Lietuvoje

2020.06.10 20:56

Tremtinių darbo kasdienybė: sunkiai velkamos kojos dėl duonos kąsnio, neišvengiami sužeidimai ir mirtys

Aistė Gadliauskaitė, „Misija Sibiras“, LRT.lt2020.06.10 20:56

Sibire tremtinių prižiūrėtojams buvo visai nesvarbu, kas esi, kiek tau metų, kokia tavo sveikata, – visi turėjo dirbti, kad gautų pusę kilogramo duonos. Buvęs tremtinys Jonas Reitelaitis prisimindamas sunkias darbo sąlygas ir tokį užmokestį ironizuoja: „Net ir tie, kurie į Sibirą atvažiavo putlesni, liko sportininkai.“

LRT.lt publikuoja straipsnių ciklą „Ištremtieji“, skirtą Gedulo ir vilties dienai paminėti. Jame pasakosime apie tremtinius, tremtyje gimusius vaikus, istorikus kalbinsime apie Lietuvos piliečių išgyvenimus Sibire, istorinį to meto kontekstą. Masinis Lietuvos piliečių trėmimas prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. ir tęsėsi iki pat 1953 m.

J. Reitelaičio tremties istoriją būtų galima pradėti pasakoti nuo 1941-ųjų, nors pats Jonas į Sibirą buvo ištremtas dar po vienuolikos metų. Per atsitiktinumą Jono šeima lemtingąją birželio naktį buvo ne namie, o išvykusi savo ūkio darbams pirkti technikos. Grįžus iš kelionės šeimą pasiekė žinia, jog jie buvo tremiamųjų sąrašuose, tada prasidėjo slapstymaisi, tačiau galiausiai 1952 m. žiemą Jonas atsidūrė Krasnojarsko krašte.

„Labai gerai prisimenu, kaip išlipus iš vagono sniegas po kojomis tiesiog spiegė. Nosy viskas užšąla, o jei nori nusispjauti, tai žemę jau pasiekia ledukas. Iš vagonų išlipom naktį, kaip didžiausi nusikaltėliai, tada nuvažiavom į didžiulį baraką ir pradėjo skirstyti darbus. Pirmiausia davė kastuvus ir reikėjo atkasti užpustytus bėgius“, – darbų pradžią prisimena Jonas.

Tremties darbų mozaika

Jonas tremtyje išbuvo 4 metus, per juos teko išbandyti elektriko, miškų kirtėjo, traktorininko darbus. Pirmomis dienomis tuomet keturiolikmetis buvo įdarbintas geležinkelyje, ten reikdavo sukabinti vagonus ir juos pakrauti. Pirmuosius mėnesius vaikinui reikėjo daugiausia kasti sniegą nuo bėgių, vėliau į vagonus ėmė krauti malkas, o paskui išmoko pakeisti ir pačius bėgius.

„Tiek vyresni, tiek jaunesni – visi kartu eidavom dirbti. Jokių šeštadienių ir sekmadienių nebūdavo, o darbas, kaip ir visur, prasidėdavo 8 valandą ryte, tik tiek, kad iki jo reikdavo važiuoti 2 valandas. Darbus baigdavome vakare, tačiau grįžti namo trukdavo dar 3–4 valandas, nes traukinys visur stodavo pasikrauti krovinių. Grįžti ir nori tik į lovą, bet dar prieš tai reikdavo pas komendantą užsiregistruoti, parodyti, kad esi. Tai nespėji išsimiegot ir vėl viskas iš naujo. Tik Stalinui mirus atsirado sekmadieniai“, – apie darbo dienos rutiną pasakoja Jonas.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas dr. Arūnas Streikus teigia, kad tokie ir panašūs darbai tremtiniams buvo neišvengiamybė norint išgyventi. „Normos keitėsi, bet ilgą laiką už darbo dieną žmogus gaudavo pusę kilogramo duonos, jei nedirbdavo – tik 100 gramų, todėl išgyvenimo būtinybė vertė dirbti visus“, – apie darbo užmokestį kalba istorikas.

Jonas prisimena, kad pirmoji jo gauta duona Sibire buvo be galo skani: „Tokios Lietuvoje neteko ragauti.“ Taip stipriai išalkę buvo daugelis tremtinių. Duona dažnai minima ir tremtinių prisiminimuose – dauguma taip norėdavo valgyti, jog duoną net sapnuodavo.

Dėstytojas sako, kad tremtinių atsiminimai rodo, jog Sibire darbų būta įvairių. Dalis jų priklausė ir nuo laikotarpio, kada Lietuvos gyventojai buvo ištremti, ir nuo vietovės, kurioje lietuviai buvo priversti apsigyventi. „Dominuojanti ūkio šaka, kur buvo įdarbinami tremtiniai, buvo medžio perdirbimo pramonė: miškų medienos kirtimas, jos pirminis apdorojimas gana primityviais darbo įrankiais (kirviais ir pjūklais), paruoštų rąstų gabenimas upėmis ir jų sukrovimas į tam tikrus pervežimo taškus.

Dar būtų galima išskirti ir žvejybą, nes nemaža dalis 1941-ųjų tremtinių, atsidūrusių už poliarinio rato, ja užsiimdavo“, – darbų įvairovę įvardija A. Streikus.

Jei tik būdavo galimybių, darbe tremtiniai mėgindavo ką nors prisidurti prie įprasto atlygio. Pavyzdžiui, Jono brolis dirbo su arkliais, tad kartais pasinaudodavo proga nugvelbti truputį pašaro, kuris buvo skirtas gyvuliams: „Brolis eidavo prie arklių, tai kartais saują avižų parsinešdavo. Jos mums buvo kaip saulėgrąžos.“

Dažnai tremtinių darbą apsunkindavo ir oro sąlygos: pavyzdžiui, ištremtiesiems prie Laptevų jūros žiemą lauke būdavo sudėtinga dėl geliančio šalčio, o tuos, kurie buvo ištremti į tokias vietas kaip Tadžikistanas, vasarą alindavo karštis, nes oras įkaisdavo iki 50 laipsnių.

„Žinot, dabar visi užsidėję kažką ant nosies. Mes vasaromis panašius tinklelius dėdavomės, tik ant galvos, kad apsisaugotume nuo uodų ir muselių. Būdavo labai tvanku, trūkdavo oro, bet kitaip negalėjai, nes net į akis vabzdžiai lįsdavo. Dieną lauke vieni parazitai puolė, naktį – blakės ir utėlės. Ir taip visą tremtį“, – darbą sunkinančias akimirkas prisimena J. Reitelaitis.

Susižeidimai ar net žūtys tremtyje neišvengiami

Jonas pasakoja, kad dirbdamas geležinkelyje ir pats susižeisdavo, ir matydavo, kaip kiti žmonės neišvengdavo baisių sužalojimų: „Geležinkely daug nelaimingų atsitikimų buvo, daug susižeidė, daug žuvo. Pamenu, kaip jauna mergina dirbo ir jos koja papuolė tarp bėgių, kaip tik buvo bėgių perjungimo metas. Bėgiai koją suspaudė ir traukinys ją nutraukė. Taip aštuoniolikmetė liko su viena koja.

Po kelių dienų ir pats eidamas šlaitu nuslydau į iškrautus garvežių pelenus. Batus prisėmiau žarijų, tai taip nusideginau koją, kad sąnarys buvo atviras. Bet išsigydžiau.“

Įvairūs sutrenkimai buvo kasdienybė, nes vien važiavimas į darbą ir grįžimas iš jo buvo sudėtingi. Vyras pasakoja, kad norint nusigauti į darbo vietą, esančią už 25 kilometrų, tekdavo šokti į važiuojantį traukinį, o grįžtant namo – iš jo iššokti.

A. Streikus sako, kad būtų sunku pasakyti konkrečius skaičius, kiek žmonių susižeisdavo ar žūdavo, tačiau, remiantis tremtinių prisiminimais, susižalojimų ir mirties atvejų būdavo daug. „Darbo įrankiai labai primityvūs, apie darbo saugą jokios ir kalbos negalėjo būti, nes niekas tuo nesirūpino. Tremtiniai faktiškai buvo nemokama darbo jėga, su kuria galėjai daryti, ką nori. Net ir ligos atveju žmonės eidavo dirbti, nes vertė išgyvenimo būtinybė“, – sako istorikas.

Dažniausiai pasitaikydavo sužalojimų dėl užvirtusių didelių medžių, atšiauriomis sąlygomis dirbantiems tremtiniams nušaldavo galūnės, prie įvairių susižeidimų prisidėjo ir dėl vitaminų trūkumo plitusios ligos. Dėl to nusilpę, su primityviais darbo įrankiais dirbantys žmonės greit susižeisdavo.

A. Streikus atkreipia dėmesį, kad į tokius darbus būtų galima kitaip žiūrėti, jei būtų buvęs mokamas adekvatus atlyginimas ir klimatas būtų buvęs palankesnis. „Daliai tremtinių gal nebūtų buvę tokio didelio skirtumo, nes daugelis jų gana sunkiai dirbo ir savo ūkiuose. Bet čia reikėjo dirbti valstybei, kuri tau iš esmės nieko neduoda ir nemoka. Tai buvo sunkiausia“, – sako istorikas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt