Lietuvoje

2020.06.21 16:37

Nepasitikėjimas kitais, nesirūpinimas artimu žmogumi, netolerancija – šias traumas mums paliko sovietai

Mindaugas Jackevičius, LRT RADIJO laida „Aktualijų studija“, LRT.lt2020.06.21 16:37

Lygiai prieš 80 metų Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą – iš pradžių metams, paskui, išstūmusi buvusią sąjungininkę nacistinę Vokietiją, beveik penkiems dešimtmečiams. Iki šiol svarstomi alternatyvūs scenarijai – ar pasipriešinimas buvo įmanomas ir kokia šiandien būtų savarankiško kelio Lietuva. Tačiau istorikas Nerijus Šepetys sako, kad savigrauža dėl „neiššauto šūvio“ nėra visiškai pagrįsta, nes ignoruoja sudėtingas istorines aplinkybes ir nureikšmina tikruosius kaltininkus.


Apie 1940-ųjų birželio 15-ąją, kai pasaulio akys krypo į nacių karius Paryžiuje, o tuo tarpu suverenitetą prarado Lietuva, diskutuota LRT RADIJO laidoje „Aktualijų studija“. Laidos pašnekovai, Vilniaus universiteto mokslininkai prof. Violeta Davoliūtė ir doc. dr. Nerijus Šepetys, sutiko dėl trauminių patirčių aktualumo ir šiandien, o ypač – socialiniam solidarumui ir pasitikėjimui.

Pirmųjų okupacijos savaičių įvykių seka atidžiai išstudijuota istorikų, visgi kiek sunkiau suprasti jausenas minimojo laikotarpio visuomenėje. Galbūt paradoksalu, tačiau birželio įvykių mastą geriausiai suvokė, ko gero, ne iliuzijų dėl sovietinio režimo turėjęs politiškai raštingas valdininkų ir politikų sluoksnis, bet paprasti žmonės.

„Miestuose gyveno valdininkai ir ypač politikai, kurie įsivaizdavo, kad vis tiek galės ką nors daryti, nes nebuvo jokios tokios realios grėsmės, kurią galima buvo įsivaizduoti – Vyriausybė pakeista, atvažiuos daliniai, mes prie to įpratę, žingsnis po žingsnio galbūt ką nors pavyks išsikovoti, išlaukti karo pabaigos. O čia sumanymas buvo kitas ir praėjo laiko suprasti, kas čia vyksta“, – sako VU Istorijos fakulteto mokslininkas.

O įvyko represijos ir procesai, kurių kultūriniai, socialiniai ir demografiniai padariniai, kaip sako V. Davoliūtė, yra ilgalaikiai. Būtina turėti omenyje ir tai, kad į sovietų valdymą įsiterpė nacistinė okupacija, o dažno žmogaus atmintyje šie įvykiai persimaišė kaip nenutrūkstamo teroro metai. „Vienas iš didžiausių pasikeitimų, nutikusių po Antrojo pasaulinio karo, tai kad Lietuva ir kitos Vidurio Rytų Europos valstybės tapo homogeniškomis visuomenėmis – buvo sunaikinta didžiulė dalis elitų. Drastiškai galima pasakyti, kad beveik visas sluoksnis tuometinių elitų, ypatingai jaunesnio amžiaus žmonių, buvo išblaškyta dėl perkėlimų, dėl masinių naikinimų, ir čia, žinoma, kalbu apie Holokaustą, 1941 m. tremčių bangos, kuri buvo daugiaetninė“, – laidoje sakė V. Davoliūtė.

N. Šepetys pridūrė, kad represijos, ir ne tik fizinės, sėjo baimę ir skatino užsisklęsti, nepasitikėti, todėl ardė socialinius santykius, kurie buvo nusistovėję tarpukario Lietuvoje. „Viešoji erdvė nebuvo tokia intensyvi ir masyvi, joje labai daug informacijos nebuvo, bet žmonės buvo įpratę daugybę dalykų sužinoti ir pajausti vieni iš kitų“, – teigė istorikas, pridurdamas, kad tai ypač galioja žydų ir lenkų gausiai apgyvendintam Vilniaus kraštui, iš kurio turima daugiausiai epochos liudijimų.

„Toje tarpukario visuomenėje iki okupacijos buvo labai daug visuomenės, labai įvairialypės, ir labai mažai valstybės, palyginti su tuo, ką turime šiandien. Ir žmonės buvo labai skirtingi, įvairūs, ir pirmas dalykas, kurį tikrai padarė sovietai, tai jie ne tik homogenizavo, bet naikino visuomenę. Visuomenė yra ryšiai tarp žmonių, kurie grįsti, pirmiausia, tam tikru automatizmu ir pasitikėjimu. Ir labai daug to neliko, žmonės užsidarė į mažas, uždaras erdves, įvyko vidinė getoizacija – kas šeimose, kas pavieniui. Nebegalima buvo pasitikėti niekuo, ir šitas dalykas prasidėjo nuo pirmųjų areštų“, – teigė N. Šepetys.

1940 m. liepos 1 d. sovietų performuotai Vyriausybei paskelbus apie mėnesio viduryje įvyksiančius vadinamojo Liaudies Seimo rinkimus, netrukus uždraustos visos nepriklausomos partijos, prasidėjo politinių veikėjų masiniai suėmimai – sąraše atsidūrė keli tūkstančiai žmonių. „Ir tada atsirado tas pirmasis siaubas – iki tol buvo grėsmės nuojauta, pirmiausia, rūpestis dėl savo turto, darbo, o tada jau atsirado neapibrėžtas rūpestis, kurį sugeba sukurti totalitariniai režimai, kad iš esmės tu niekur nesi saugus, nėra tos vietos, kurioje būtum saugus. Nes visuomenė yra, pirmiausia, privačios erdvės turėjimas, o tai nyksta“, – sakė N. Šepetys.

Režimas atrado ir talkininkų sluoksnį, mat, kaip sako istorikas, „kiekvienoje visuomenėje yra žmonių, kurie norėtų kitiems parodyti savo galią, bet dėl vienų ar kitų priežasčių to neturi“. Dalis jų sugebėjo dirbti abiem totalitariniams režimams, ir tai nėra Lietuvos išskirtinumas.

„Dalis žmonių pereina iš tarnystės vienam okupaciniam režimui į tarnystę kitam. Nėra tas skaičius didelis, bet vis dėlto tai yra labai svarbus dalykas, kad galima pasiremti tais žmonėmis, kurie vieną sykį atliko tarnystę ir juos perimti į savo pusę. Ypač įdomiai tas nutiko Rytų Vokietijoje, kur buvo stipriai pasinaudota tarnyste gestapo ir SD, kuriant komunistų slaptąją policiją Stasi“, – sakė istorikas.

V. Davoliūtė taip pat atkreipė dėmesį, kad okupacijų laikotarpiais būta daug parodomojo smurto – jis nebuvo tylus, anonimiškas, o demonstruojamas tarsi norma.

N. Šepetys akcentavo, kad pasyvus 1940 m. okupanto sutikimas daliai žmonių šiandien atrodo kaip gėdingiausias Lietuvos istorijos įvykis, tą parodė ir prieš dešimtmetį kartu su studentais atlikta daugiau kaip tūkstančio žmonių apklausa, tačiau tai, istoriko manymu, ne visiškai teisinga: „iki šiol tas užsiciklinimas, sakyčiau, nukreipia mūsų dėmesį nuo kaltininkų, nes yra žmonių, kurie visa tai darė, ir tu ne visada gali kam nors pasipriešinti ar ką nors sustabdyti. Būna, atsitinka avarija, stichinė nelaimė – ir tu negali to sustabdyti, bet po kurio laiko tu pradedi galvoti, kad gal ne viską padarei.“

Istorija, diktuojanti ir užsienio politiką

Kiek pagrįsta matyti šių dienų socialines problemas kaip okupacijos padarinį, kai Lietuva jau tris dešimtmečius nepriklausoma? Ar tai nėra pasiteisinimas, o galbūt naivus tikėjimas, jog ateityje viskas tarsi savaime išsispręs? Abu pašnekovai teigė, kad nereikėtų priežastinių ryšių matyti visur, nors kai kur jis akivaizdus.

„Nužudymai, sunaikinimai, trėmimai – mes to labai mažai patyrėme, palyginti su kitais, bet pagrindinis „paveldas“, aš sakyčiau, yra nesirūpinimas artimu žmogumi, neegzistuojantys socialiniai ryšiai, nemėginimas ką nors pačiam daryti dėl to, kas vadinama visuomene, t.y. dėl kitų žmonių. Šitie dalykai labai sunkiai atsistatinėja, ir mažas socialinis solidarumas, mažas socialinis aktyvumas tikrai yra tiesioginis palikimas“, – sakė N. Šepetys.

Kartais pasirodantį pakantumo stygių galbūt taip pat galima atsekti nesaugumo, nepasitikėjimo jausme, kuris būdingas posovietinėms visuomenėms, svarstė V. Davoliūtė. „Ką reiškia „tolerancija“, kuri Lietuvoje kartais būna suprantama kaip keiksmažodis? Pakantumą, bandymą suprasti kitą asmenį, kitą požiūrį, kitokį gyvenimo būdą, ne tokį kategorišką, karingą, priešišką vertinimą“, – sakė VU TSPMI tyrinėtoja.

Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, ELTA politikos skyriaus redaktorius Benas Brunalas, disertacijoje nagrinėjantis trauminių istorinių patirčių įtaką atkurtosios Lietuvos užsienio politikai ir specifiškai santykiams su Rusija, pastebi jų aiškų tarpusavio ryšį.

„Trauminiai atvejai, viena vertus, tapo svarbia Lietuvos tapatybės dalimi, iš kitos pusės, daro poveikį užsienio politikai, ir ganėtinai konkretų. Galbūt apskritai užsienio politika yra ta sritis, kur labiausiai trauminius prisiminimus matome, ir vienas iš svarbių aspektų yra tai, kad Rusija vengia atsiprašyti už tas skriaudas, kurias buvo padariusi, neigia tai padariusi, ir tai natūraliai programuoja blogus, nekonstruktyvius, sakyčiau, galbūt net emocijomis persmelktus santykius“, – laidoje kalbėjo B. Brunalas.

Nors kartais linkstama lyginti, kuris totalitarinis režimas buvo grobuoniškesnis, jų lyginimas „kruvinose žemėse“ – kaip kad Rytų Europą savo žymioje knygoje yra pavadinęs Timothy Snyderis – yra netikslus, įsitikinęs N. Šepetys. Okupacijos buvo bendradarbiavimo, kurių aiškiu liudijimu yra Molotovo ir Ribentroppo pakto slaptieji protokolai, rezultatas.

„Nebūtų bendradarbiavimo, susitarimo, nebūtų sunaikinta Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija ir dalys kitų valstybių – Rumunijos ar Suomijos. Nebūtų tie žmonės šitokių dalykų patyrę. Labai svarbu tą žinią skleisti, nes tai buvo patirties pagrindas. Paprasti Lietuvos žmonės provincijoje – ne tie, kurie išvažiavo į Vakarus lietuviai, žydai ar lenkai – jų atmintyje, sakykime, paprastų miestelių moterų, tie įvykiai gali susijungti į vieną. Pasakoji tarsi apie dalyką, kuris įvykęs sovietinės okupacijos metams, priskiri vokiečiams, ir atvirkščiai, – sakė N. Šepetys. – Šitoje erdvėje mes turime kalbėti ne priešindami dviejų okupacinių, totalitarinių režimų, o juos mąstyti kartu“.

Parengė Ronaldas Galinis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt