Lietuvoje

2020.06.11 20:44

Kritika psichikos sveikatos apsaugai: išsivaduoti iš Maskvos mokymo prireiks ilgo kelio

Domantė Platūkytė, LRT.lt2020.06.11 20:44

Ilgą laiką Lietuvoje vyravo Maskvos mokymas, kad, pataisę kūną, davę žmogui tablečių, sutvarkysime ir psichikos sveikatą – tokio požiūrio palikimas ir judėjimas pirmyn yra ilgas kelias, „Depresijos gydymo centro“ organizuotoje paskaitoje sako „Psichikos sveikatos perspektyvos” vadovė Karilė Levickaitė.

Pasauliniai įvykiai paliečia ir psichikos sveikatą

Pasak „Psichikos sveikatos perspektyvos” vadovės, psichikos sveikatos ir žmogaus teisių ekspertės K. Levickaitės, jau kelis mėnesius gyvename kitokiomis – karantino – sąlygomis, tačiau klausimų, kaip tokia situacija paveiks mūsų savijautą, nemažėja. Ji svarsto, kad vienareikšmiškai sakyti, jog mūsų visų psichologinė savijauta stipriai suprastėjo arba atvirkščiai – visiškai nepasikeitė, negalima.

Psichikos sveikata yra labai individualu, todėl neturėtume to apibendrinti, pabrėžia psichikos sveikatos ekspertė. Vis dėlto, tvirtina K. Levickaitė, jei prieš karantiną tai tarsi nebuvo akivaizdu, pandemija parodė, kad tam tikri įvykiai paliečia visą pasaulį ir mūsų psichikos sveikatą.

Į susidariusią padėtį visi reaguoja skirtingai, tačiau nežinome, kaip pandemija paveikė Lietuvos gyventojus, kadangi nėra jokių matavimų.

„Pavyzdžiui, savižudybių skaičius Lietuvoje būtų vienas rodiklių. Lyg ir trūksta informacijos apie tai, kas vyksta visuomenėje. Tačiau vienas rodiklis yra ypač akivaizdus – smurto, kuris dažniausiai vyksta artimoje aplinkoje, rodikliai, nužudymo atvejų skaičiai fiksuojami du kartus didesni nei praėjusiais metais tuo pačiu metu. Lietuvoje yra daug didesnė galimybė žūti namų aplinkoje nei gatvėje tamsoje už kampo. Smurtas artimoje aplinkoje suklestėjo“, – tvirtina K. Levickaitė.

Pasak jos, apie psichikos sveikatą Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir Jungtinės Tautos kalba nuo pat epidemijos pradžios – šios organizacijos kviečia valstybes į tai reaguoti ir akcentuoja, kad psichikos sveikata yra ypač svarbi.

Pasigenda dialogo

Anot K. Levickaitės, sveikatos apsaugos sistema ir psichologinės pagalbos teikimo būdai taip pat keičiasi – vis daugiau dėmesio skiriama kitiems aspektams, ne tik profesionalių psichologų ar psichiatrų paslaugoms.

„Socialiniai reiškiniai mus daro labiau arba mažiau atsparesnius (psichikos sveikatos sunkumams – LRT.lt). Psichologijos mokslas sako, kad labai svarbi vaikystė, mūsų raida. Kai kurie tyrimai rodo, kad šeimos vaidmuo, santykiai vaikystėje yra labai svarbūs didesniam atsparumo turėjimui. Bet metams bėgant (...) didesnį vaidmenį turi ir bendruomenės veiksniai, socialiniai ar politiniai veiksniai“, – aiškina K. Levickaitė.

Ji pabrėžia, kaip gerai psichikos sveikatai svarbi bendruomenės parama – sugebėjimas nestigmatizuoti tų žmonių, kurie turi psichikos sveikatos sunkumų, sugebėjimas nenustatinėti diagnozių, klijuojant etiketes, sugebėjimas padėti žmogui ir suteikti jam paramą, nesmerkti.

Tik tada rikiuojasi įvairios paslaugos, o galiausiai – stacionarios, ilgalaikės priemonės. Tačiau panašu, kad Lietuvoje turime apverstą piramidę – stacionarios paslaugos labai išplėtotos, o bendruomeninė, žmogaus pagalba sau yra kiek apleista.

„Daugelyje Vakarų šalių yra vadinamieji atsistatymo koledžai, o pas mus net supratimo apie tai trūksta. Visiškai neturime psichikos sveikatos paslaugų vartotojų žodžio – Lietuvoje kalbasi tik profesionalai, stiprus psichiatrijos vaidmuo. (...) Tai nėra modernus psichikos sveikatos požiūris, trūksta kitų PSO paslaugų pasiskirstymo piramidės dalių“, – pasakoja K. Levickaitė.

Su tokia nuomone sutinka ir „Depresijos gydymo centro“ įkūrėjas, psichologas Antanas Mockus. Jo teigimu, trūksta bendradarbiavimo su žmonėmis, kurie gauna psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Nors tokio bendravimo užuomazgų jau yra, jos dar menkos.

Vienas iš keturių patiria psichikos sveikatos sutrikimų

Pasak K. Levickaitės, Lietuvoje trūksta susikalbėjimo, nevyksta diskusijos apie tai, kaip matome psichikos sveikatą ir kur mes norime judėti – kartu su moderniais psichikos sveikatos principais ar likti vietoje.

„COVID-19 labai aiškiai parodė, kad negalime remtis tik institucine kultūra, kadangi pandemijos kontekste tai yra atgyvenusi forma – nesaugu, negalime teikti paslaugų tik patalpindami žmones kažkur. Trūksta mažų, bendruomeninių centrų, kurie aptarnautų visus, nepriklausomai nuo diagnozių. (...)

Psichikos sveikatos paslaugų reikia ne pagal diagnozę – jų reikia pagal poreikį. Orientavimasis į žmones, kurie turi tam tikras diagnozes, yra atgyvenęs požiūris. Remiantis PSO, vienas iš keturių žmonių per savo gyvenimą patiria psichikos sveikatos sutrikimų. Čia kalbame apie sutrikimus, o sunkumus patiriame mes visi“, – argumentuoja K. Levickaitė.

„Psichikos sveikatos perspektyvos” vadovė akcentuoja, kad psichikos sveikata dar yra labai stigmatizuota sritis, o žmogaus „pastatymas“ į tam tikrą dėžutę paprastai duoda daugiau žalos: „Požiūris turėtų būti nutaikytas į žmogų. Juk ne visiems žmonėms su ta pačia diagnoze reikia tokių pačių paslaugų – kiekvienas žmogus yra individualus, jų situacijos skirtingos.“

A. Mockus primena, kad žmonės dar bijo kreiptis pagalbos – net jei paslaugų yra, jie bijo, kad „gaus įrašą”. Yra anoniminių paslaugų galimybė, tačiau, skiriant vaistą, vis vien privalu įrašyti vardą ir pavardę, todėl jaučiamas tam tikras barjeras.

Pervertinome biologinius aspektus

Dar 1960–1970 metais buvo pristatytas modelis, kuris labai aiškiai nurodo, kad mūsų psichikos sveikatos segmentai, turintys santykį su psichikos sveikata, yra biologiniai, psichologiniai ir socialiniai faktoriai. Vis dėlto istoriškai taip nutiko, kad ilgą laiką buvo pervertinti biologiniai faktoriai, apgailestauja K. Levickaitė.

„JAV praeito šimtmečio viduryje kaip gydymo proveržis buvo taikoma lobotomija – smegenų jungties perpjovimas. Prie labai ūmių emocinių distreso būsenų, kai nebuvo būdų žmogui padėti, perpjovus tą jungtį, žmogus tapdavo ramus.

Ar su tuo dingdavo žmogaus asmenybė ir jis nebegalėdavo tvarkytis gyvenimo? Taip, bet tai tuo metu buvo ne taip svarbu – svarbu buvo klinikiniai tyrimai, kad klinikinė būsena pagerėjo. Tai buvo taikoma iki 1960–1970 metų, kai atsirado antipsichotiniai vaistai, kurie pakeitė tą poreikį“, – pasakoja „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė.

Ji tvirtina, kad kai kurios šalys su tokiais biologiniais aspektais „labai užsižaidė.“ Tarp tokių valstybių – ir Sovietų Sąjunga bei jos okupuota Lietuva. Vyravo Maskvos mokymas, kad, pataisę kūną, davę žmogui tablečių, sutvarkysime ir psichikos sveikatą. Tokio požiūrio palikimas ir judėjimas pirmyn yra ilgas kelias, sako K. Levickaitė.

Specialistė pabrėžia, kad stigma nepranyksta pati – tam reikalinga ir politinė valia, ir įvairios programos. Kaip puikų pavyzdį specialistė išskiria Jungtinę Karalystę, kurioje pradėjo veikti tokios programos, į viešąjį diskursą įsitraukė karališkoji šeima. Dabar situacija Jungtinėje Karalystėje stipriai pasikeitusi, teigia K. Levickaitė.