Lietuvoje

2020.06.19 05:30

Vėgėlė: draudimas sulaikytiesiems susisiekti su artimaisiais, vedimas su antrankiais prilygsta kankinimui

Gytis Pankūnas, LRT.lt2020.06.19 05:30

Sulaikyti asmenį maksimaliam 48 valandų terminui tapo teisėsaugos standartu šalyje, nors neretai taip elgtis nėra pagrindo, o patys sulaikytieji per šį laikotarpį patiria fizinį, psichologinį spaudimą – jų teisės yra pažeidžiamos, interviu LRT.lt teigė Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Ignas Vėgėlė.

I. Vėgėlė pasakojo, kad neretai sulaikytų asmenų nesuranda nei artimieji, nei advokatai – teisėsauga nesuteikia galimybės perduoti jokių žinių apie savo buvimo vietą. Perduoti žinią, kur esi, teisininko manymu, yra elementaraus humanizmo reikalavimas.

Teisininkas interviu LRT.lt dėstė, kad nereikėtų pamiršti, jog asmens vedimas į teismą, areštinę ar kitur su antrankiais gali daryti įtaką net pačių teismų sprendimams. I. Vėgėlės teigimu, tyrimai rodo, jog visuomenė žmogaus demonstravimą tokiose aplinkybėse dažnai vertina kaip asmens kaltumo įrodymą.

– Pradėkime nuo aktualijų. Kai teisėsauga sulaikė Lietuvos verslo konfederacijos prezidentą Valdą Sutkų ir Lietuvos bankų asociacijos vadovą Mantą Zalatorių, Jūs viešai prabilote apie Lietuvoje įsivyravusią „sulaikymo prezumpciją“. Ką tuo norėjote pasakyti?

– Asmens sulaikymas yra pats rimčiausias apribojimas, mes iš žmogaus daugiau atimti negalime. Žmogų kankinti uždrausta, atimti gyvybę irgi yra uždrausta, tai vienintelis dalykas, ką galime griežčiausio padaryti, tai atimti žmogaus teisę į laisvę.

Konstitucijoje įrašyta, kad žmogus maksimaliai gali būti sulaikytas 48 valandoms. Problema yra ta, kad tas maksimumas ilgainiui tapo ikiteisminių tyrimų institucijų standartu. Jei žmogui pareiškiami įtarimai, jis yra sulaikomas ir sulaikomas ne tam, kad sulaikymo metu būtų atliktas kažkoks procesinis veiksmas – krata, asmens apžiūra ar panašiai. Tiesiog asmuo suimamas, atliekami procesiniai veiksmai ir žmogus dar dvi paras būna „kažkur“. Dažnai nežinome, kur tas žmogus sulaikymo metu būna. Kitą kartą net advokatui būna sunku surasti sulaikytą žmogų, sunku išsiaiškinti, kur jis yra.

Per šitą skandalą gavau žinutę iš moters, verslininko, kuris taip pat buvo sulaikytas, žmonos. Moteris neslėpė esanti išsigandusi, sakė: „Aš nežinau, kur yra mano vyras, nes atėjo teisėsauga, išsivežė ir nežinau, nei kur jis yra, nei ką su juo daro.“ Tai yra labai didžiulis psichologinis ir fizinis spaudimas, nes žmogus dvi paras yra izoliuojamas nuo visuomenės. Maža to, kai sulaikomi verslininkai ar kiti visuomenėje žinomi asmenys, pakertama jų reputacija.

Apibendrindamas pakartosiu, kad 48 valandų sulaikymas tapo standartu. Neradome bendros sulaikymų statistikos, bet radome kitus skaičius. Pagal valstybės garantuojamos teisinės pagalbos statistiką, Lietuvoje per metus įvyksta apie 18 tūkstančių sulaikymų, o teismai vėliau leidžia suimti tik apie 3 tūkstančius asmenų. Įsivaizduojate, koks skirtumas?

Akivaizdu, kad tikrai nereikėjo visų 18 tūkstančių žmonių dviem paroms sulaikyti. Iš statistikos matome, kad 48 valandų sulaikymas yra perteklinis veiksmas, nors turėtų būti kraštutinis.

– Sakote, kad 48 valandų asmens sulaikymas tampa norma Lietuvoje, tai yra perteklinė priemonė. Ko tada, Jūsų manymu, siekiama tokiais veiksmais?

– Ko gero, skirtinguose sulaikymuose siekiama skirtingų tikslų. Baudžiamajame procese sulaikymo pagrindas ir tikslai yra aiškiai įvardyti: siekiama atlikti tam tikrus proceso veiksmus, nespėta pasiruošti kreiptis į teismą, žmogus užklumpamas, darant nusikalstamą veiką, ir daug kitų atvejų.

Bet be tų deklaruotų tikslų tikrai kai kuriuose sulaikymuose galime pastebėti ir nedeklaruotų tikslų. Pirmas tikslas – jėgos demonstravimas, kai asmeniui daromas psichologinis, fizinis spaudimas. Turime tokių duomenų, kai sulaikyti asmenys yra vežiojami po įvairias vietas, kai su sulaikytais asmenimis kalbasi ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nors tai nėra teisėta, nes tokiose situacijose asmuo turėtų būti su advokatu. Sulaikytas asmuo gali būti spaudžiamas, siekiant iš jo išgauti prisipažinimą, siekiant gauti tam tikrus duomenis, siekiant palenkti asmenį, kad jis bendradarbiautų. Visa tai yra neteisėta.

Dar vienas iš galimų nedeklaruotų tikslų – viešieji ryšiai. Deja, tenka apgailestauti, kad visuomenė mėgsta skandalingus atvejus. Pasakyti, kad asmeniui yra pareikšti įtarimai, yra viena, bet, jei asmuo išvedamas su antrankiais, tai iš karto matome „gražias žinutes“ ir „gražias fotografijas“ žiniasklaidoje. Tad sulaikymais, manau, nori pasinaudoti ir ikiteisminio tyrimo institucijos, norėdamos viešinti savo veiklą.

– Kadangi kyla ne viena abejonė dėl laikinojo sulaikymo tvarkos, tai galbūt paties sulaikymo reglamentavimas yra nepakankamas? Galbūt matote dabartinės tvarkos spragų?

– Baudžiamosios teisės advokatai sako, kad reglamentavimas yra labai paviršutiniškas, reglamentavimu tik pasakoma, kokiais tikslais asmuo laikinai sulaikomas, nedetalizuojant procesų. Savaime suprantama, kad visko teisėje aprašyti negali, tai paprastai pasitikima tais, kurie taiko sulaikymą. Bet matome, kad 48 valandų asmens sulaikymas tampa standartu, tad, ko gero, esate teisus – reikėtų labiau, detaliau reglamentuoti sulaikymo tikslus, konkrečius atvejus, kada reikalingas sulaikymas.

– Minėjote, kad kartais artimieji negali susisiekti su sulaikytu žmogumi. Kokių dar skundų sulaukiate?

– Seimo kontrolierius prieš metus yra atlikęs tyrimą ir priėjęs prie išvados, kad sulaikymas, kuomet asmuo yra vedamas su antrankiais, tarsi rodo jo kaltumą ir tai yra asmens kankinimas, nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Teisingumo ministerija į tai sureagavo, jie norėjo kai ką keisti įstatymuose. Beje, nei V. Sutkaus, nei M. Zalatoriaus su antrankiais nematėte, nors tai prieš pusmetį atrodytų kaip standartas. Tai čia yra, matyt, ir teisingumo ministro pastangos.

Kas vyksta per tas 48 valandas, kai asmuo yra laikinai sulaikomas? Tų atvejų yra be galo daug. Nėra sulaikytų asmenų vietų registro. Kitaip tariant, sužinoti, kur yra sulaikytas asmuo, yra labai sunku. Jeigu asmenį sulaiko Vilniuje ir jį perveža į Panevėžį, tai advokatas, norėdamas surasti sulaikytąjį, turi skambinti visoms įstaigoms ir ieškoti, kur tas asmuo yra.

Per tą 48 valandų laikotarpį – dėl to ne kartą buvo rašyti skundai – sulaikytų asmenų atžvilgiu atliekami procesiniai veiksmai, kas yra absoliučiai neteisėta, nes tokioje streso būklėje, kai žmogui pareiškiami įtarimai, jis yra izoliuojamas, žmogus gali pridaryti nesąmonių, jis gali net ir prisipažinti tai, ko nėra padaręs, arba gali sutikti bendradarbiauti, kad tik jį išleistų. Taigi, tikrai yra pakankamai duomenų, kad Lietuvoje atliekami procesiniai veiksmai, pažeidžiant sulaikyto asmens teisę į gynybą.

– Prašau patikslinti – sulaikytas asmuo be advokato gali atsisakyti duoti parodymus, dalyvauti procesiniuose veiksmuose?

– Taip. Apskritai asmens negalima apklausti, jam nepasiūlius gynėjo. Tai yra aiškiai reglamentuota.

Tas pats ir su šeimos nariais. Sulaikytam asmeniui galėtų neleisti susisiekti, tarkime, vyrui su žmona, kad vyras kažko nepasakytų, neperduotų kažkokios informacijos, bet artimieji bent jau turėtų žinoti, kur yra jų žmogus. Man atrodo, kad tai yra elementaraus humanizmo reikalavimas. Juk galima pranešti artimiesiems, kad žmogus yra konkrečioje sulaikymo įstaigoje. Nes kitu atveju tai yra ne tik sulaikytojo, bet ir jo šeimos narių kankinimas, psichologinis spaudimas.

– Anksčiau minėjote, kad teisėsaugos atstovai, pranešdami viešai apie atliekamus ikiteisminius tyrimus, mėgsta kalbėti apie „padarytas dideles žalas“, apie „korupcines schemas“, tačiau rečiau kalba apie patį tyrimo turinį. Ar, Jūsų manymu, teisėsauga turėtų atskleisti visuomenei daugiau duomenų apie tyrimus?

– Suprantu, kad būsiu nepopuliarus žurnalistų gretose, visuomenėje, kuriai įdomu žinoti „degančius“ faktus, bet apskritai manau, kad ikiteisminio tyrimo duomenys turėtų būti neviešinami. Taip pat neturi būti viešinama informacija apie privačius asmenis. Aišku, kai kalbame apie viešus asmenis, apie politikus, valstybės pareigūnus, vienareikšmiškai visuomenė turi teisę žinoti, kas yra sulaikytas, suimtas, kam pareikšti įtarimai.

Kur yra pagrindinė bėda dėl ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimo? Kai tokie duomenys bandomi viešinti, tie duomenys tampa naudingi ikiteisminio tyrimo institucijai. Pavyzdžiui, dabar turime ikiteisminį tyrimą, kuriame yra V. Sutkus ir M. Zalatorius, tai, jei susitiktume po metų, kai tyrimas baigsis, pamatytume, kad tų Baudžiamojo kodekso straipsnių, kuriais asmenys yra kaltinami, būtų gerokai mažiau, jie būtų gerokai aptrupėję. Dažnai, kai byla galiausiai pasiekia teismą, iš sunkių ir labai sunkių nusikaltimų lieka apysunkiai. Šie teisėsaugos veiksmai tampa gal ne standartu, bet tokie atvejai yra, sakyčiau, gana nereti.

Kas nutiks, jei teisėsauga pradės viešinti duomenis? Gynyba tuos duomenis taip pat pradės viešinti. Dabar turime ne teisingumo vykdymą, o aiškinamasi per žiniasklaidą ir dažniausiai nukenčia byloje figūruojantys asmenys, jų reputacija. Nutinka taip, kad ikiteisminis tyrimas trunka penkerius ar septynerius metus ir galiausiai žmonės yra išteisinami, o per šį laiką nukenčia ne tik žmonių reputacija, bet ir sveikata.

Prisiminkime Andriaus Romanovskio atvejį: jis daugiau negu penkerius metus buvo tąsomas per teismus iki paties Aukščiausiojo Teismo, ten buvo dar kartą išteisintas. Aišku, jis šaunuolis, atsikėlė po viso šito, toliau dirba, bet yra tūkstančiai tokių, kurie neatsikelia po tokių istorijų.

– Įstatymai numato, kad įtariamųjų apklausos turi būti fiksuojamos protokolu, bet teisės aktuose nėra numatyta imperatyvo apklausas įrašyti garso ar vaizdo priemonėmis. Ar Jums neatrodo, kad toks imperatyvas turėtų būti, siekiant skaidrumo?

– Yra įvairių situacijų. Iš vienos pusės, Jūs esate teisus, nes protokolus surašo asmenys, o apklaustasis tą protokolą, nors yra su juo ir supažindinamas, pasirašo, būdamas streso būsenos. Apklausų fiksavimas ir kitais būdais padėtų, bet čia galbūt reikėtų kalbėti apskritai apie patį baudžiamąjį procesą, tai yra apie tvarką, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai sprendžia, kas turi patekti į baudžiamąją bylą.

Dažniausiai pareigūnai stengiasi į bylą pateikti tai, kas yra įrodymai, kurie leistų apkaltinti žmogų, bet paprastai į bylą neįdeda tų duomenų, kurie teisina žmogų, kurie parodo, kad vienas ar kitas įrodymas neturi pagrindo. Po to advokatai gilinasi į bylą, bando prašyti, kad prie bylos būtų prijungti ir tie įrodymai, kurie teisina žmogų. Nemaža dalis baudžiamojo proceso specialistų pasisako už tai, kad visi duomenys, kurie surinkti byloje, keliautų į teismą ir būtent teismas atsirinktų tuos įrodymus, nuspręstų, kuriuos vertinti, nes neretai net ir advokatas gali nežinoti apie surinktus įrodymus, kurie teisina žmogų, o jų byloje nėra. Čia yra bendresnė ir reikšmingesnė problema.

– O kaip teismai vertina teisėsaugos veiksmus, kai sulaikyti asmenys vežami į teismą ar kitur su antrankiais? Ar tokiais atvejais daroma įtaka ir būsimiems teismų sprendimams?

– Prieš gerą 10-metį JAV, rašant disertacijas, buvo pasukta nauja kryptimi – bandyta derinti teisę ir psichologiją, analizuojant, kaip teismai priima sprendimus – remdamiesi sausais argumentais, įrodymais ar savo nuostatomis, požiūriu į žmogų. Stebėtina yra tai, kad tikrai nemažą dalį sprendimų, sprendimo dalių, įspūdžių nulemia psichologiniai elementai.

Taip, teismams daroma įtaka. Tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, simpatiški, malonūs asmenys gali teisėjams padaryti vienokį įspūdį, o, jei ateina nemalonus žmogus ar nėra tinkamo akių kontakto tarp teisėjo ir prokuroro ar advokato, tai teismui gali susidaryti kitoks įspūdis.

Aišku, esame įpratę sakyti, kad teismai sprendimus priima, remdamiesi tik įrodymais, bet tikrai nėra taip, nes teisėjas tėra žmogus. Taigi, bet koks spaudimas, asmens demonstravimas viename ar kitame kontekste sukuria tam tikrą įspūdį teisėjams. Gali būti, kad teisėjui bus gaila to žmogaus, kuris vedamas su antrankiais, bet gali būti ir kitaip.

Advokatūra organizavo apklausą, kaip visuomenė vertina asmenį su antrankiais, – daugiau negu pusė respondentų atsakė, kad tai yra kaltumo įrodymas. Ko gero, panašų įspūdį asmuo su antrankiais padaro ir teismams. Be to, teismams didelę įtaką daro ir visuomenės spaudimas.

Tarp kitko, jei vertintumėme Lietuvos pralaimėtas bylas Europos Žmogaus Teisių Teisme, tai daugiausia pralaimėjome bylų dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Pralaimime bylas, kai politikai, valstybės pareigūnai apkaltina asmenį, kalba apie jo kaltumą, kol dar nėra teismo sprendimo. Tai jau rodo, kad esame įpratę sukurti spaudimą asmeniui, kuris yra sulaikytas, o tai daro įtaką ir teismų sprendimams.

– Lietuvos advokatūra siūlė keisti Kriminalinės žvalgybos įstatymą, siekiant nustatyti, kad asmenys, kurie buvo sekami, apie tai sužinotų. Ar pavyko pasiekti tai, ko norėjote?

– Kreipėmės į Seimo narius, diskutavome apie tai Seimo komitetuose, bet mums nepavyko įtikinti Seimo narių savo iniciatyva. Dalis parlamentarų registravo pataisas, tačiau pataisoms nebuvo pritarta po pateikimo, galiausiai nutarta, kad pataisas reikia tobulinti. Mes jas tobuliname ir vėl bandysime jas teikti.

Iš esmės kriminalinė žvalgyba Lietuvoje yra kontroliuojama labai menkai. Kontrolę, apie kurią niekas negali sužinoti, mes vadiname netinkama. Lietuvos advokatūra prieš metus kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas, kurios turi teisę vykdyti kriminalinę žvalgybą, ir paklausėme, ar Lietuvos advokatūra, kaip institucija, jos vadovai nebuvo sekami.

Paprašėme pateikti tokią informaciją, jei sekimas yra pasibaigęs, nenustačius jokių galimų nusikaltimų. Negavome jokio atsakymo iš institucijų, šį veiksmą apskundėme teismui ir teismas atsakė, kad viskas yra gerai. Mūsų atstovė nuėjo į teismą ir patikrino bylą – pasirodo, kad byloje buvo mūsų skundas ir teismo sprendimas. Teismas net nebandė išsireikalauti informacijos nė iš vienos ikiteisminio tyrimo institucijos. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad net ir teisminės kontrolės mes neturime.

Mes kalbame apie tuos atvejus, kai tyrimas, sekimas jau yra pabaigtas. Jeigu kažkas daro nusikaltimą, tai sekite, viskas gerai, mes privalome užkardyti nusikaltimus. Kalbame apie kitokius atvejus, tai yra apie tokius, kai kriminalinės žvalgybos tyrimas yra pabaigtas ir nėra nustatyta jokia nusikalstama veika. Tada, manome, asmeniui, kurio atžvilgiu buvo vykdytas tyrimas, į kurio privačią erdvę buvo įsiveržta, turi būti apie tyrimą pranešta.

Antras dalykas – surinkti duomenys turi būti sunaikinami ir asmuo turi žinoti, kad jie sunaikinti. Kodėl mes tai siūlome padaryti? Dėl to, kad būtų apsaugotas asmens privatumas, ir dėl kontrolės – kai asmeniui duodi teisę pačiam kontroliuoti savo privatumą, tai yra skųsti, domėtis, kodėl buvo sekamas, tai tampa idealiausia kontrole. O, norint imituoti kontrolę, kuriamos įvairios institucijos.

– Seime vis pasigirsta minčių apie žvalgybos ombudsmeno instituciją.

– Aišku, tai yra geriau negu nieko, bet būtų leidžiamos valstybės lėšos, o mes siūlome elementarų dalyką – informuokite asmenį po kriminalinės žvalgybos tyrimo, jeigu jo metu nieko nenustato, jei surinkti duomenys nereikalingi kitiems tyrimams. Tada mes matytumėme tikrąjį kriminalinės žvalgybos mastą, dabar mes jo nežinome.

Kažkada buvo pasakyta apie šimtus tūkstančių sekamų telefonų, o po to kalbėta tik apie dešimtis tūkstančių. Ar tikrai mastas sumažėjo? Ar tiesiog statistikos pateikimas pasikeitė? Tikrojo masto nežinome.

– Kaip iš viso reaguojama į tokį advokatūros suaktyvėjimą?

– 2019 m. ar dėl mūsų iniciatyvų, ar dėl mūsų aštrios pozicijos įvairiais klausimais susidūrėme su ypatingu aktyvumu kuriant teisės aktus, kuriais siekta iš esmės keisti advokatūros funkcijas. Turiu omeny, pavyzdžiui, iniciatyvą, kad kiekvienas advokatas turėtų turėti valstybinį elektroninio pašto adresą ir per jį bendrauti su klientu. Kodėl to reikia? Advokatas turi konfidencialumo įsipareigojimus. Jūs užtikrinsite, kad, bendraujant per valstybinį elektroninį adresą, konfidencialumas bus garantuotas? Šią iniciatyvą sustabdėme.

Kita iniciatyva – atimti iš visų asociacijų viešojo valdymo funkcijas. Turbūt 80 proc. advokatūros funkcijų patenka į viešojo valdymo funkcijas. Ir šią iniciatyvą sustabdėme. Tokių ir panašių iniciatyvų buvo nemažai, jos buvo keistos, nelauktos. Mums šiuo atveju padėjo tarptautiniai partneriai, Europos advokatūros asociacija, ji parašė laišką prezidentui Gitanui Nausėdai, premjerui Sauliui Skverneliui ir Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui apie tai, kad Lietuvoje advokatūra susiduria su galimu persekiojimu. Laimei, mano supratimu, tas perspėjimas atkreipė aukščiausių Lietuvos pareigūnų dėmesį į kylančius pavojus advokatams.

– Kalbant apie įvairias iniciatyvas, buvo siūlyta advokatus pripažinti lobistais. Kaip vertinate šį siūlymą?

– Šiame siūlyme yra racijos. Nereikia slėptis, nes tikrai yra advokatų, kurie eina į Seimą ir įtikinėja, kad būtų priimtas vienas ar kitas įstatymas. Toks advokatas, mano supratimu, privalo atskleisti, kam jis atstovauja, prieš tai susiderinęs su klientu, kad leistų tai atskleisti. Įstatymų leidėjai juk turi žinoti, kam teisininkas atstovauja. Šiuo atveju advokatas veiktų galbūt ne pagal Lobizmo įstatymą, bet panašiai kaip lobistas.

Bet kur yra didžiausia problema? Kodėl advokatūra priešinosi šiam pasiūlymui? Advokatui ir lobistui galioja priešingi principai. Lobisto veikloje galioja skaidrumo principas – jis turi deklaruoti savo klientą, savo interesus, siekius. O advokatų veiklos pagrindinis principas yra konfidencialumas ir realiai nieko atskleisti apie klientą, net ir kliento vardo ir pavardės, kol klientas su tuo nesutinka, negali.

Advokato ir kliento paslaptis yra senas principas, kaip ir kunigo arba išpažinties paslaptis, teisėjų pasitarimo kambario paslaptis. Taigi, mes negalime sutikti su idėja advokatą prilyginti lobistui, nes prarastume pačias advokato funkcijas, darbo esmę. Tačiau jei Seime būtų priimtas bendras norminis aktas, tai nematau problemos, jei advokatas deklaruotų, kam atstovauja, atsiklausęs savo kliento, gavęs jo leidimą.

– Stebint įvairių, dažnai ir rezonansinių bylų nagrinėjimą teismuose, į akis krenta tai, kad neretai buvę patyrę prokurorai, kitų teisėsaugos institucijų buvę darbuotojai, baigę karjerą, tampa advokatais. Kaip tai vertinate? Ar šie žmonės, turintys ryšių teisėsaugoje, gali sąžiningai dirbti advokatais? O galbūt patirtis teisėsaugoje kaip tik leidžia jiems tapti geresniais gynėjais?

– Tai yra sudėtinga problema. Buvo siūlyta įvesti „atvėsimo“ laikotarpį, kai, tarkime, buvęs teisėsaugos pareigūnas negalėtų metus dirbti advokatu. Bet, jei taip mąstytumėme, tai tada ir teisėjas, tapęs prokuroru, turėtų turėti „atvėsimo“ laikotarpį, ir prokuroras, tapęs teisėju, ir prokuroras, tapęs advokatu, ir advokatas, tapęs prokuroru.

Mūsų valstybė nėra tokia didelė ir tų specialistų nėra tiek daug. Nemanau, kad „atvėsimo“ laikotarpis yra ta priemonė, kuri padėtų išvengti korupcinių, neteisėtų ryšių. Manau, kad viskas vienaip ar kitaip priklauso nuo žmogaus, ar jis yra etiškas, ar veikia teisėtai. Pavyzdžiui, JAV visi teisininkai yra Teisininkų draugijos nariai – ir prokuroras, ir teisėjas, ir advokatas. „Atvėsimo“ laikotarpis nėra visame pasaulyje paplitusi priemonė.

Įžvelgiau kitą problemą – prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams patekimas į advokatūrą yra palengvintas. Visi laiko kvalifikacijos egzaminą, o tam tikra grupė asmenų – prokurorai, teisėjai – laiko tik veiklos organizavimo egzaminą, kuris yra gerokai lengvesnis.

– Balandį teisėsauga, paskelbusi apie atliekamą ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto poveikio Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT), sulaikė garsius advokatus Giedrių Danėlių, Valdą Rakauską, Dainių Baroną, jiems pareikšti įtarimai. G. Danėlius savo ruožtu kreipėsi į prokuratūrą su prašymu pradėti tyrimą dėl STT, bet tyrimas nebuvo pradėtas. Ar, Jūsų manymu, tai yra smūgis Lietuvos advokatūrai?

– Lietuvos advokatūrą sudaro 2300 advokatų ir apie 1000 advokatų padėjėjų. Garantuoti, kad nė vienas iš šių asmenų nepažeidžia etikos arba nepažeidžia įstatymų, yra sunku. Žinoma, mes maksimaliai stengiamės ir seminarais, ir nagrinėdami drausmės bylas kelti advokatų žinojimą apie tai, ko negalima daryti, bet visko atsitinka.

Advokatų taryba G. Danėliaus istorijoje smerkė teisėsaugos veiksmus. Mūsų supratimu, tas ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl pačios advokato veiklos. Advokatas privalo rinkti duomenis, teisinančius jo klientą. Tą G. Danėlius ir darė, bet jis tuos duomenis nunešė ikiteisminio tyrimo institucijai – „žiūrėkite, duomenys rodo, kad Jūsų pareigūnai veikia neteisėtai“. Ir dėl tokio veiksmo, kad pranešė ikiteisminio tyrimo institucijai, kad galimai jos pareigūnas veikia neteisėtai, jam buvo iškelta baudžiamoji byla. Jeigu šitą pavyzdį perkeltume į kitų advokatų veiklą, tai bet kuriam advokatui bet kuriuo metu galima kelti bylą, pareikšti įtarimų.

Ar tai kenkia advokatūrai? Ar padeda? Kalbant apie istorijos poveikį trumpuoju laikotarpiu, tai reikėtų padaryti tyrimą, bet, jei kalbėtume apie ilgąjį laikotarpį, tai kenks ar padės advokatūrai, mes turime reaguoti. Jeigu mes nereaguotume į tokius ikiteisminio tyrimo veiksmus, tada mes laidojame pačią pagrindinę advokato funkciją – ginti žmogaus teises, rinkti teisinančius įrodymus, būti gynėjais byloje.

Populiariausi