Lietuvoje

2020.07.20 05:30

Viktoras Pranckietis – apie konfliktą su Karbauskiu ir slaptą dūrį į nugarą

Laura Adomavičienė, LRT.lt2020.07.20 05:30

Beveik du dešimtmečius dirbęs su Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjunga Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis po konflikto su partijos lyderiu, buvusiu jo paties studentu Ramūnu Karbauskiu, buvo priverstas šią partiją palikti už nugaros. Šiandien jis – liberalų gretose ir tikisi darbą Seime tęsti ir kitą kadenciją. Apie Seimo pirmininko darbo užkulisius, konfliktą su valstiečių lyderiu bei ateities planus – išskirtiniame interviu su V. Pranckiečiu.

2020-ieji – Seimo rinkimų metai. Todėl, artėjant vienam svarbiausių politinių įvykių, portalas LRT.lt publikuoja interviu ciklą, kuriame – pokalbiai su Lietuvos Seimo pirmininkais, pareigas ėjusiais nuo Nepriklausomybės atkūrimo.

– Lietuva šiais metais švenčia nepriklausomybės 30-metį. Jūsų nuomone, kokie buvo patys svarbiausi etapai kuriant nepriklausomą, demokratinę Lietuvą?

– Aš pirmiausia paminėčiau sovietų kariuomenės išvedimą prieš 30 metų. Man tada buvo neįsivaizduojama, kad galima tokią jėgą išprašyti. Ir vis tiktai pavyko, ją išprašė. Žinoma, kad Nepriklausomybės atkūrimas buvo pats svarbiausias žingsnis, po kurio sekė visi kiti žingsniai, tačiau kariuomenės išvedimas buvo labai svarbus.

Pažiūrėkit, kas buvo, kas įvyko po to, tik kariuomenė išvažiavo? Į Lietuvą atvažiavo Popiežius Jonas Paulius II. Lietuvos istorijoje nebuvo tokio įvykio, kad mus aplankytų Popiežius. O šiandien jau turime du popiežių vizitus. Tai ir tokie santykiai tarp šalių buvo atkuriami.

Vieno, ko mes dažnai nepaminime – įstojimo Europos Tarybą. Europos Sąjungą, NATO, EBPO minime, o Europos tarybos – ne. Skaičiau Algirdo Brazausko kalbą, pasakytą nepriklausomybės pradžioje, kad vienas iš mūsų artimiausių uždavinių yra įstoti į Europos Tarybą. Dabar atrodytų kaip labai tolimas ir toks nelabai reikšmingas dalykas. Bet tada mums buvo reikšmingas bet kuris žingsnis. Ir po to, 1993 m., mes buvome priimti, pripažinti kaip demokratinė valstybė. Tai buvo tie žingsniai, kada mes kūrėme mūsų šalies ateitį. Ji visą laiką buvo kuriama ir yra kuriama dabar.

Mūsų kitas didelis pasiekimas buvo prieš dvejus metus, kada nuspręsta nuo BVP 2 proc. skirti gynybai. Tai buvo irgi didelis žingsnis, nes reikėjo susitarti ir su žmonėmis, kad žmonės neprieštarautų. Žmonės dažnai mano, kad mes mokame NATO už kažką. Mes nemokame NATO. Mes skiriame savo kariuomenei, savo kariuomenės išlaikymui, savo kariams, kad jie būtų aprūpinti vienodai, kaip visi kiti NATO kariai. Tai manau, kad tai irgi buvo didžiulis pasiekimas – kariuomenės aprūpinimas, nes 90-aisiais metais buvo labai madingas posakis, kad kas nemaitina savos kariuomenės, tai maitina svetimą kariuomenę, nes tuo metu dar ji buvo čia.

Ko nevyko šiuos trisdešimt metų – niekada nesusirinkdavo visi Seimo pirmininkai į bendrą kokį nors susitikimą, bet mums visiems šiemet pavyko pasodinti bendrą ąžuolą trisdešimtmečio proga, pavyko sukviesti, susodinti tokius kažkada buvusius priešininkus į krūvą ir kalbėtis. Tada pasakiau, kad reikėtų Seimo pirmininkų klubą kurti, tai jie prašė, kad formalizuotume jį per valdybą.

– Tuo metu, kai kūrėsi Lietuvoje Sąjūdis, Jūs dirbote tuometiniame Žemės ūkio universitete Kaune. Ką iš anų laikų pamenate?

– Sąjūdis kūrėsi visoje Lietuvoje iš karto. Aš manau, kad kiekvienas žmogus tada save laikė Sąjūdžio dalimi, tas, kuris galvojo apie nepriklausomybę, apie atkūrimą. Tuo metu buvo labai daug žmonių, kurie prisiminė ankstesnius laikus. Aš pats turėjau tokių giminaičių, kurie man 80-aisiais metais Šapokos istoriją, Lietuvos himną ir vėliavą rodė, ir sakė, kai susikurs daugiau partijų, greitai pasirenki, į kurią reikia stoti. Tai buvo 1980 m., gal galbūt netgi 1978 m. Aš tada neįsivaizdavau, kad gali būti daugiau partijų, nes buvo labai aiški diktatūra.

Buvo anketos 89-aisiais metais „Ar Jūs tikite Lietuvos nepriklausomybe?“. Raštu universitete jas pildėme. Kas jas platino, aš nežinau. Sunku pasakyti, kiek ji buvo formali, bet turbūt buvo parengtos Sąjūdžio iniciatyva ir vietinių grupių platintos prieš referendumą. Jos buvo anoniminės, bet aš ant jos pasirašiau. Kur ji nukeliavo, nežinau.

– Ir visgi atkūrus Lietuvai nepriklausomybę jūs ilgai nesirinkote politiko kelio ir likote prie akademinės veiklos.

– Žinot, aš negalvojau, kad esu vertas būti kažkokiam tai aukštesniame elite, nes kas aš tada buvau? Asistentas turbūt. Nemaniau, kad galėčiau būti tų asmenų rate, kurie būdavo laikraščiuose, būdavo visokiuose plakatuose. Jie buvo autoritetai. Žmonės, kurie sąjūdžio grupes organizavo, jose dalyvavo. Aš tikrai galvojau, kad esu per mažas, kad galėčiau ten kur nors veržtis aukštyn.

– Kas, jūsų nuomone, per 30 metų pakirto gyventojų pasitikėjimą Seimu? Naujausios apklausos rodo, kad Seimu pasitiki 10,3 proc. apklaustųjų, nepasitiki 59,7 proc. apklaustųjų.

– Bet jis tik prieš 30 metų ir buvo aukštas. Tada, kada mes turėjom vieną tikslą. Iš esmės tai buvo karas, kurį reikėjo laimėti. Beginklis karas, bet jį reikėjo laimėti. Tada tai labai vienijo tautą, ta pati idėja vienijo. O šiandien pasitikėjimas yra toks.

– Trūksta vieno tikslo?

– Ir duok Dieve, kad jo nebūtų niekada, nes mes nenorime tokio tikslo kaip karas. Seime kada balsavimai būna vieningi, tai galima tikėtis vieningesnių reitingų. Kada Seime balsavimai yra 70 proc. prieš ir 30 proc. už, tai paskui ir atitinka 60 proc. neigiamų ir kokie 25 proc. teigiami. Galbūt čia nėra jokios koreliacijos tarp to.

Iš kitos pusės, nevieningumas Seime turbūt yra gerai, nes tai yra idėjų skirtumai ir kiekvienas gina savo idėjas. Ir jeigu Seimas būtų vieningas, jis galbūt būtų baltarusiškas. Tai mums nereikia tokių seimų.

Vis dėlto reikėtų skirstyti politikos kūrimą ir politikavimą. Per politikavimą dažnai žmogus pasidaro labiau matomas ir jį kažkas giria. Bet žinot, kaip sako: kaimyno tvorą ištepsi, bet tavo vartai dėl to gražesni nepasidarys, bet, deja, to dažnai siekiama. Pereinama į asmeniškumą, o ne į fakto svarstymą. Tai tikrai tai neprideda Seimui reitingų, bet tai yra žmonės, išrinkti žmonių. Reiškia, žmonės norėjo, kad tokie būtų jų atstovai. Tai tie atstovai čia ir yra.

– 2014m. metais jūs įsitraukiate į politinę veiklą, įstojote į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Kodėl pasirinkote šią politinę jėgą?

– Aš į politiką įsitraukiau 2000 metais Kauno rajone. Oficialių duomenų apie tai nėra, nes aš buvau tiesiog palaikytojas tos jėgos, eidavau, padėdavau, dalyvaudavau rinkimuose rajono taryboje. Formaliai į partiją įstojau 2014 m.

Šioje partijoje buvo labai daug mano aplinkos žmonių, ir idėjos, regioninė politika – tai man buvo artima ir labai aktualu. Juo labiau, kad dauguma mūsų absolventų būdavo regionuose ir aš žinodavau tas problemas, bėdas. O iš kitos pusės mane tada kvietė tik valstiečių partija. Manęs nematė kiti, tai aišku, kad pirmiausia aš atsiliepiau tiems, kas kvietė.

– Bet Ramūną Karbauskį pažinojote gerokai anksčiau, nei įsiliejote į partijos gretas?

– Jis buvo mano studentas. Kokiais 1993-1994 m. aš jam kai ką dar dėsčiau. Atsimenu jį kaip išskirtinį. Aš tada buvau prodekanu ir jis atėjęs pareikalavo, kad jų grupei mokymosi programa būtų sudaroma integruojant kai kuriuos dalykus iš dabartinio KTU, pavyzdžiui, kad marketingas atsirastų jų programoje. Ir mes tada sutarėme, kad ta grupė galės tai išklausyti. Tada buvo daug liberaliau programos organizuojamos. Jų ten grupė buvo turbūt iš kokių 14-16 asmenų ir jie važinėdavo į KTU klausyti to dalyko. Tai va, tokį išskirtinumą atsimenu jo kaip studento. Tai nebuvo kiekvieno studento tokie norai, reikalavimai dėl savo programos, dėl kažkokių pokyčių.

Dar atsimenu, kad jis buvo neatėjęs į praktiką ir kad paskui nesitikėjo, kad aš liepsiu jam atsiskaityti lygiai taip, kaip ir visiems kitiems.

Buvo partijos Kauno rajono skyrius gana stiprus, ten buvo Romas Majauskas, kiti, su kuriais kalbėjomės, paskui, aišku, kalbėjome ir su Ramūnu Karbauskiu. 2015 m. labai neblogai valstiečiai savivaldoj laimėjo, turėjo pakilimą. Tada aš buvau išrinktas į Kauno rajono tarybą, kur dirbau daugiau nei metus, iki 2016 m., kai išrinko į Seimą.

– Žvelgiant į kadencijos pradžioje kilusius nesutarimus tarp jūsų ir partijos lyderio R. Karbauskio, peršasi išvada, kad judu supykdė Gretos Kildišienės skandalas.

– Manęs niekas nesusipykdė, supykdė galbūt kitą pusę, kad aš neatstovavau asmeniniams interesams.

– Tai buvo vieno asmens interesai?

– Tai tegul vertina tie žmonės, kurie skaitė viską. Aš retoriškai pasakysiu: neieškokite draugų tarp pataikūnų. Kada pataikūnai yra draugai, tai yra blogai arba labai blogai. Tai va taip susikuria tokios situacijos. Tokių situacijų reikėtų vengti.

– Jūsų žmona viename interviu yra pasakiusi, kad „Viktoras, turintis savo nuomonę, niekada nieko nepasakys už akių. Toks jo būdas iš pradžių gąsdino – tas tiesmukiškumas“. Gali būti, kad ir tai pakišo jums koją santykiuose su R. Karbauskiu?

– Ji turbūt ne taip sakė. Tikėčiausi, kad ji sakytų, kad jis yra kieto stuburo. Aš turiu galvoti, ką sakau ir kada, nebūtinai taip tiesmukai iš karto išbarbenti, nes jeigu tu nori pasiekti tikslą, jo reikia siekti apžaidžiant situaciją. Bet taip, ji sakydavo, kad jūs dar jo nepažįstat. Bet paskui turbūt pažino.

Aš galvoju, kad man buvo labai gerai išlikti savimi. Vis tik mane išlaikė šitame poste, ne aš išsilaikiau. Mane išlaikė Seimas. Ir turbūt reikia kalbėti apie tai, kad interesas buvo ne mano asmuo, interesas buvo kiti asmenys su savo interesais. Todėl Seimas turbūt ir išsaugojo mane tame poste.

– Seimo pirmininko darbas, kokį jūs įsivaizdavote ir koks jis yra iš tiesų, labai skiriasi?

– Aš jo neįsivaizdavau, kada atėjau, bet man pasiūlė. Buvo trys kandidatai: Rima Baškienė, Povilas Urbšys arba aš. Paskui jie atsisakė, matyt, žinodami daugiau, negu kad aš žinojau.

– Ką jie galėjo žinoti, Jūsų nuomone?

– Turbūt kokios nepaprastos pareigos, koks tu būsi matomas. Man teko imtis, pasakysiu tiesiai šviesiai – atsakomybės. Taip, tai yra didelė atsakomybė. Perskaičiau biografijas visų prieš tai buvusių Seimo pirmininkų, koks jų buvo pasiruošimas, kokie buvo įdirbiai. Tiesa, visi skirtingus mokslus buvo baigę, ir aš skirtingą mokslą baigęs. O šiaip šitas darbas neturi savo apibrėžčių. Jis yra neribotas. Turi visą laiką elgtis taip, kad Seimo nariai tavimi galėtų pasitikėti.

Čia yra priimami kolektyviniai sprendimai. Tuo skiriasi Seimo pirmininkas nuo kitų mūsų šalies valdžios institucijų. Premjeras yra viršininkas visai Vyriausybei ir ministerijoms. Prezidentas yra viršininkas savo institucijoje ir viskas yra aišku, kad tai yra jo galutinis žodis. Seimo pirmininkas turi visą laiką priimti kolektyvinius sprendimus.

Seimo pirmininko pareigos yra parašytos statute: organizuoti Seimo veiklą ir atstovauti Seimui ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, ir tai yra, turbūt, sunkioji dalis, kadangi atsakomybė jau valstybės mastu gula, gal čia skambiai pasakyta, ant pečių, ant to žmogaus, kuris atstovauja. Kiekvienas žodis yra vertinamas. O čia Seime organizavimas yra turbūt nesudėtingas arba paprastesnis tuo, kad yra dar visa grupė žmonių, yra pavaduotojai, ir jie turi savo pareigas.

Pradžia buvo labai sudėtinga, laisvo laiko nebūdavo. Kasdien daug susitikimų, kažkada per vieną dieną, pavyzdžiui, turėjau dalyvauti 14 susitikimų, kuriems turi pasiruošti. Tada buvo sudėtinga rasti laiko vandens atsigerti. Reikėjo susipažinti su daug dalykų, daug perskaityti. Turbūt esu sakęs, kad perskaičiau apie kubinį metrą dokumentų tam, kad galėčiau pasiruošti. Tai ne knyga, nebe tomai. Būdavo, kad ir keliesi su popieriumi rankoje, ir užmiegi.

Iš pradžių jaučiausi vienišas, nežinojau, kaip turėsiu dirbti. Tada gavau Česlovo Juršėno telefoną, paskambinau, paklausiau, ar sutiktų būti mano patarėju. Jis sako, gerai. Man toks buvo, žinot, kaip palengvėjimas iškart. Aš turiu tokios patirties žmogų, kuris visada buvo vertinamas kaip labai geras Seimo pirmininkas. Aš klausiu, kaip jūs vertinat savo darbą? Sako: mano darbas buvo sukurti technologiją, kaip įgyvendinti kokį nors sprendimą, kad jis įgytų kojas, nutiesti kelią, kad sprendimas būtų įgyvendintas. Aš galvoju – aha, technologijų kūrėjas. Mes aptardavome daug dalykų, tokių susijusių su ta vidine veikla.

– Tai, kad jūs tapot Seimo pirmininku, o R. Karbauskis nėjo nei į ministrus pirmininkus, nei į ministrus apskritai, nei į Seimo pirmininko pareigas. Tuo metu tai Jums atrodė normalu?

– Ne, partijos vadas, laimėjęs rinkimus, privalo prisiimti pareigas, bet, matyt, aš galvočiau, kad matomumas vis tiktai varžo žmones.

– Praėjusias metais panašiu laiku Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis bandė jus patraukti iš šio posto, Seimo vairą pagal koalicinę sutartį perduodamas socialdarbiečiams. Kaip suprantu, jūsų dėl to nė nebuvo atsiklausta?

– Tai neatrodė normalu pirmiausia dėl to, kad tai buvo padaryta už mano nugaros. Jeigu susitarimas ir vyko tarp partijų, tai galima buvo kalbėtis. O man žurnalistai po interviu parodė tą dokumentą: va, sako, žiūrėkit. Jie gavo telefonu dokumento kopiją. Kadangi tai buvo daroma už nugaros, tai yra vis tiek nešvarus veiksmas. Taip neturėtų būti. Jeigu tu turi žmogų savo koalicijoje, jį laikai savo žmogumi, tai tada tarkis su juo. Aš tada tiesiog pasakiau, kad Seimo pirmininkas pagal statutą yra renkamas ketveriems metams, naudokite statutines priemones patraukimui. Taip viskas ir pasibaigė ir dabar jau galime švęsti metines, kai socialdarbiečiai prisiėmė tą garbę pirmininkauti Seimui.

– Jūs ruošiatės dalyvauti Seimo rinkimuose, sutikote prisijungti prie Liberalų Sąjūdžio sąrašo. Iš kokių politinių partijų dar sulaukėte kvietimo jungtis?

– Pasiūlymų iš partijų turėjau kokius aštuonis. Aš negavau tiktai vieno iš vienos partijos pasiūlymo, tai yra iš Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos. Pastarojoje yra labai daug protingų žmonių, kuriuos aš pažįstu labai daug metų ir aš jaučiuosi, kad aš esu atskirtas nuo jų, o ne aš atsiskyręs nuo jų. Tai ta jėga, kuri pastūmė. Bet lygiai taip pat žinau puikiai, kad niekas jiems neleis turbūt pareikšti laisvos nuomonės, kas kokioje eilėje, kokioje vienmandatėje apygardoje turėtų būti. Ten yra pasakoma. Taip buvo ir anksčiau, kad tu būsi tokioje vietoje ir viskas, visa ta demokratija. Aš tai vertinčiau turbūt kaip anomaliją, kuri su laiku vis tiek turės išsirutulioti į ką nors kito. Taip tęstis visą laiką negali. Mes esam demokratinė valstybė ir visi tie principai turi išlikti.

– Jeigu jūsų neišrinktų į Seimą, kas toliau? Kokių planų turite?

– Geras klausimas. Turiu planų, bet aš tikiuosi, kad būsiu išrinktas į Seimą. Aš dabar norėčiau tęsti tą ambicingą kelią, nes matau vien pagal tai, kas man pavyko. Paprastam žmogui tapti tiek matomu Lietuvoje turbūt ne kasdien pavyksta ir manau, kad galėjau būti reikalingas.

– Jūsų nuomone, kaip atrodys kitos kadencijos Seimas. Kas galėtų būti valdančioji dauguma?

– Sunku dabar nuspręsti, bet galvoju, kad ta centro kairė pusė, ji išliks. Bet aš norėčiau, kad nebūtų taip poliarizuotai suteikta galia vienai jėgai, nes tada prarandama demokratija. Kad nebūtų koalicijoje vieno vado, kad būtų vis tiktai tariamasi, kad nebūtų spaudžiama kaip nors išspręsti tiktai taip ir ne kitaip.

Aš dėl to ir pasisakiau, kad nuleisti partijų rinkimų kartelę iki 3 proc. nebūtų buvę blogai koalicijų sudarymui. Tada būtų daug laisvesnių žmonių, kurie galėtų tapti ir auksiniais balsais lemdami koalicijos ateitį.

Aš taip pat labai tikiuosi, kad ateityje Seimo pirmininko pareigų gal imsis partijos lyderis, kuris nors iš laimėjusios partijos ir kad jis tęs demokratinės pozicijas tokiame poste.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.