Lietuvoje

2020.07.05 12:13

Išsaugoti senuosius miškus sieks Lietuvoje dar nebandytu sumanymu: „prasieiti pjūklu“ čia nebus galima niekam

Artūras Matusas, LRT RADIJO laida „Aktualijų studija“, LRT.lt2020.07.05 12:13

Susirūpinimą dėl Lietuvos miškų praėjusiais metais rodė batalijos dėl Punios šilo, apie tai, kad reikalinga nauja miškų strategija šį birželį kalbėjo ir Prezidentūra. Savą strategiją siūlo režisierius Mindaugas Survila ir grupė bendraminčių, kuriantys Sengirės fondą. Jo idėja paprasta, tačiau Lietuvoje dar nepraktikuota – fondo vardu įsigyti vertingus miško plotus, kurie negalės būti nei kertami, nei parduodami, nei kitaip eksploatuojami, į juos pretenduoti negalės ir patys fondo dalininkai.

Mindaugas Survila Lietuvoje geriau žinomas kaip kino kūrėjas, ypač sėkmingas buvo pastarasis režisieriaus filmas – „Sengirė“. Būtent jo sėkmė kino salėse leido M. Survilai padėti kiek tvirtesnį finansinį pamatą ir po Sengirės fondo idėja. Apie tai jis pasakojo LRT RADIJO laidoje „Aktualijų studija“.

„Nuo amžių amžinųjų būdavo žmonių, kurie norėdavo išsaugoti mišką, bet problema tame, kad miško amžius yra žymiai ilgesnis negu žmogaus. Pavyzdžiui, koks nors žmogus nusiperka mišką ir jo nekerta, bet kai jis iškeliauja į dausas, dažnu atveju būna, kad vaikai turi kitokį požiūrį ir tas miškas yra iškertamas. Idėja išsaugoti miškus aš nemanau, kad buvo unikali, ji sklandė ore“, – sakė M. Survila.

„Mes supratom, kad dabar yra tinkamiausia proga įsteigti Sengirės fondą ir pusę pinigų, kuriuos uždirbsim, skirti kitam projektui – interaktyviai platformai, o kitą pusę grąžinti miškui – įkurti fondą. Kodėl nenusprendžiau taip, kad gaunu pinigus ir nusiperku mišką? Todėl, kad kiek man liko – 30 metų gyventi, o sengirė gyvena kokius 300 metų. Todėl ir sugalvojome įkurti fondą ir numatyti daug saugiklių, kad keičiantis kartoms tas fondas išliktų – būtų renkami nauji žmonės“, – fondo esmę aiškino režisierius.

Jis pateikė ir keletą saugiklių pavyzdžių, dėka kurių fondas turėtų tapti tęstiniu, nuo pavienių narių pasikeitimo nepriklausančiu projektu. Fondo dalininkui mirus toji dalis teisių fonde neatiteks nei sutuoktiniui, nei vaikams, o fondo narių valia perleidžiamos naujam „nepriekaištingos reputacijos“ nariui, esminiai fondo įstatai galės būti pakeisti tik 9/10 pritarimu, šalia fondo turėtų atsirasti ir dalininkai-sergėtojai, kurių balsas bus svarbus esminiais klausimais, tokiais kaip fondo įstatų keitimas.

Sengirės fondo puslapyje gegužę buvo nurodoma, kad šiuo metu į jį surinka beveik 64 tūkst. eurų, didžioji dalis – 60 tūkst. – yra pinigai, uždirbti iš M. Survilos filmo bilietų pardavimų, likę – suaukotos lėšos.

„Mes surenkame pinigus, po to mūsų komandos nariai (...) ieško sklypų, po to ieškome savininkų, kaip juos įsigyti, po to, įsigiję, rūpinamės miškais. Rūpestį miškais mes įsivaizduojame ne kaip tie žmonės, kurie dažniausiai kerta miškus, bet kaip biologai – geriausias rūpestis mišku yra nedaryti su juo absoliučiai nieko. Miškas pats auga, formuojasi ir turtingėja labai greitai. Kiekvienais metais jis turtingėja“, – sakė M. Survila.

„Aktualijų studijoje“ botanikas Mindaugas Lapelė paaiškino, kuo skiriasi sengirė nuo įprasto miško ir kodėl jis vertingas.

„Sengirė – žmogaus kirvio seniai nematę, idealus atvejis – niekada nematę, miškai. Ir kur gamta tvarkosi pati, kur yra tiek medžių rūšių, tiek erdvinė įvairovė. Sengirė nėra ištisinė senų ar išgriuvusių, lūžusių medžių siena, tai yra erdvės ir gaisrų, ir kenkėjų pažeistos, tai ir laukymės. (...) Įsivaizduokite, jeigu žmogui būtų leista gyventi tik trečdalį ar kai kuriais atvejais tik ketvirtadalį savo amžiaus – kiek liktų visko nesukurta. O mes tą patį dabar darome su mišku – tik pradeda atsirasti visi tie stebuklai ir mes iš karto juos kertame“, – sakė M. Lapelė.

Fondo viešųjų ryšių strategė Kristina Skindelytė atkreipė dėmesį, jog karantino laikotarpiu buvo nesunku pastebėti, kokią trauką žmonės tebeturi gamtai: „vien pandemijos periodu pamatėme, kiek daug žmonių traukia į miškus, kiek jie mums yra svarbūs. Ir kai miestai buvo tušti, visi pažintiniai taškai buvo nusėti automobiliais“.

Pasak jos, užsienyje tokios iniciatyvos veikia sėkmingai, susilaukia visuomenės palaikymo.

Nori paneigti įsitikinimą: negyvi medžiai, bet gyvastinga mediena

Fondas jau susilaukė ne tik finansinių rėmėjų, tačiau ir bendraminčių, perleidusių savo miško sklypą už dyką – taip pasielgė profesorius Vytautas Smailys. Jis sakė norėjęs prisidėti prie kilnios idėjos, mat jo manymu, Lietuvoje situacija nėra itin gera – oficiali miškingumo statistika esą perteikia kiek iškreiptą vaizdą.

„Realus miškingumas yra žymiai mažesnis, kadangi didelius miškų plotus sudaro iškirsto miško biržės arba nauji atsodinimai, kurie faktiškai nėra miškas, tai yra būsimas miškas“, – sakė V. Smailys.

M. Survila pabrėžia, kad fondo turėsimuose sklypuose žmonėms bus galima lankytis, tačiau draudžiama kurti laužavietes, išvežti negyvąją medieną – „nė vienos šakelės“. Jis sako, kad apsilankyti sengirėje būtų netgi skatintina, mat pamilti tai, ko nesi pažinęs – sudėtinga, sako režisierius.

Iniciatyvos autorius paaiškina, kad negyvoji mediena miškui yra ne ką mažiau reikšminga negu sveiki ir stiprūs medžiai, mat jie tampa buveine tūkstančiams kitų gyvų organizmų.

„Labai daug kas nustemba, pavyzdžiui, kai pasakai, kad vienas iš seniausių miškų yra Vingio parkas. Kai einate į Vingio parką, kas gyvenate Vilniuje, atkreipkite dėmesį, kokio storio yra pušys. Jos yra labai senos. Bėda su Vingio parku ta, kad medis, kuris nuvirsta, yra pašalinamas, nes žmonėms tai, kas negyva, yra atstumtina. Bet jeigu mes palygintume augantį ir nuvirtusį medį, tai gali būti, kad nuvirtusiame gyvybės yra daugiau negu augančiame. Tą negyvą medieną galbūt reikėtų vadinti gyvastinga mediena, todėl kad tas medis sukuria namus tūkstančiams kitų gyvų organizmų“, – dėstė M. Survila.

Pasak jo, 70 proc. ąžuolų iškertama šiems nesulaukus 150 metų, t.y. jų „paauglystėje“, mat ąžuolai gyvuoja apie 1000, o kai kuriais atvejais ir iki 1500 metų. „Vienam procentui ąžuolų leista sulaukti pilnametystės ir orios mirties, bet ir ta mirtis yra teigiama, nes ji sukurs namus kitiems organizmams“, – sakė M. Survila.

Jis sako, kad minimaliai efektyvus saugotinas plotas gali būti ir nedidelis, tačiau kai kurioms gyvūnų rūšims klestėti reikalingi dideli, iki tūkstančių hektarų siekiantys plotai.

„Galbūt reikėtų pradėti nuo to, kad labai didelė dalis gyvūnų ir organizmų gali gyventi tik tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, kur reikalingi seni medžiai. Ir kadangi senų medžių nėra daug, automatiškai ir tie gyvūnai yra labai reti. Sakykime, jeigu atsiranda vienas labai senas ąžuolas, jis gali būti kaip gelbėjimosi laivas. Kai kurioms rūšims reikia, kad klimatas nesikeistų, kad vėjo nebūtų košiama, todėl reikia didesnio, pavyzdžiui, lūšiai reikia žymiai didesnių plotų. Labai sunku apibrėžti, koks yra minimalus plotas. Galima sakyti, kad nuo vieno labai seno medžio, kuris būtų aptūptas jaunesnių medžių, kad klimatinės sąlygos būtų panašios, iki tūkstančių hektarų“, – sakė M. Survila.

Plačiau apie tai – laidos garso įraše.

Parengė Ronaldas Galinis.

Populiariausi

Informacinių technologijų egzaminas

Lietuvoje

2020.08.05 07:50

Skelbiami brandos egzaminų sesijos rezultatai: matematiką įveikė vos 67,61 proc. abiturientų anglų kalbos egzaminą išlaikė beveik 99 proc. mokinių

13
Medikai

Lietuvoje

2020.08.05 09:08

Mirė koronavirusu sirgęs pranciškonų vienuolis iš Kretingos parapijos klebono ir NVSC komentarai; atnaujinta 09.41

Lietuvių kalbos brandos egzaminas

Lietuvoje

2020.08.05 10:01

Egzaminų centro vadovė: kad šiemetinio matematikos egzamino rezultatai bus prasti, ženklų buvo prieš dvejus metus egzamino vertintojas: kai kur pakako skaičius sudėti, bet ir to nesugebėjo

7
Mokiniai, mokykla, Jono Pauliaus II gimnazija, mokiniai, mokykla, abiturientai

Lietuvoje

2020.08.05 15:20

Lingienė: tendencijos rodo, kad mokslo metai galėtų prasidėti įprastai Kitą savaitę grįžusiesiems iš Lenkijos gali tekti izoliuotis

33