Lietuvoje

2020.06.02 05:30

Psichologinių traumų tyrėja: sovietinis žmogus kalba šnabždėdamas, dalis mūsų iki šiol šnabžda

Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.06.02 05:30

„Mano karta – prisitaikanti karta, prisitaikanti būti nelaisva, mes manome, kad kitos jėgos sprendžia – būti laisviems ar nebūti. Tai neteisinga. Mes turime nešti atsakomybės naštą didžiuodamiesi, džiaugtis galimybe rinktis. Deja, bet sovietiškumas dar gyvas mūsų galvose. Aš kalbu apie žmones, kuriems per 40 metų“, – sakė Europos trauminio streso tyrimų draugijos prezidentė Jana Džavachišvili.

Sakartvelo Ilja universiteto profesorės tyrimų objektas – psichotraumos poveikis žmogui, visai visuomenei. Psichologė J. Džavachišvili tyrinėja Kaukazo šalių, Ukrainos, kitų buvusių sovietinių valstybių gyventojų patirtų psichotraumų poveikį visuomenės psichikos sveikatai.

J. Džavachišvili akiratyje – žmonės, kurie išgyvena potrauminį sindromą. Tai ir tie, kurie patyrė, tarkim, gamtos stichiją ir dėl to turėjo palikti savo namus, ir tie, kuriuos palaužė politinės represijos, bei jų artimieji.

– Kas išgyvena psichotraumas?

– Potrauminį sindromą išgyvena ir natūralias katastrofas, tarkim, žemės drebėjimą, kurie dažni regione, kuriame aš gyvenu, tai – Sakartvelas, Armėnija, Turkija, patyrę žmonės. Jų padariniai dažnai būna dideli ir jie traumuoja visuomenę.

Mūsų visuomenėje vis dar justi sovietiškumas, ir galimybė plisti naujajai sovietinei propagandai, prieš Vakarus nukreiptai propagandai.

Potrauminis sindromas būdingas ir tiems, kurie susidūrė su žmonių sukeltomis katastrofomis – tarkime, karu, prievarta, genocidu. Tai trauma, kuri būdinga visiems visuomenės sluoksniams, ji greitai nepraeina, ji perduodama iš kartos į kartą. Tai mes pajuntame per sociopolitinį visuomenės gyvenimą. Tai ir yra mano tyrimų objektas.

– Daugeliu atveju jūs orientuojatės į posovietines šalis. Kaip manote, kiek iki šiol jose justi sovietizmo?

– Mano tyrinėjimai sutelkti į posovietines šalis, bet neapsiriboju tik jomis. Posovietinėms šalims būdinga tai, kad mes vis apmąstome sovietinę patirtį. Tose šalyse, kuriose tai nebuvo pakankamai apsvarstyta, tarkim, neįvyko liustracija, dalykai nebuvo pavadinti tikraisiais vardais, neįvyko restitucija, nebuvo deramai įvertinti moralinė žala, kurią patyrė represuotos šeimos, valstybė neatsiprašė tų, kurie nukentėjo nuo režimo, yra sunkiau. Jose daugiau dirvos plisti sovietinei propagandai, kuri vyksta iš Rusijos pusės.

Galima sakyti, kad mes dar neperžvelgėme, nepermąstėme stalinizmo, kai per vieną dieną buvo priimtas sprendimas nužudyti daugybę žmonių. Tose šalyse dirva plisti propagandai daug imlesnė, ji paveikesnė, ji pažeidžiamesnė.

Iš čia ir kyla ir bandymai reanimuoti Sovietų Sąjungą. Mūsų visuomenėje vis dar justi sovietiškumas, ir galimybė plisti naujajai sovietinei propagandai, prieš Vakarus nukreiptai propagandai. Prosovietinė propaganda dažnai orientuota į nacionalinius sentimentus, netoleranciją visuomenėje, ksenofobinius judėjimus, kai sakoma, kad Vakarai iš mūsų atima nacionalinę sampratą. Tai daroma prisidengiant nacionaliniu diskursu.

– Kai patiriame asmeninę netektį ar kitas žmogus ją patiria, sakome, kad po kurio laiko viskas susigulės, kad laikas gydo. Šiuo atveju toks metodas neveikia? Juk 30 metų praėjo po to, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga.

– Ir asmeninė, ir šeimos, ir visuomenės traumos, bėgant laikui, ne visuomet išgydomos. Tiesa, būna atvejų, kai savijauta pagerėja, būna net spontaniško pasveikimo atvejų. Žmogus nesulaukė gydymo, bet pagijo pats. Jei socialinės aplinkybės palankios, žmogui lengviau pasveikti.

Bet, bendrai kalbant apie psichotraumą, ji gali pasireikšti gerokai vėluodama. Tarkim, žmogus patyrė traumą, o po dvidešimties metų pajuto jos poveikį, nes nepalankiai susiklostė socialinės ir psichologinės priežastys.

Kai visuomenė stengiasi apmąstyti, permąstyti masinės traumos, patirtos, tarkim, per represijas, genocidą, o ne per gamtos katastrofas, patirtį, tą patirtį, kai yra ką kaltinti, socialinė dinamika būna sudėtinga.

Dar viena inercija, kurią įžvelgiu posovietinėse šalyse, – vienapartiškumas. Manoma, kad viskas bus gerai, jei viena partija bus valdžioje. Tai mitas.

Totalitarinis režimas – režimas, kuriam būdinga agresija, aukos. Ir jame būtinai dalyvauja stebintysis iš šalies. Noriu prisiminti Solženyciną, kuris pasakojo, kaip jis buvo sulaikytas. Jis svarstė: jei tuomet būtų išdrįsęs ir sušukęs: „Mane nepagrįstai areštavo, padėkite man, aš nekaltas“, įdomu, ar kas nors būtų stojęs į jo pusę ir būtų padėjęs išvengti tokios dalios? Anot jo, iš pradžių žmonės priešinosi režimui. Jis prisimena moterį, kuri buvo sulaikoma gatvėje, tai buvo trečiajame dešimtmetyje, žmonės gynė ją, prieštaravo kareiviams. Ir ji išsigelbėjo.

Britas Orlandas Figesas sovietinius žmones vadina kalbančiaisiais pašnabždomis, mat jie bijo. Totalitariniame režime tai stebėtojas iš šalies. Išties viskas nuo jo ir priklauso. Jei jis stotų į moralinę poziciją, tuomet nebūtų įmanomas totalitarinis režimas, tuomet agresija neturėtų visų kortų savo rankose, kurios jai leidžia daryti juodą darbą.

Ir net sugriuvus totalitarizmui tas trikampis gyvuoja – auka, agresorius ir stebėtojas. Auka gali tapti agresoriumi, agresorius gali tapti auka, o stebėtojas kalba šnabždėdamas, nes, viena vertus, jis bijo agresoriaus ir save tapatina su auka, kita vertus, jis tyli matydamas, kaip agresorius neteisingai elgiasi su auka, ir taip save sutapatina su agresoriumi. Taip sukuriama pasikartojanti visuomenės dinamika, kuri ir subyrėjus totalitariniam režimui išlieka, pakeičia formą ir pasireiškia patirtomis psichotraumomis.

– Mes iki šiol kalbame šnabždėdami?

– Tai paplitęs dalykas kalbėti šnabždant arba išvis nekalbėti. Dar viena inercija, kurią įžvelgiu posovietinėse šalyse, – vienapartiškumas. Manoma, kad viskas bus gerai, jei viena partija bus valdžioje. Tai mitas.

– Yra vyresnių žmonių, kurie pamena sovietmetį ir ilgisi jo. Bet yra ir jaunimo, kuris okupacijos laikotarpio nepamena, bet taip pat apie jį kalba su nostalgija.

– Tie žmonės, kurie buvo jauni sovietmečiu, dažnai priėmė to meto žaidimo taisykles, tarkim, manė, kad korupcija yra normalu. Mano karta – prarastoji karta, sovietiškumas įsigyveno mano kartoje.

Mano karta, prisimindama jaunystę, puoselėja iliuzijas. Kokia sąskaita tos iliuzijos? Laisvės sąskaita. Mano karta – pažeidžiama. Mano tėvų karta – dar pažeidžiamesnė. Nes tuomet, sovietmečiu, jie buvo jauni, nemaudė sąnarių, jie buvo tvirti ir sveiki.

Svarbu, kad mūsų šalims vadovautų jaunimas, puoselėjantis ne sovietines, o sveikas vertybes.

O mano senelių kartai tai buvo tragedija. Mano senelis savo geriausius metus praleido Sibire, kur buvo ištremtas. Skaičiuojama, kad 3 procentai suaugusių Sakartvelo gyventojų buvo nužudyti arba ištremti. Tai labai aukštas rodiklis.

Mano karta – prisitaikanti karta, prisitaikanti būti nelaisva, mes manome, kad kitos jėgos sprendžia – būti laisviems ar nebūti. Tai neteisinga. Mes turime nešti atsakomybės naštą didžiuodamiesi, džiaugtis galimybe rinktis. Deja, bet sovietiškumas dar gyvas mūsų galvose. Aš kalbu apie žmones, kuriems per 40 metų.

Jaunimas nežino, kas vyko tuomet. Mes nesuspėjome apsvarstyti praeities, nepavadinimo praeities tikruoju vardu. Mes iš praeities sukūrėme konspiraciją ir konfūzą. O jie, jaunimas, – naivūs, jie nepasirengę. Jie paveikūs propagandai, kuri yra radiacinė, kuri pridengta nacionaliniu kamufliažu. Nejauti kvapo, bet poveikis yra.

Aš, mano karta visa tai pajutome savimi. Mes suprantame, kad visa tai tik aisbergas, kad po visu tuo – išsamus kontekstas.

– Kiek laiko, jūsų akimis, dar užtruks, kad mes išgytume?

– Kiek prireikė metų Mozei? Keturiasdešimties. Mano karta turi būti atsakinga, kad būtų teikiama tikra, teisinga informacija apie praeitį, reikia permąstyti tai, kas buvo, vadinti daiktus tikraisiais vardais. Svarbu, kad mūsų šalims vadovautų jaunimas, puoselėjantis ne sovietines, o sveikas vertybes.

Populiariausi

Medikai dirba Alytaus Stasio Kudirkos ligoninėje karantino metu
COVID-19 TRUMPAI

Lietuvoje

2021.04.20 09:34
COVID-19 TRUMPAI

Lietuvoje patvirtinti 1138 nauji koronaviruso atvejai, mirė 9 žmonės, pirmąją skiepo dozę gavo 4541 asmuo

mirė 40–49 metų amžiaus grupei priklausantis asmuo; atnaujinta 10.00