Lietuvoje

2020.06.11 05:30

Ko nežinome apie tremtį: ištakos dar Antikoje, o psichologinės žaizdos likusios iki šiol

Aistė Gadliauskaitė, „Misija Sibiras“, LRT.lt2020.06.11 05:30

Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas Simonas Jazavita tremtį apibūdina kaip kalėjimą, kurio grotų rankomis neužčiuopsi, bet jos kažkur yra. Ši kitokia kalėjimo forma, atsiradusi dar prieš Kristų, ypač skaudžiai įsirėžė į lietuvių tautos istoriją, kurią tremtiniai ir politiniai kaliniai dar ir dabar prisimena su ašaromis. 

LRT.lt publikuoja straipsnių ciklą „Ištremtieji“, skirtą Gedulo ir vilties dienai paminėti. Jame pasakosime apie tremtinius, tremtyje gimusius vaikus, istorikus kalbinsime apie Lietuvos piliečių išgyvenimus Sibire, istorinį to meto kontekstą. Masinis Lietuvos piliečių trėmimas prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. ir tęsėsi iki pat 1953 m.

Nors Lietuvos gyventojų trėmimai vyko prieš beveik 80 metų, daugelis tremtinių dar labai gerai pamena savo istorijas. 95-uosius metus einantis Jurgis Dirvonskis pasakodamas prisiminimus vis graudinasi, todėl į pagalbą ateina jo dukra Jūratė. „Sunku jam visa tai prisiminti“, – sako dukra ir kartu pasakoja tėčio istoriją.

Kai Lietuvoje prasidėjo rezistencinis judėjimas, J. Dirvonskis mokėsi Palangoje, vaikinas puikiai suprato, kas vyksta, todėl, kiek įmanoma, stengėsi padėti partizanams. Daugiausia pagalbos teikė savo dėdei, nešdavo jam ir kitiems partizanams maisto, tačiau jį sovietams įskundė kaimynai ir 1946 m. abiturientas buvo suimtas.

„Tėtį suėmė gruodį, tačiau teismas buvo tik 1947-ųjų kovą. Dėl pagalbos partizanams jis buvo laikomas ryšininku, todėl pagal 58 straipsnį buvo nuteistas už tėvynės išdavimą ir taip įgavo politinio kalinio statusą“, – pasakoja Jūratė. Po tokio sovietų sprendimo – kelionė vagonais, perkėlinėjimai iš vienos vietos į kitą ir sunkūs lagerio darbai.

Tremties ištakos siekia Antiką

Jurgio kalinimo istorija Lietuvoje – ne vienintelė. Panašiai prasidėjo dalies Lietuvos gyventojų kalinimo svetimame krašte istorijos. Sovietai sudarė kvotas, kiek ir kokių žmonių reikia ištremti. S. Jazavita skaičiuoja, kad per visą trėmimų laikotarpį tremtinio statusą įgavo 130 tūkstančių žmonių, politinio kalinio statusą – 150 tūkstančių, o dar apie 20 tūkstančių žmonių žuvo ar kitaip nukentėjo Lietuvoje. Į pastarąjį skaičių įeina partizanai bei jų rėmėjai.

Kai kalbame apie trėmimus, dažniausiai mename didžiąsias trėmimų bangas, tačiau Jurgio pavyzdys rodo, kad ne tik specialiųjų operacijų metu buvo tremiami Lietuvos gyventojai. Nuo 1941 iki 1953 m. trėmimai vyko nuolat, tik dalis jų nebuvo tokie masiški.

Išskiriamos keturios didžiausios trėmimų bangos. Vienais ryškiausių ir žiauriausių laikomi 1941-ųjų trėmimai. „Nors per pirmąją trėmimų bangą nebuvo ištremta daugiausia žmonių, tačiau šis trėmimas paliko giliausius randus. Visų pirma, jis buvo netikėtas, labai sukrėtė visuomenę, trėmimai buvo žiaurūs, nes vyrus atskyrė nuo šeimų ir išvežė atskirai, maisto davė itin mažai, o gyvenimo sąlygos buvo labai atšiaurios. Ne veltui buvo sakoma, kad tie, kurie išgyveno pirmąją žiemą, išgyvens ir toliau“, – aiškina S. Jazavita.

1948 m. trėmimas – operacija „Vesna“ – taip pat šokiravo Lietuvos gyventojus, nes buvo ištremta dvigubai daugiau žmonių nei prieš tai, per vieną naktį Lietuvą paliko apie 40 tūkstančių žmonių. Trečias smūgis smogtas 1949 m. operacijos „Priboi“ metu. Paskutinė banga fiksuojama 1951 m. – operacija „Osen“, tačiau, pasak istoriko, ši trėmimų banga žmonėms buvo lengvesnė, nes netrukus mirė Stalinas ir lietuviams buvo leista sugrįžti į tėvynę.

Tremties sąvoka Lietuvoje dažnam siejasi su lietuvių tautos tragedija, kuomet prieš beveik 80 metų į Sibirą buvo ištremti tūkstančiai Lietuvos gyventojų. Visgi, tremtis ėmė rastis dar Antikos laikotarpiu, kai, siekiant numalšinti maištus ir užkardyti būsimus sukilimus, gentys ir skirtingos tautos buvo priverstinai išgabenamos iš savo namų bei apgyvendinamos nežinomuose kraštuose.

Istorikas S. Jazavita pastebi, kad šis tautų skaldymo būdas būdingas imperijoms, bet ne visoms. Vieni pirmųjų trėmimų fiksuojami Persų imperijoje, vėliau – Britų, o Rusijoje jie imti įgyvendinti apie 19 a. „Kadangi Rusijoje esti bekraščiai, mažai apgyvendinti plotai, į Sibirą buvo pradėti gabenti nepatikimi žmonės. Buvo nuspręsta tremti tuos, kurie kelia grėsmę valdžiai, o tie, kurie liko neištremti, buvo manoma, taps bailesni ir pereis į jos pusę. Noras pakeisti populiaciją ideologiškai skatino trėmimus, kad aktyvūs žmonės nebūtų vienoje vietoje ir kiltų kuo mažesnis pasipriešinimas“, – sako istorikas.

Tremtinys ir politinis kalinys: skirtingi statusai, panašūs likimai

Nors tremtinių ir politinių kalinių likimas toks pat – ištrėmimas iš tėvynės, gyvenimo sąlygos bei darbai skyrėsi. Tremtiniai buvo labai pigi darbo jėga, jie daugiausia buvo siunčiami į Sibiro miškus, o politiniams kaliniams įprastai tekdavo dirbti šachtose, dėl to žmones dažniausiai siųsdavo į Kazachstaną, kur buvo vienas didžiausių lagerių kompleksų – Karlagas. J. Dirvonskis Kazachstane taip pat dirbo šachtoje, į ją tiesė elektros linijas, tačiau prieš Kazachstaną vyras dar buvo blaškomas ir po kitus lagerius.

„Pirma jį ištrėmė į Suomijos Kareliją, ten susirgo dizenterija, nes nieko negalėjo valgyti dėl jį supusių išsekusių ir mirusių žmonių. Bet kažkokiu būdu išliko gyvas. Antrą kartą susirgo pleuritu, 18 dienų išgulėjo be sąmonės. Vėl išliko gyvas. Po metų buvo perkeltas į Mordoviją ir netrukus išsiųstas į Kazachstaną, Karagandos sritį. Karagandos lageriuose išbuvo iki 1954 m., bet po kalėjimo dar 5 metus išbuvo tremtyje“, – tėčio kelionę iš vienų lagerių į kitus pasakoja dukra Jūratė.

Istorikas S. Jazavita taip pat pastebi šią tendenciją, kuomet po kalėjimo lageriuose žmonės ne iš karto buvo paleidžiami į laisvę. Daugelis politinių kalinių atlikę bausmę tam tikrą laiko dalį dar turėdavo praleisti tremtyje, ypač po Stalino mirties. Tremtyje žmonės buvo laisvesni, visur nesekiojo sargybiniai, vėlesniais metais žmonės galėjo užsiauginti savo daržovių ar gyvulių. „Kartais ir iš tremties išveždavo žmones kaip politinius kalinius už tam tikrus pažeidimus. Todėl tremtyje žmonės buvo gąsdinami, kad jei nusižengs, bus pasiųsti į lagerį“, – sako istorikas.

Politiniais kaliniais tapdavo tie, kurie aktyviai priešinosi valdžiai, ėjo partizanauti ar padėjo partizanams. Jais dažniausiai buvo jauni ar truputį vyresni vyrai, moterų būdavo mažiau. Žinoma, pasitaikydavo ir vaikų, senelių, kriminalinių nusikaltėlių, bet iš esmės lageris buvo skirtas tariamai bausmei atlikti. O tremtiniais tapo tie, kas galėjo būti politine atrama sovietų valdžiai.

Traumos, liekančios visam gyvenimui

J. Dirvonskiui bene skaudžiausia kalbėti apie kitą savo dukrą – Nijolę, taip ir likusią ilsėtis Kazachstane. Išėjęs iš lagerio ir įgavęs tremtinio statusą, Jurgis vedė ir su žmona Danute susilaukė dviejų dukrų, tačiau gyvenimo sąlygos buvo sudėtingos ir 8 mėnesių mergaitė mirė nuo plaučių uždegimo. Vyras savo rankomis padarė dukrai paminklą, paminklas vis dar stovi Kazachstane, Karagandoje.

Tokių istorijų, kai tėvai netenka mažamečių vaikų ar vaikai lieka našlaičiais, daug, tačiau itin skausmingus randus palikdavo ne vien artimųjų netektys. S. Jazavita teigia, kad vienas sunkiausių psichologinių momentų – išvykimas iš namų: „Trėmimai vykdavo naktį, kad žmonės nepabėgtų, nespėtų pasiruošti ir būtų išsigandę. Užkluptas netikėtai net ir labai drąsus ar fiziškai pasiruošęs žmogus nesugeba pasipriešinti“, – samprotauja istorikas.

Iš tremtinių ir politinių kalinių memuarų galima suprasti, kad itin sunki buvo ir pati kelionė vagonais. „Nėra vietos, nėra kur atlikti gamtinių reikalų, o jei dar kareiviai šaiposi, baksnoja, priekabiauja, tai dar papildomas psichologinis teroras, dėl to lieka psichologinių žaizdų“, – sako istorikas.

Atvykus į tremties vietą laukdavo dar vienas išbandymas – vergų turgus. Į žmonių išlaipinimo vietas atvykdavo rusai, kurie rinkdavosi sau vergus: buvo žiūrima, kokie žmogaus dantys, raumenys ir panašiai. „Tremtiniai patirdavo žeminimą, kai būdavo analizuojama, kuris žmogus pajėgus dirbti, o kuris – bereikalingas valgytojas. Be to, vietiniai gyventojai buvo nuteikti, kad tremtiniai, esą, žmonių skerdikai, žiaurūs žmonės. Dėl to ypač vaikai susilaukdavo patyčių mokyklose. Visa tai dar labiau apsunkino ir taip sunkias sąlygas“, – aiškina S. Jazavita.

Apie tremtį ir joje patirtas kančias žmonės laisviau pradėjo kalbėti tik perestroikos metu, praėjus daugiau nei 30 metų po paskutinių trėmimų bangų, o pirmieji vieši minėjimai Lietuvoje įvyko dar vėliau – 1989 m. birželio 14-ąją. Birželio 14-ąją visa Lietuva drąsiai mini Gedulo ir vilties dieną. Projektas „Misija Sibiras“ šią dieną visus kviečia prisijungti prie Visuotinės tylos minutės bei akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“, apie ją daugiau informacijos galima rasti www.birzelio14.lt.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.