Lietuvoje

2020.08.01 17:21

Krūties vėžį išsigydžiusi Aušra: liga tarsi draugas, kuris miega tarp tavęs ir vyro

Eglė Zubriūtė, LRT.lt2020.08.01 17:21

Krūties vėžys – viena iš dažniausiai Lietuvos moterų išgirstama vėžio diagnozė. Prieš beveik septynerius metus ją išgirdo ir Nacionalinės krūties ligų asociacijos prezidentė Aušra Bružienė. Diagnozė ją užklupo netikėtai – likus dienai iki dukros vestuvių.

Moteris pasakoja, kad gydymo procesas nebuvo lengvas – operacija, 8 chemoterapijos kursai, spindulinė terapija. Dabar ji stengiasi padėti kitoms moterims, kurios susiduria su liga. Ji pastebi, kad nors sąmoningumas didėja, tačiau moterys vis dar bijo sužinoti diagnozę, kai kurios atsisako pašalinti krūtis, nes bijo prarasti savo vyrą.

Išgyvenimo dienoraštis – tai LRT.lt publikacijų ciklas apie žmones, kurie išgirdo diagnozę vėžys. Šiame cikle pateikiamos istorijos apie skirtingas gydymosi patirtis, skausmus, baimes ir išgyvenimus, o kartu – ir apie viltį pasveikti.

– Kas jus paskatino išsitirti dėl vėžio?

– Man buvo 39 metai, tuo metu ruošiausi dukros vestuvėms. Dieną prieš suplanuotas vestuves man pradėjo stipriai skaudėti krūtį, net pabudau iš miego. Žinojau, kad toks skausmas nebūdingas onkologinėms ligoms, tačiau apėmė bloga nuojauta. Nedelsdama kreipiausi į specialistus. Mane konsultavo mamologas, buvo atlikta echoskopija, paimta biopsija.

– Vienintelis jūsų ligos požymis buvo skausmas, nieko kito nepastebėjote?

– Po daugelio metų pradedu prisiminti kitus požymius, į kuriuos nekreipdavau dėmesio. Pavyzdžiui, vienas iš krūties vėžio požymių – spenelio įsitraukimas. Man tikrai toje krūtyje buvo įsitraukęs spenelis, bet aš to nesureikšmindavau, kadangi, kai buvau trijų mėnesių kūdikis, dėl pieno liaukų uždegimo man buvo atlikta abiejų krūtų operacija. Dėl to galvojau, kad įsitraukimas yra pasekmė kūdikystės ligos ir į jį nekreipiau dėmesio. Dabar jau žinau – reikėjo būti budresnei...

– Sužinojus vėžio diagnozę, žmonės į ją reaguoja skirtingai. Kaip jūs jautėtės, sužinojusi savo diagnozę?

– Iš tikrųjų, bijojau ją sužinoti. Nežinau kodėl, bet dar prieš ligą žiūrėdavau laidas, kur dalyvaudavo fitoterapeutas Juozas Ruolia. Jis sakydavo taip: „pirmiausia ateina chirurgas ir išoperuoja, tada chemoterapija naikina, radioterapija pabaigia naikinti ir žmogus pasveiksta.“ Aš pati mintyse, nežinodama, kad teks susirgti, dėliodavau gydymo eigą. Bet susirgti ir sužinoti apie tai realybėje yra tikrai didelis šokas. Kyla daugeliui pažįstamas klausimas – kodėl aš. Tikrai, pasidarė savęs labai gaila, daug verkiau. Savigrauža ir didelis stresas lydėjo mane iki operacijos.

– Jums buvo atlikta visiška mastektomija (krūties šalinimo operacija – LRT.lt), moterims tai dažnai būna tiek fizinis, tiek psichologinis iššūkis. Kaip jūs susitaikėte su mintimi, kad teks šalinti krūtį?

– Gydytojai man iš karto pasakė, kad teks ją šalinti. Tuo metu aš turėjau dvi suaugusias dukras ir du mažus vaikus – sūnus penkerių metų, dukra – trejų. Kai man pasakė gydytojas, kad reikia atlikti pilną mastektomiją, iš karto pasakiau, kad pjautų ir antrą krūtį, nes aš norėjau gyventi. Dabar po ligos gyvenu jau šešerius su puse metų. Tai yra labai daug.

– Kas visame gydymo procese jums buvo sunkiausia? Kokį įvardytumėte didžiausią iššūkį sau?

– Chemoterapija. Tai labai sunku. Aš gavau dviejų rūšių chemoterapiją, bet visą gydymo laikotarpį aš dirbau: grįždavau iš darbo ir atsiguldavau, nes viską skaudėdavo. Paskutinė, aštuntoji, chemoterapija buvo sunkiausia. Atrodė, kad aš guliu lovoje, matau miegamojo duris, o už jų stovi mirtis.

Po keturių dienų turėjo prasidėti mūsų suplanuotos atostogos Austrijos kalnuose, pusseserė vis skambino, klausė, ar aš susidėjau lagaminą, o aš jai sakau, kad aš nieko nepajėgiu, negaliu net išlipti iš lovos. Į kalnus vis tik išvažiavome – esu linkusi niekada gyvenime nepasiduoti. Gydanti gydytoja tik palingavo galva ir patarė, kokių vaistų pasiimti į kelionę...

Paskutinė, aštuntoji, chemoterapija buvo sunkiausia. Atrodė, kad aš guliu lovoje, matau miegamojo duris, o už jų stovi mirtis

– Jūs viso chemoterapijos kurso metu dirbote?

– Taip. Ryte sulašindavo chemoterapinius vaistus ir iš karto po to eidavau į darbą. Iš tikrųjų tai mane labai palaikė, „darbo terapija“ – tai buvo vienas iš varančių variklių. Aš į savo ligą šeimos neįsileisdavau. Mano mamai jau buvo daugiau nei 70 metų, maži vaikai, dukra, kurią ištekinau, laukėsi.

Beje, esu mamai dėkinga už tai, kad ji nė karto manęs nepaklausė, kaip aš jaučiuosi. Aš ir pati supratau, kad negalima savų žmonių traumuoti, čia, aišku, gal ir mano charakteris toks. Aš turėjau dvi pusseseres, su kuriomis pasikalbėdavau, darbe turėjau kolektyvą, kuriam galėjau pasakyti, kas man blogai, galėjau paverkti ir net nieko nepasakoti. Turbūt onkologinės ligos gydymas, pirmieji žingsniai, tai kiekvieno žmogaus nauja knyga ar filmas.

– Kaip jūsų šeima, o ypač vyras, priėmė jūsų ligą?

– Vyro niekada neklausiau, ar jam kažkas trukdo, ar ne, bet jis niekada man nėra pasakęs kažko blogo. Kai praėjus dvejiems metams po operacijos aš pradėjau galvoti apie krūtų rekonstrukciją, jis tuo metu klausė, kam man to reikia ir taip viskas gerai. Bet kiekvieną dieną matai operacijos randą.

Dažnai girdžiu moteris sakant, kam ta plastinė operacija, geriau būti sveikai. Aš nelabai tikiu, kad jos, žiūrėdamos į save nuogą veidrodyje, gerai jaučiasi. Galima save psichologiškai stabdyti, sakyti, svarbiausia – sveikata, geriau su viena krūtimi ar be abiejų, bet tu sveika. Manau, kad kiekviena nori dviejų krūtų, nes tokias mus sukūrė gamta ar Dievas, jos nori dėvėti tokius apatinius, kaip visos moterys, o ne specialius.

Praėjus ketveriems metams po mastektomijos aš ryžausi krūties rekonstrukcijai. Mano pirmas žingsnis po operacijos buvo nueiti į apatinių rūbų parduotuvę. Aš tik vaikščiojau ir žiūrėjau. Priėjo pardavėja, sako, gal jums pagelbėti, kokį dydį jūs nešiojate. Aš atsakiau, kad nieko nežinau ir noriu tik pasižiūrėti. Ji atsitraukė, o aš stovėjau ir man riedėjo ašaros.

Manau, kad kiekviena nori dviejų krūtų, nes tokias mus sukūrė gamta ar Dievas, jos nori dėvėti tokius apatinius, kaip visos moterys, o ne specialius

– Kai sirgote vėžiu, kaip pasikeitė visuomenės požiūris į jus?

– Šita liga labai gerai patikrina draugus ir pamatai, kas tave supa. Dalis draugų atsitraukė, nes jie galbūt nežinojo, kaip bendrauti, jie manė, kad gal aš greitai mirsiu. Antras dalykas, daugelio žmonių pasąmonėje dar gyvas mitas, kad vėžys užkrečiamas. Man yra tekę dalyvauti vienoje šventėje, kai po chemoterapijos jau buvo ataugę plaukai ir mūsų seni draugai toje šventėje iš tolo mane pasveikino, net nepriėjo.

Esu girdėjusi, kad šiais laikais darbdaviai palaiko sergančius žmones, o anksčiau tikrai pasiūlydavo sergantiems išeiti iš darbo, nes galvojo, kad darbuotojams prasidės ligos progresavimas, jie bus nedarbingi ar mirs.

– Jūs esate Nacionalinės krūties ligų asociacijos prezidentė, todėl jums tenka susidurti su kitomis moterimis, kurios taip pat serga vėžiu. Kokias matote dabar didžiausias problemas, su kuriomis susiduria moterys, išgirdusios diagnozę „krūties vėžys“?

Vienas labai paprastas atsakymas – dabar, vakar, rytoj ar užvakar – visada diagnozė krūties vėžys bus didžiulis stresas, visa skalė jausmų, kurie ištinka išgirdus tokią diagnozę, kitaip nebus. O kaip paskui žmogus susitvarko, priklauso nuo kiekvieno žmogaus.

Psichologo pagalba tokiu metu labai vertinga. Pacientui reikia paaiškinti, kas jo laukia. Ir gyvenimas tikrai pasikeičia, nes tavo smegenys, mąstysena pasikeičia, tu pradedi pastebėti tai, ko anksčiau nepastebėdavai ir nekreipti dėmesio į „išpūstas“, netikras problemas. Pagalbos tikrai negali duoti artimas žmogus, nes jis tavęs gaili, o čia gailesčio negali būti, nei užuojautos. Svarbiausia – nežiūrėti į sergančią kaip į kitokią. Mes tokios pat, kaip ir visos moterys.

Kita problema – susirgusios moterys susiduria su informacijos trūkumu, dėl to jos ieško informacijos visur, pavyzdžiui, feisbuke. Suprantama, čia žmonės buriasi iš desperacijos, kelia klausimus, kurie turi būti skirti gydytojams. Nepamirškime, kad kiekviena gauname skirtingą gydymą, pagal mūsų ligos situaciją ir pobūdį, nevienodai reaguojame į gydymą, be to, skirtingai interpretuojame jį. Taip socialiniuose tinkluose gimsta legendos, išpūstos baimės.

Ir gyvenimas tikrai pasikeičia, nes tavo smegenys, mąstysena pasikeičia, tu pradedi pastebėti tai, ko anksčiau nepastebėdavai ir nekreipti dėmesio į „išpūstas“, netikras problemas.

Dar viena problema – jaunoms moterims nėra profilaktinių tyrimų, todėl jos turi būti budrios, nepamiršti krūtų savityros, nenumoti ranka į naujus, nepažįstamus požymius ar jutimus krūtyse. Be to dar labai gajus mąstymas – bijau, nesitikrinsiu, dar ką nors atras. Tai labai neteisingas mąstymas. 21 amžiuje sukurtos naujausios diagnostinės technologijos, taikomi inovatyvūs vaistai, kurie stabdo ligą, duoda ilgalaikes remisijas – pratęsia kokybišką gyvenimą be ligos 10-20 metų. Galima gyventi pilnavertį gyvenimą, užauginti vaikus, sulaukti anūkų, užsiimti įvairiausia veikla. Šiandien žmogus su vėžiu gyvena kaip su lėtine liga.

Moterims vienas iš skausmingiausių iššūkių – krūties praradimas. Lygiai taip pat jis skausmingas ir partneriams, nes reikia stipraus partnerio, kuris tavęs tuo metu nepaliktų.

– Būna moterų, kurios atsisako krūties pašalinimo ar kitų gydymo metodų?

– Būna tokių moterų, kurios renkasi tokį kelią. Jos sako, kad geriau bus su abiem gražiomis krūtimis nors 3-4 metus prie vyro, nei pašalins jas. Būna ir tokių, kurios atsisako chemoterapijos dėl laikino šio gydymo šalutinio reiškinio – plaukų netekimo. Aš manau, kad reikia pasitikėti gydytojais, kalbėtis su jais apie visas galimas gydymo ar nesigydymo pasėkmes, šalutinius reiškinius, ligos prognozes. Bet aš turėjau tikslą – du mažus vaikus, juos reikėjo užauginti.

Moterys sako, kad geriau bus su abiem gražiomis krūtimis nors 3-4 metus prie vyro, nei pašalins jas

– Kaip jau minėjote, gydymo procese atsiranda legendų, mitų. Kokie mitai dabar gajūs tarp pacientų?

– Daugiausiai žalos atneša įvairūs alternatyvūs gydymo metodai. Vis dar girdime atvejų, kai siūloma gydytis žibalo gėrimu, ar valgyti grybus, musmires, pasitikėti žiniuoniais, ekstrasensais. Šie mitai gajūs ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse.

– Per visą jūsų gydymosi ir veiklos asociacijoje laikotarpį, ar pastebite didėjantį moterų sąmoningumą?

– Dabar jos daug sąmoningesnės, informacijos yra daugiau. Asociacija įkurta prieš 21 metus, ji jungia bendrijas iš įvairių miestų. Tos moterys, kurios kūrė asociaciją, ir dabar aktyvios. Kitoms nusibosta visuomeninė veikla, jos išeina. Daugelis moterų yra labai sėkmingai pasveikusios, bet po gydymo nenori kalbėti apie tai, nenori girdėti šios temos.

Šiemet karantinas dėl COVID-19 pandemijos sustabdė asociacijos pradėtą projektą „Ir gyvenimas tęsiasi“. Šio projekto idėja – kuo daugiau informacijos nuvežti į nedidelius Lietuvos miestelius, kur tos informacijos trūksta. Paskaitų skaityti, atvirai diskutuoti važiuoja gydytojai, dietologai, psichologai. Svarbiausia, kad į susitikimus ateitų sveikos moterys ir išgirstų, kad reikia tirtis, mylėti save.

Kartą per susitikimą esu pasakius, kad vėžys yra draugas, bet toks draugas, kuris miega tarp tavęs ir vyro – tu su juo keliesi, eini į darbą. Būna, draugai išduoda, išduoda ir vėžys – gali sugrįžti. Bet būna ir gerų draugų, kurie eina šalia tavęs, nepakišdami tau kojos. Vėžys lieka visam gyvenimui, nuo jo nepabėgsi – vaikai užauga, išeina, vyras gali būti, gali nebūti, o šitas kaip atėjo, taip ir liko.

– Kokius patarimus duotumėte moterims, kurios bijo tikrintis, ar išgirsti diagnozę vėžys?

– Pirmiausia – nebijokite tikrintis, eikite pas medikus, bet jeigu ateina tokia diena, kad ta liga pasibeldžia į kūną, nepraraskite vilties, tikėjimo ir kovokite. Ligą tikrai galima nugalėti, ypač jei diagnozuojama ankstyvoje stadijoje.

Kai pradėjau gydytis, aš savo chemoterapeutei pasakiau: sako, kad nuo vėžio mirštama, nes visi žino, kas nuo jo numirė, bet niekas nežino, kiek žmonių pasveiko. Todėl mano veikla asociacijoje yra mano padėka gydytojams ir mano įsipareigojimas gyvenimui – jeigu galiu, privalau padėti kitiems surasti sėkmingą kelią į išgyvenimą.

Privalomojo sveikatos draudimo fondo informacinės sistemos pateikiamais duomenimis, sergamumas piktybiniais navikais pastaraisiais metais didėjo: 2012-2018 m. jis išaugo 14,3 proc. 2018 m. buvo užregistruoti 20263 nauji vėžio atvejai, o tai reiškia, kad 100 tūkst. gyventojų teko 723,3 naujų vėžio atvejų. Higienos instituto duomenimis, 2018 metais nuo piktybinių navikų Lietuvoje mirė 8028 žmonės. 6,6 proc. iš jų mirė nuo krūties vėžio.