Lietuvoje

2020.07.19 16:32

Ką kalba stalinizmo epochos Vilniaus architektūra?

Darius Matas, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2020.07.19 16:32

Vilnius trečius metus iš eilės stipendijomis skatina mokslininkus tyrinėti miesto istoriją ir tam skiria stipendijas. Šiemet tarp išskirtų prioritetinių temų yra ir totalitarizmo ženklų identifikavimas – šiuos atrasti sau tikslą išsikėlę tyrėjai nusitaikė į stalinizmo epochos miesto planavimą bei statinius. Jie sako, kad šis sostinės istorijos sluoksnis dar nėra pilnai atidengtas.

Kuo išsiskiria pokario Vilniaus architektūra ir kokios galimos jos šiuolaikinės interpretacijos kryptys tyrinės architektai dr. Liutauras Nekrošius, dr. Tomas Grunskis bei dr. Martynas Mankus. Su pastaraisiais dviem kalbėjosi LRT RADIJO laida „10-12“.

„Mums ta tema pasirodė įdomi todėl, kad tokio dedikuoto tyrimo planavimui, architektūrai ir viešosioms erdvės pokario dešimtmečiu iki šiol nebuvo, todėl pagalvojome, kad galbūt galėtume ką nors naujo į šią temą įnešti“, – pasirinkimą paaiškina M. Mankus.

„Mes nesame teisėjai ar romantikai šios architektūros ar laikotarpio atžvilgiu, bet manome, kad tas laikotarpis tirtas nepakankamai ir gali būti, kad jo ženklai sąmoningai ar ne yra niveliuojami, trinami. Naratyvas, pasakojimas kaip tikrovė palaipsniui nyksta, tampa mitu, ir vaikams jau galbūt nebus įmanoma papasakoti, kas buvo okupacija, kaip žmonės tada gyveno, ką tai reiškė, kokios vertybės tuo metu buvo ir kaip į jas šiandien reaguoti“, – papildo T. Grunskis.

Rengiamasi tyrinėti tos epochos statinius, viešąsias erdves, infrastruktūrinius–inžinerinius objektus. Architektai pažymi, kad juos domina ne tik tai, kas buvo įgyvendinta, bet ir tai, kas galbūt planuota, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių neįgyvendinta.

„Galbūt pamatytume idėjų, numatytų transformacijų mastą ir netgi tai, kas realizuota, galėtų pasirodyti truputėlį kitoje šviesoje“, – sako T. Grunskis.

Žinia, stalinistinė architektūra ir miestų planavimas skyrėsi nuo vėlyvesnių, Nikitos Chruščiovo valdymo laikotarpiu įsivyravusių tendencijų, kurios pavyzdžių Lietuvoje yra gerokai daugiau.

„Aišku, iliustratyviausias pavyzdys yra Vokiečių gatvė, sovietmečiu – Muziejaus gatvė. Jos išplatinimas ir šiaurinės dalies užstatymas sunaikinant kelis žydų geto kvartalus, pavertimas jos bulvaru, yra turbūt pavyzdys numeris vienas paveldosaugos aspektu. – Apie stalinizmo ženklus mieste pasakojo T. Grunskis. – Iš žinomų suformuotų erdvių yra ir Goštauto gatvės išklotinė nuo Operos ir baleto teatro iki Mokslininkų namų, visa ta namų eilė, kuri formavo socialistinei sostinei pritinkantį įvaizdį. O tokie pastatai kaip Lietuvos radijo ir televizijos ar M. K. Čiurlionio meno mokyklos (...) yra ne, sakykime, didesnės urbanistinės struktūros dalis, o atskiri inkliuzai“.

M. Mankus priduria, kad iš pagrindų rekonstruota Vilniaus dalis turėjo būti dabartinis Naujamiestis, tačiau ne viskas liko įgyvendinta.

„Tas laikotarpis pasižymėjo galios reprezentavimu įvairiais lygmenimis. Per architektūrą, per miesto planavimą ta galia išsireiškė galbūt vaizdžiausiai, žmonės ją perskaito aiškiausiai. Tai yra dėsninga, nes skirtingu laikotarpiu, skirtingų sociokultūrinių sąlygų aplinkoje susiformuoja skirtingas galios rodymo poreikis.

Šiandien mes matome kitą galią, anksčiau, kalbant apie stalinizmą, tai buvo valstybės galios reprezentavimas: noriu, galiu ir tvarkau miestą kaip atrodo, piešiu ašis per miestą taip, kaip atrodo ir kuriu jį kaip tikrovę pagal modelį. Mūsų dienomis mes turime kitą galią, turime komercines šventoves, kurios dangoraižių ir kitų pastatų pavidalu irgi reprezentuoja tam tikras vertybes ir keičia miesto įvaizdį“, – laidoje kalbėjo T. Grunskis.

Pasak jo, tyrėjų grupės tikslas nėra kalbėti apie statinių vertę, svarstyti, kuris statinys nusipelno mieste būti paliktas, o kuris – griautinas.

„Mūsų tikslas šiuo atveju nėra nustatyti, ką palikti, ką griauti, mes šiuo atveju neveikiame kaip teisėjai. Kaip teisėjai dažniausiai veikia verslo atstovai, panašiu atveju kaip Kelių policijos (pastato Vilniuje, Giraitės gatvėje – red. past.) – nuspręsta ir padaryta. Ir prarastas vienas ryškiausių postmodernizmo architektūros pavyzdžių. Šitame tyrime tokio tikslo nuspręsti nekeliame sau. Mūsų tikslas vis dėlto yra išreikšti, parodyti, paryškinti, atkreipti dėmesį į požymius, nes vis dėlto matome, kad architektūra yra svarbus istorijos žymeklis“, – kalbėjo T. Grunskis.

Tarp prioritetinių temų Vilniaus savivaldybės konkurse šiemet atsidūrė dar trys: Vilniaus parkų – želdynų raida, Vilniaus didikų rezidencijos, Vilniaus vietovardžiai, gatvės ir aikštės. Stipendijos taip pat paskirtos architektei doc. Giedrei Ingridai Laukaitytei-Malžinskienei bei istorikei, muziejininkei, heraldikos specialistei dr. Gabrielei Jasiūnienei.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt