinėjimą, kažkam pardavė narkotikų. Ją pagavo ir kažkiek metų ji sėdėjo kalėjime – nei ji daugiau platins, nei nieko. Jai pamoka buvo ir viskas, bet va – nusikaltėlė. Kai nusikaltimas koks nors plėšimas, smurtas, tada nėra malonu. Bet aš niekada neklausiau tų nuteistųjų, už ką sėdi. Niekada. Man tai neįdomu.

– Kaip elgdavosi po ilgo laiko susitikę vaikai su mamomis?

– Beveik visi verkdavo. Aš vaikus ir fotografuodavau, siųsdavau mamoms, stengiausi daryti taip, kad iš tikrųjų būtų ryšys. Būdavo atvejų, kai būdavau ir advokatas, ir kunigas, ir taikytojas. Pavyzdžiui, jeigu vyras ir žmona kartu padaro nusikaltimą, o jų vaikas apgyvendintas pas močiutę, tėvo mamą, tai ji visada kaltina marčią, o ne savo sūnų. Tada reikia prašyti, įtikinėti, sutaikyti. Ir sutaikydavau, pavykdavo.

Buvo visokių istorijų. Kartą vežiau mergaitę, jai tikriausiai buvo penkeri metukai, visai vaikas. Ji pakeitė savo dvejų metų broliukui mamą, rūpinosi juo, globojo jį. Tiesiog fantastiškas vaikas, suaugęs jau penkerių metų. Tada aš tarpininkavau, kad prezidentas jų mamai suteiktų malonę. Galiausiai suteikė, kad ji galėtų su savo vaikais gyventi. Bet po dviejų savaičių vaikus atėmė, nes ji vien gerdavo, palikdavo vaikus vienus. Tokia graudi istorija.

Kalinių vaikai – ypatingas kontingentas. Jie ne tik kenčia skausmą, bet dar jį slepia.

Kartą vežiau du berniukus, du pirmokus, iš Trakų vaikų namų. Jie man sako: stokim prie gėlių parduotuvės. Klausiu – kam dabar gėlės? O jie nuėjo mamai nupirkti gėlių, taupė pinigus. Būdavo, kad sustojame ir saldainių, dar ko nors nusipirkti valgyti, o čia gėlių nupirko.

– Ar vaikai suprasdavo, ką jų mamos padariusios, kad važiuoja į kalėjimą jų lankyti?

– Būdavo tokių atvejų. Pasitaikė, kad keturios ar penkios mergaitės, jau paauglės, atsisakė važiuoti pas mamą. Nenori, pyksta, įniršusios – ir viskas.

Kita graudi istorija: šešerių metų berniukas atsisakė važiuoti pas mamą į kalėjimą. O viskas buvo taip: dviejų vaikų motiną paleido iš kalėjimo, ji pasiėmė savo mažutę mergaitę, o ši į ją kreipiasi „teta“.

Mergaitė visą laiką augo pas tetą, mamos neturėjo, todėl ir nežinojo, kaip kreiptis. Kartą ta mama vėl parėjo namo girta, dukra į ja kreipėsi „teta“ ir dėl to ją taip sumušė, kad užmušė. Mamą vėl suėmė ir į kalėjimą pasodino.

Nuvažiavau tos moters aplankyti, kai ji jau kalėjo už dukros nužudymą. Ji prašė atvežti sūnų. Nuvažiavau pas berniuką, nužudytos mergaitės brolį, o jis sako, kad nevažiuos lankyti mamos. Klausiu – kodėl? O jis atsako: ji nužudė mano sesutę.

Aš įkalbinėjau, sakiau: tu protingas vaikas, tu padarysi mamai gera, mama dabar jau ir pati gailisi. Ne, ir viskas. Pats atsisakė. Ir tada aš pasakiau: aš gerbiu tavo nuomonę. Tu taip nusprendei. Galbūt užaugsi ir kitaip galvosi apie mamą, bet dabar tavo valia.

– Kaip bendravote su šia moterimi žinodamas, kad ji padarė tokį nusikaltimą – nužudė savo dukrą? Lengva nuo to atsiriboti?

– Atsiribodavau visiškai. Aš žiūrėjau į ją kaip į žmogų, kuris gali būti visoks. Ji padarė klaidą, žiaurią klaidą, ji kenčia dabar, ir aš į ją žiūriu kaip į žmogų, kuris gali būti geras.

– Tikriausiai ne kiekvienas sugebėtų taip žiūrėti. Iš kur turėjote tiek stiprybės?

– Todėl, kad aš pats kentėjau. Būdavo, kad mano tėvai ir išgeria. Visaip būdavo, bet aš vis tiek juos mylėjau. Žinote, aš sakydavau, kad galima padaryti tokį eksperimentą: eina mama girta, nepastovi ant kojų, vedasi mažutį vaiką. O jūs pulkit, griebkit ir atimkit tą vaiką. Jis klyks apsikabinęs motiną.

Kai atveždavau vaiką, džiaugdavosi ne tik mama, bet visos kalinės prie vartų sustojusios žiūrėdavo ir šypsodavosi.

Dabar šis vaikų atiminėjimas už pliaukštelėjimą yra baisus. Čia tokia trauma vaikams. Taip, formaliai įstatymas toks, kad negalima mušti vaiko. Žinoma, negalima, bet atimti vaiką, o dar per prievartą – dar didesnė trauma.

– Galbūt išvengiame tokių atvejų, kai vaikas nužudomas?

– Taip, žinoma, bet tada reikia kaip nors švelniau tai daryti. Ne taip, ne smurtu. Jautri tema, bet visuomenėje labai daug ydingo požiūrio. Pavyzdžiui, prisimenu dar vieną atvejį, kai važiavau lankyti dviejų vaikų, kurių mama sėdėjo kalėjime. Nuvežiau jiems lauktuvių – saldainių, šokoladukų, dar kažko. Išėjo vaikai į kiemą, o aš dalinu tas lauktuves.

Ir staiga išeina kaimynas, jau iš pat ryto įraudęs, ir sako: tai kaip čia dabar išeina? Tu nusikaltėlės vaikams dalini šokoladukus, o mano vaikams, kurių motina yra gera, dora, nieko neduodi. Net sutrikau trupučiuką, o paskui pasakiau: nepavydėkit tiems vaikams, tie vaikai neturi motinos, o jūsų vaikai turi gerą, tvarkingą motiną. Taip žiūri žmonės: nusikaltėlės vaikai, jie neverti nieko – nei meilės, nieko.

– Tikriausiai tie žmonės, kurie patenka į kalėjimus, yra patyrę sunkumų, perėję sudėtingus gyvenimo etapus?

– Pacituosiu Lichtenbergo (rašytojas, mokslininkas, satyrikas – LRT.lt) žodžius: kai skaitai stambaus nusikaltėlio biografiją, tai prieš pasmerkdamas jį pakelk akis į dangų ir padėkok Viešpačiui, kad jis nepasiuntė tau su tavo doru veidu tų išbandymų, kurie teko tavo smerkiamajam. To reikia niekada neužmiršti.

– Neretai žmonės sako, kad kaliniai gyvena kurortinėmis sąlygomis, nieko neveikia, o jiems viskas suteikta. Jie tikriausiai turi laisvo laiko, bet normalaus gyvenimo – ne.

– Jie neturi paties brangiausio dalyko, jie neturi Dievo dovanos – laisvės. Laisvė yra Dievo dovana, kurios negalima nei duoti, nei atimti. Aš laisvas arba manęs nėra. Pačią brangiausią dovaną jie prarado, o žmonės dar kalba, kad jie turi viską. Vadinasi, jie vertina tik paėdimą ir funkcijas. O žmogui brangiausia yra laisvė. Jei neturi laisvės, tai apie kokį komfortą gali kalbėti?

– Man patiko anksčiau jūsų išsakyta mintis, kad būdamas kalėjime žmogus atbūna savo bausmę, o išėjęs iš kalėjimo pradeda naują etapą, todėl neturėtume jo smerkti.

– Tikrai taip. Ir ne tik tada, kai išeina. Kai tik atsisėdo – jis yra gailesčio, užuojautos vertas žmogus. Su juo reikia kalbėti kaip su potencialiu geru žmogumi, o ne su nusikaltėliu.

– Į gerumą žmonės atsako gerumu?

– Su meile ne visada gausi meilės. Bet su pykčiu gausi šimtu procentų pyktį. Reikia su meile eiti, pabandyti su žmogumi kalbėti kaip su žmogumi. Negalima užversti akmens kaip ant antkapio – jis dar gyvas, jis išeis, įsilies į visuomenę.

Kai buvau Kalinių globos draugijos pirmininkas, susidurdavau su įvairiais atvejais. Išeina ir kreipiasi į mane: padėkit! Žmonės neturi darbo, neturi kur gyventi. Sako, kad tikrai vėl darys nusikaltimus ir sės. Sakau: nedaryk tų nusikaltimų, o jie atsako: ką man daryti?

– Matėte visą sistemą iš vidaus. Kalėjimo tikslas yra žmogų perauklėti. Ar iš tiesų žmogus, gyvendamas tokiomis sąlygomis, gali persiauklėti? Ar žmogui teikiama visa pagalba integruotis, grįžti į visuomenę?

– Nežinau, kaip dabar yra. Jau praėjo daug metų. Kai aš buvau Kalinių globos draugijos pirmininkas, pataisos namai vadinosi pataisos darbų kolonija. Pasakiau: ten nėra nei pataisos, nei darbų. Dabar ten darbų atsirado. Bet ten nusikaltėlių universitetai, ten yra mokyklos, ten yra kastos, ten neapykanta yra tarp jų pačių, ten yra labai bjaurių dalykų.

– Ar manote, kad žmogus gali pasikeisti?

– Tikrai taip.

– Tik reikia padėti?

– Pasikeisti žmogus gali, viską daro tik pats žmogus. Už jį nieko negalima padaryti. Jis turi norėti. Mano devizas, kuris priklauso Balzacui, yra iš dviejų žodžių: nepadėk neprašomas. Čia yra auksinė taisyklė – nelįsk su savo patarimais, pagalba, kol nepaprašė. Todėl, kad labai dažnai atsisuka prieš tave.

Net santykiuose su vaikais taip būna. Pavyzdžiui, mama suaugusiai dukrai priekaištauja: žiūrėk, aš dėl tavęs neištekėjau, likau viena, vargau, auginau tave, o dabar tu man akis draskai. O dukra sako: o kas tavęs prašė aukotis?

Taip būna. Jeigu tu aukojiesi, nelauk atlygio. Geriausia daryti darbą tada, kada paprašo, o jeigu nepaprašo, vadinasi, jo bėda dar ne tokia didelė, jei išdidumas yra didesnis nei vargas. Kai paprašys, tada bus tikrasis vargas.