Lietuvoje

2020.06.18 05:30

Su Seimu atsisveikinanti Degutienė – apie spalvingą parlamentą ir konservatorių sutartį su Karbauskiu

Modesta Gaučaitė, LRT.lt2020.06.18 05:30

„Atėjo kita karta, atėjo į politiką žmonės, kurie yra užaugę nepriklausomoje Lietuvoje“, – portalui LRT.lt sako parlamentarė Irena Degutienė. Paskutinius mėnesius Seime skaičiuojanti politikė prisiminė laikus, kai Seimo vairą laikė savo rankose, ir su kokiais iššūkiais teko susidurti pirmą kartą pakliuvus į parlamentą.

Ši kadencija konservatorei I. Degutienei Seime – paskutinė. 71-erių politikė netrukus baigs savo šeštąją kadenciją ir nutarė dar kartą rinkimuose nebedalyvauti. Tačiau jos politinė karjera, pagreitį įgavusi 1996-aisiais, buvo spalvinga. Jai teko būti ir ministre, ir laikinai eiti premjerės pareigas, o 2008–2012 metų kadencijos Seime ji tapo ir Seimo pirmininke.

2020-ieji – Seimo rinkimų metai. Todėl, artėjant vienam svarbiausių politinių įvykių, portalas LRT.lt publikuoja interviu ciklą, kuriame – pokalbiai su Lietuvos Seimo pirmininkais, pareigas ėjusiais nuo Nepriklausomybės atkūrimo.

Žinote, su metais politikoje supranti, kad visada gausi kartais ir nepelnytų smūgių.

– Viename interviu, kurį davėte būdama Seimo pirmininke, jūs kalbėjote, kad 2008–2012 metų Seimas buvo toks spalvingas, kaip Lietuvos gyvenimas. Ką turėjote omenyje, kaip tas spalvingumas pasireiškė?

– Reikėtų prisiminti, koks tuo metu buvo Seimas. Mes, Tėvynės sąjungos frakcija, turėjome 46 narius, koalicijoje buvo ir Tautos prisikėlimo partija, Liberalų sąjūdis bei Liberalų ir centro sąjunga. Koalicija pradžioje buvo labai tvirta, net 83 balsų daugumą mes turėjome.

Bet 2009 metų vasarą, kuomet Vyriausybė grąžino įgaliojimus pirmajame ture prezidente išrinkus Dalią Grybauskaitę, jau tada staiga skilo Tautos prisikėlimo frakcija, toliau skilo Liberalų ir centro sąjunga, nuo Tėvynės sąjungos atskilo dalis tautininkų, kurie buvo mūsų frakcijoje. Tada prasidėjo, kaip aš sakau, didžioji balsų ieškojimo ceremonija.

Reikėjo įjungti visas savo diplomatines galias ir išmokti naujų, ieškoti kompromisų, kaip gauti tą daugumą, tai yra 71 balsą, kad galėtume kokybiškai dirbti. Turbūt daug kas yra primiršę, bet 2010 metų kovo 9 dieną vyko derybos su Ramūnu Karbauskiu, kaip su „valstiečių“ vadu, o tuo metu jų atstovai Seime buvo trys: Rima Baškienė, Antanas Baura ir Konstantas Ramelis. Mes pasirašėme sutartį su jais, tiksliau – su R. Karbauskiu, kuria „valstiečiai“ įsipareigojo nereikšti ir nepalaikyti nepagrįstų interpeliacijų ministrams, ministrui pirmininkui ir Vyriausybei bei palaikyti būsimą biudžetą.

Mes tokiu būdu, padedami „valstiečių“, susiformavome tokią neformalią daugumą, todėl buvo galima priimti teisingus tam laikmečiui sprendimus. Be jų mes būtume tos daugumos neturėję. Dėl to ir pasakiau, kad spalvingas Seimas.

– 2012-aisiais jūs prabilote apie tai, kad esate nusivylusi politika ir net galvojate joje nelikti. Akivaizdu, kad politikoje jūs likote, bet kaip su tuo nusivylimu?

– Žinote, su metais politikoje supranti, kad visada gausi kartais ir nepelnytų smūgių. Kaip dabar gyvenimas parodė, jau po kiek laiko, yra ir daug netiesos vieno ar kito politiko atžvilgiu. Politiniai oponentai kartais naudojasi ne visai žmogui pagal moralę ir garbės suvokimą suprantamais metodais.

Ir mano atžvilgiu buvo tada tokių visiškai nepelnytų, nepagrįstų dalykų. Tai buvo susiję su „Snoro“ banko bankrotu ir kad mano sūnus neva neteisėtai pasisavino pinigų, nors viskas visiškai ne taip buvo. Politiniai oponentai kiekvieną dieną Seime tą patį kalė, kalė ir kalė, nors ir teisėsaugos institucijos viską paneigė. Bet žinote, kaip sakoma, politikas yra viešas žmogus ir po kiek laiko visuomenė gal ir neanalizuoja, kas ten buvo, ar tai buvo tiesa, bet vis atsimena, kad kažkas buvo.

Liaudies patarlė sako, kad kiekviename gande yra dalis tiesos, bet politikoje yra viskas atvirkščiai.

Tai yra, turbūt, politikoje pats nemaloniausias dalykas, tu gali būti sąžiningas ir švarus tarsi krištolas, bet galima ką tik nori sukurti apie tave ir paleisti įvairių dalykų, kurie nei pagrįsti, nei patvirtinti. Liaudies patarlė sako, kad kiekviename gande yra dalis tiesos, bet politikoje yra viskas atvirkščiai.

– Jūs Seimo pirmininke tapote ne nuo kadencijos pradžios, o pakeitėte tas pareigas ėjusį Arūną Valinską. Koks buvo tas visas procesas, kad A. Valinskas buvo pašalintas iš pareigų, o jūs tapote Seimo pirmininke?

– Koalicija buvo iš keturių partijų. Visuomenė įsivaizduoja, kad Seimo pirmininkas renkamas pagal Seimo statutą, reikia vieno dešimtadalio Seimo narių, jie kelia tavo kandidatūrą, o iš esmės tai priklauso nuo to, kas sudaro koaliciją. Po to koalicijos partneriai skirstosi, kas tampa premjeru, kokia frakcija deleguoja savo atstovą į vieną ar kitą ministro poziciją. Ir lygiai taip pat frakcijos sutaria, kas gi bus kandidatas į Seimo pirmininkus.

Buvo galimi kandidatai iš dviejų frakcijų: Tautos prisikėlimo partija siūlė A. Valinską, o Liberalų sąjūdis tada siūlė Eligijų Masiulį. Bet per derybas vis tik nuspręsta, kad Seimo pirmininko pozicija atitenka Tautos prisikėlimo partijai ir tas kandidatas yra A. Valinskas.

Įdomiausia, turbūt, buvo tai, kad tuomet vienintelį kartą Seimo istorijoje susiklostė tokia situacija, kad Seimo pirmininkas nebuvo išrinktas iš pirmo karto. Dėl A. Valinsko kandidatūros slaptame balsavime pirmą kartą pasisakė, rodos, 67 Seimo nariai, 69 buvo prieš ir vienas biuletenis buvo negaliojantis. Tada, natūralu, iškyla grėsmė pačiai koalicijai, nes kaip ir sutarėme, kad A. Valinsko kandidatūra bus, bet kažkas balsavo kitaip. Kadangi balsavimas slaptas – negali įtarti, kokios frakcijos nariai balsavo kitaip.

Vėl buvo teikiama ta pati kandidatūra ir tuomet už A. Valinską jau balsavo 79 Seimo nariai, prieš buvo 58. Tačiau dėl tokio jo išrinkimo teisėtumo kai kurie opozicijos atstovai su Vyteniu Andriukaičiu priešakyje kreipėsi į Konstitucinį Teismą, ar nebuvo tame išrinkime pažeidimų. Buvo tokia sudėtinga procedūra. Kai Arūną išrinko Seimo pirmininku, aš buvau išrinkta pirmąja vicepirmininke. Praktiškai visas Seimas tam pritarė, išskyrus vieną susilaikiusį asmenį – tą patį V. Andriukaitį.

Turbūt skausmingiausia, nežinau kaip, bet atsirado spaudoje nuotrauka, kurioje A. Valinskas, turbūt dar kaip šou pasaulio atstovas, užfiksuotas su Daktarų grupuote. Na, ir prasidėjo Seime svarstymai, kaip toks žmogus gali būti Seimo pirmininku, kad tai nesuderinama su tokia pareigybe, nes tai antras žmogus valstybėje, kad jam reikia atsistatydinti. Iš karto į tą diskusiją įsitraukė ir prezidentė D. Grybauskaitė, ji pasakė, kad A. Valinskas turi prisiimti politinę atsakomybę ir atsistatydinti. Pabrėžiu – politinę atsakomybę, nes dabar tokių sąvokų nebeliko.

Galų gale A. Valinskas buvo atstatydintas ir aš buvau pasiūlyta į Seimo pirmininkės poziciją. Sakyčiau, net labai didele balsų dauguma buvau paskirta. Nors ir slaptas balsavimas, bet pagal balsų skaičių buvo matyti, kad ir opozicija balsavo už mane.

Politinės patirties stoka kai kuriuos glumino, ypač tuos, kurie seniau dirbo parlamente, ir todėl nebuvo nubalsuota.

– Kaip minėjote, tas atvejis, kai A. Valinskas Seimo pirmininku nebuvo paskirtas iš pirmo karto, buvo vienintelis Seimo istorijoje. Kaip jūs aiškintumėte, kodėl taip nutiko?

– Žinau, kokios diskusijos vyko ir mūsų, ir kitose frakcijose. Gal dabar, retrospektyviai vertindama ir šiandien situaciją Seime, galėčiau sakyti, kad vis dėlto Seimo pirmininku turi būti siūlomas žmogus, turintis ir parlamentinės, ir politinės patirties.

Gali ateiti ir pats išmintingiausias, kompromisų meną įvaldęs žmogus, nes Seimo pirmininkas turi telkti, bet yra tam tikra parlamentinė virtuvė, politinė patirtis. Dažniausiai Seimų pirmininkai vis tiek buvo patyrę vilkai. Pavaduotojai gali būti naujokai, jeigu koalicija yra, jie kitaip tvarkosi.

Man atrodo, kad svarbiausia priežastis, kodėl jis nebuvo išrinktas iš pirmo karto, ir buvo tai, kad jis neturėjo nei parlamentinės, nei politinės patirties. Mūsų frakcijoje buvo kalbėta apie tai, žinau, kad ir kitose frakcijose buvo tokių pasisakymų. Tai buvo esminė priežastis – ne dėl jo, kaip žmogaus. Jis eruditas, su tam tikromis politinėmis įžvalgomis. Politinės patirties stoka kai kuriuos glumino, ypač tuos, kurie seniau dirbo parlamente, ir todėl nebuvo nubalsuota.

– Apskritai, tas laikotarpis buvo sudėtingas: šalyje vyravo krizė, įvyko „Snoro“ bankrotas ir t. t. Kur jūs, kaip tuometė Seimo pirmininkė, matėte didžiausius iššūkius?

– Nors ir premjeras, ir Seimo pirmininkė buvo iš tos pačios frakcijos, aš puikiai suvokiau, kad yra toks mechanizmas, kaip parlamentinė kontrolė. Tuomet aš turėjau drąsos, būdama Seimo pirmininke, prieštarauti ar išsakyti savo poziciją, kuri galėjo būti kitokia nei Vyriausybės pozicija.

Taip pat mačiau, kas reikalinga, ir intensyviai tai dariau – mažiausiai du kartus per savaitę aš kviesdavausi koalicijos frakcijų seniūnus, kurie dažniausiai buvo ir partijų vadovai, į savo kabinetą ir mes kiekvieną poziciją aptardavome.

Nepamirškime ir to, kad mes atėjome labai sudėtingu periodu. Negana to, kad atėjome ir iškart – ekonominė krizė, tai ir valstybė piniginės „pagalvės“ neturėjo. Prieš tai buvusi Vyriausybė dalijo pinigus teisingiems tikslams, bet juk visada reikia, kaip daro gera šeimininkė namuose, žiūrėti, kur tuos pinigus leidžiame. Kada buvo nepamatuotai išdalyti ir iš „Sodros“ pinigai, ir iš valstybės biudžeto, tai mes atsidūrėme tokioje situacijoje, kad net ir skolinantis kilo problemų.

Įsivaizduokite, kiekvienoje, taip pat ir mūsų, frakcijoje buvo žmonių, kurie nepritarė nei diržų veržimui, nei išlaidų mažinimui.

Dabar aiškina, kad mes pinigus per brangiai skolinomės ir t. t., bet iš tikro buvo visiškai kita situacija. Reikėjo naujo biudžeto, nes atėję iškart po rinkimų gavome senos Vyriausybės projektą, bet pagal susidariusią naują situaciją turėjome jį koreguoti. Labai buvo sudėtingos skolinimosi galimybės, taip pat buvo grėsmė gyventi su 1/12 biudžeto.

Reikėjo labai daug pastangų suvaldyti sprendimų, kurie ateina iš Vyriausybės, priėmimą Seime. Įsivaizduokite, kiekvienoje, taip pat ir mūsų, frakcijoje buvo žmonių, kurie nepritarė nei diržų veržimui, nei išlaidų mažinimui. Tačiau susirinkdavome visi ir argumentų kalba buvo įrodyta, kad mes, kaip valstybė, neturime kitokios išeities.

Priėmėme ir patys sau skausmingą sprendimą. Ar žinote, kad Seimo nariams tuomet atlyginimas buvo sumažintas 40 proc.? Visi kažkaip pamiršo, kad mes pradėjome nuo savęs. Net nekalbu apie parlamentinei veiklai skirtas lėšas. Pati teikiau Statuto pataisą, kad būtų sumažintos parlamentinei veiklai skirtos lėšos. Kai reikia ką nors mažinti, net ir pradedant nuo savęs, nėra paprasta, nes reikia su Seimo nariais susitarti. Esu dėkinga tos kadencijos Seimo nariams – tiek valdančiosios daugumos, tiek opozicijos. Aš drąsiai eidavau pas opoziciją, į jų frakcijos posėdžius, ir kalbėdavausi.

Kaip ir dabar, taip ir tuomet, opozicijai priklausė Etikos ir procedūrų komisija bei Audito komitetas. Galiu atvirai pasakyti, kad su Algimantu Salamakinu, kaip su Etikos ir procedūrų komisijos pirmininku, tikrai radome politinį supratimą. Pataisas dėl parlamentinių išlaidų sumažinimo mes kartu su juo teikėme. Tikrai reikėjo valdančiosios daugumos ir opozicijos simbiozės.

Taip pat skaitykite

Galvoju, kad visai pavyko tą padaryti. Dabar matau, kaip yra visiškai nesiskaitoma su opozicija. Galime siūlyti pačius išmintingiausius sprendimus, bet žmonės (valdantieji – LRT.lt) supranta demokratiją taip – šiandien aš valdžioje, o jūs mažuma, tai jūs turėsite manęs klausyti. Tai toks autokratinio valdymo modelis, jis Lietuvoje neturėtų prigyti. Tikiuosi, kad kitos kadencijos Seimas mąstys kitaip ir tokių išsišokimų nebus.

Politika yra kompromisų ir diskusijų menas, todėl keista, kai išgirstu Seime sakant „ką mes čia politikuojame?“ Tai palaukite, o kur kitur reikia politikuoti, jeigu ne Seime? Mes tam ir esame išrinkti, tam ir yra nuomonių pliuralizmas, nuomonių raiška. Bet kažkas juk turi susintezuoti. Kai būna didelis choras ar orkestras, reikia dirigento, kuris viską sudėliotų, nes jei kiekvienas gros, ką panorėjęs, tai tos muzikos negirdėsime. Lygiai tas pats yra Seime. Mūsų daug – koalicija, opozicija, Mišri Seimo narių grupė. Su visais galima sutarti, tik reikia šnekėtis.

– Visuomenės nepasitikėjimas Seimu tuomet buvo didelis, ne ką mažesnis jis yra ir dabar. Kaip manote, kas lemia tokį nepasitikėjimą parlamentu?

– Turbūt nustebsite dėl to, ką pasakysiu, bet jūs man parodykite nors vieną valstybę, kur politikais labai pasitiki ir visuomenė laiminga dėl kokios nors valdžios. Tai yra natūralu. Nuo Antikos laikų valdžia yra „savaiminis blogis“.

Kitas dalykas, reikia nepamiršti to, kad vienintelį kartą į rinkimus atėjo 78 proc. rinkėjų 1992-ais metais. <...> Lietuvoje, nors ir užaugo nauja karta, kuri jau gimė nepriklausomybės laikais, būkime teisingi, yra dar daug to sovietinio raugo mąstymo, ypač tarp vyresnių žmonių. Galų gale, tie patys vyresni žmonės, kurie dar turi tą sovietinį mąstymą, jie jį perdavė ir savo vaikams. Tai ir jie dar nevisiškai ir demokratiją, konstitucines pareigas suvokia.

Kadangi artėja rinkimai, aš noriu pakviesti – nesvarbu, kaip jūs mąstote, kokios yra jūsų pažiūros, bet jūs ateikite į rinkimus. Nes žinote, kaip būna po rinkimų, vėl visuomenė kažkokių dievų laukė ir nesulaukė, praeina pusmetis ir yra nusivylimas.

Natūralu, kad Seimas visada bus margas, nes visuomenė marga. Į Seimą juk ne parašiutu nusileidi – tave išrenka tie, kurių nuostatos panašios į tavo. Natūralu, visuomenėje žmonės yra skirtingi, todėl skirtingi žmonės išrenkami ir į Seimą. Bet mes esame tokia maža valstybė, kad reikia atrasti jėgų, galimybių ir to suvokimo, kad nuo manęs, kaip piliečio, labai daug priklauso.

Tačiau jei aš neateisiu, tu neateisi, dar kas nors neateis ir ateis apie 40 proc. rinkėjų, tai tie 60 proc., kurie neatėjo, jie savo pozicijos neišreikš ir po to labiausiai piktinsis, kad išrinko ne tuos.

Lietuvoje dar vienas dalykas, bendras posovietinėms valstybėms, yra tai, kad žmonės nemėgsta partijų. Bet jei mes norime gyventi demokratinėje valstybėje, dar niekas nesugalvojo geresnio valdymo proceso nei per partinę sistemą. Kitaip yra išeinama į autokratinį valdymą, o mes jau gyvenome taip, kad viena partija, viena tiesa ir taškas.

Dabar yra nuomonių įvairovė, skirtingos partijos, skirtingos ideologijos, visuomenė skirtinga, nėra taip, kad visi vienodi. Tai yra visiškai natūralu ir aš manau, kad palaipsniui – dar po poros ar keleto rinkimų – tas pasitikėjimas partijomis ir aktyvus dalyvavimas rinkimuose, išreiškiant tokiu būdu savo pilietinę poziciją ir pareigą, bus kaip ir Vakarų Europoje. O dabar, aišku, turime problemų, bet nelabai yra kuo piktintis.

– Jūs Seime esate jau šeštą kadenciją. Kaip, pažvelgus į visus tuos metus, evoliucionavo Lietuvos parlamentas?

– Aš Seime esu nuo 1996 metų. Tada, aišku, valdanti dauguma buvo praktiškai iš dviejų partijų – konservatoriai kartu su krikščionimis demokratais. Opozicijoje buvo LDDP, socialdemokratai, kaip mes vadinome – Sakalo, paskui, prieš rinkimus, atsirado Rimanto Dagio „Socialdemokratija 2000“. Iš vienos pusės, to valstybinio mąstymo ir susiklausymo buvo daugiau, bet kaip ir natūralu, kaip Seime ir priklauso, buvo skirtingos nuomonės, labai aiški kairė ir dešinė, negalėdavai rasti bendrų taškų.

Bet 1996–2000 metų kadencijoje jau prasidėjo paruošiamieji darbai stojimui į Europos Sąjungą ir į NATO. Užsienio politikoje susitelkimas buvo labai ryškus, nebuvo kairės ar dešinės, buvo Lietuva, valstybė ir mūsų bendras siekis. Toliau 2000–2004 metai, naujoji politika, ateina Naujoji sąjunga kartu su liberalais. Prieš pat įstojimą į Europos Sąjungą kai kurie klausimai labai telkė, norėjome to ar ne.

Aišku, 1996–2000 metai buvo tokie išbandymų metai. Pirmą kadenciją negana to, kad tapau socialinės apsaugos ir darbo ministre, du kartus buvau laikinąja premjere, tai ir krizė ekonominė buvo, tik tąkart ji buvo paskui Rusijos ekonominę krizę.

Visuomenei atrodome kaip vaikai, kurie mušasi smėlio dėžėje, o rezultatas – nulinis. Seimai yra margi, kaip ir visuomenė marga, bet tokių asmeninių kerštų ar neapykantų niekada nebuvo.

Tada krizė buvo žiauri. Įsivaizduokite, kai kuriuose rajonuose nedarbas siekė 30–32 proc. Kaip dabar pamenu, buvo Kaune tokia, kaip sakau, kaliošų gamykla „Inkaras“, gamino guminę avalynę. Aš pati ten vykau kaip ministrė, mes kažkokias įskaitas darėme, kaliošus dalijome. Buvo daug darbų, krizinėje situacijoje iššūkių kyla ir valdžiai, ir valstybės piliečiams.

Be to, tada visa mūsų rinka buvo orientuota į Rytus ir mūsų verslui reikėjo staigiai persiorientuoti. Tai tikrai reikėjo daug teisės aktų pakeisti. Dabar matau, kad jau tada pažangiai mąsčiau, buvo įkurta trišalė taryba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Mačiau, kaip viskas buvo valstybėse, kurios jau buvo Europos Sąjungoje, mokėmės, kad negali būti darbdavys kaip vergvaldys, kad turi būti dialogas, o jame turi dalyvauti valdžia ir priimti sprendimus, kurie ir darbdaviams, ir darbuotojams būtų geri.

Visuomenei reikėjo persiorientuoti iš sovietinio mąstymo į rinkos ekonomiką. Ir prasidėjo privatizavimas. Kiek buvo atgarsių, kiek buvo daužymo valdžios. Bet kaip vaikas, kai pradeda vaikščioti, jis griūva, tada keliasi ir vis tiek eina į priekį. Tai aš tai galėčiau palyginti su mūsų valdžios pirmaisiais žingsniais. Juk po nepriklausomybės atkūrimo buvo tik keletas metų. Tikrai ėjome, darėme, klupome, vėl kėlėmės, bet vis tiek tai buvo ėjimas į priekį.

Be to, per darbo metus Seime pastebėjau dar kai ką. Nors aš esu absoliučiai kitų pažiūrų nei socialdemokratai, žmogiškai mes niekada vienas kito neįžeidinėjome ir nespardėme. O kas dabar vyksta Seime – jei tu esi iš opozicijos, tai tu esi savaiminis blogis. Mes, konservatoriai, apskritai esame keiksmažodis. Kažkodėl yra labai daug asmeniškumų ir per juos, kaip sakau, su vandeniu ir vaiką tada išpili. Tai yra, turbūt, pats neigiamiausias bruožas šitos kadencijos Seime.

Nė vienos kadencijos Seime nebuvo prikurta tiek komisijų tirti opozicijos, kuri kažkada prieš 10 metų buvo valdžioje, darbą. Be to, pats gyvenimas parodė, kad jokios komisijos Seime neduoda naudos, tik suvirpini orą ir viešumoje įkandi tam, kam nori įkąsti. Žiniasklaida taip pat noriai parodo tokius konfliktinius atvejus. <...> Visuomenei atrodome kaip vaikai, kurie mušasi smėlio dėžėje, o rezultatas – nulinis. Seimai yra margi, kaip ir visuomenė marga, bet tokių asmeninių kerštų ar neapykantų niekada nebuvo.

– Kokia yra jūsų politinė ateitis?

– Aš lieku Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nare, tikiuosi, kad liksiu ir partijos prezidiume, gal daugiau tokiame visuomeniniame lygmenyje. Seimo rinkimuose daugiau nedalyvausiu.

Iš vienos pusės, istorija yra įdomi ir iš jos reikia mokytis, bet gyventi praeitimi negalima, reikia žiūrėti į priekį. Atėjo kita karta, atėjo žmonės į politiką, kurie yra užaugę nepriklausomoje Lietuvoje. Tarkime, JAV Senate jūs jaunų žmonių nepamatysite, bet mes gyvename permanentinį gyvenimą, esame jaunos demokratijos valstybė, jau reikia kitos kartos žmonių.

Be abejo, visų, kas vyresnio amžiaus, išvyti ar nerinkti nereikėtų, nes jei ateis tik jauni, bus chaosas. Visada visi politiniai procesai turi vykti ne revoliuciniu, o evoliuciniu keliu. Viskas palaipsniui – politikų karta irgi turi po truputį keistis.

Jeigu reikės mano įžvalgų ar patarimų, aš savo jauniems partijos kolegoms sakiau, kad kreiptųsi. Mane kalbino dalyvauti dar vienuose rinkimuose, bet sakiau, kad man jau būtų gėda, sakytų „Dieve, ta moteriškė septintą kadenciją nori dalyvauti Seimo rinkimuose.“ Aš visada padėsiu arba išreikšiu savo mintis, kaip, galbūt, matau iš šono.

Kartais iš šono pažiūrėti labai sveika, nes kai savo virtuvėje visą laiką maliesi, gal ne visada ir kritiškai į viską pasižiūri. Aš valstybei atidirbau 24 metus būdama politike, prieš tai beveik 18 metų dirbau gydytoja, taip pat dirbau žmonėms. Turbūt nusipelniau ir šiek tiek pasidžiaugti gyvenimu ir pažiūrėti į viską iš šalies.