Lietuvoje

2020.05.16 18:51

Mokytojo darbą pasirinkęs Andrius: per karantiną sunkiau mokinių tėvams nei mokytojams

Tomas Loiba, LRT RADIJAS, LRT.lt2020.05.16 18:51

„Tokiu būdu valstybei, kuri suteikė mokslą, galiu atsidėkoti – bent vieną dorą pilietį užauginti“, – LRT RADIJUI sako sostinės „Šilo“ mokyklos mokytojas Andrius Nakraševičius.

LRT pradeda pokalbių ciklą su iš namų dirbančiais mokytojais.

Vilniaus „Šilo“ mokykla yra ypatinga. Joje mokosi specialiųjų poreikių vaikai su įvairiais fiziniais ar intelekto sutrikimais. Jiems istoriją ir pilietinį ugdymą dėstantis Andrius Nakraševičius sako, kad per karantiną sunkiau yra mokinių tėvams, nei kad mokytojams.

Šilo mokykloje Andrius Nakraševičius dirba dvejus metus. Prieš tai jis mokytojavo vaikų globos namuose. Patirtis ten jauną vyrą užgrūdino, todėl pradėti mokyti įvairių negalių turinčius vaikus buvo paprasčiau.

„Iš pradžių taip būdavo, kad parsineši visas tas vaikų problemas namo, bandai jas kažkaip tai išspręsti, tačiau paskui supranti, kad tu nieko neišspręsi ir nieko nepakeisi. Buvo labai sunku, tačiau kartu tai ir labai užgrūdino“, – tikina A. Nakraševičius.

Yra ir tokių, kurie nevaldo savo veiksmų – į tave gali sąsiuvinis atskrieti.

Andrius įsitikinęs, kad dirbti bendrojo lavinimo mokykloje po patirties su specialiųjų poreikių vaikais jam būtų sudėtinga. Jis pasakoja, kad darbovietėje susiformavo tvari bendruomenė, kurios nariai labai palaiko vienas kitą tada, kai mokyti arba mokytis būna sunku.

Būna taip, kad skambini tėvui arba mamai ir sakai, kad nežinau ką daryti, atvirauja pašnekovas. „Kiek turiu pažįstamų bendrojo lavinimo mokyklose, tai nelabai jie susiduria su tokiais dalykais“, – pasakoja jaunas pedagogas.

Būna ir labai ramių vaikų, kurie tik sėdi ir žiūri – juos reikia mokyti gyvenimiškų dalykų: išmokti apsirengti, arbatos pasidaryti. Kaip aš sakau, jiems reikalingos pamokos, padėsiančios išgyventi.

Mokytojo specialybę Andrius pasirinko vedinas patriotizmo. Jis nori atsilyginti visuomenei už tai, ką per gyvenimą gavo nemokamai. Mokytojo darbas man atrodo labiausiai patriotiškas, atvirauja jis. „Tokiu būdu valstybei, kuri suteikė mokslą, galiu atsidėkoti – bent vieną dorą pilietį užauginti“, – sako A. Nakraševičius.

Vilniaus „Šilo“ mokykloje mokosi tokie vaikai, kuriems sunkumų kelia daugumai jų bendraamžių savaime suprantami dalykai. Andrius istorijos ir pilietinio ugdymo moko 12-18 metų moksleivius.

Jie į pasaulį, į visus daiktus žiūri ir juos suvokia truputėlį kitaip. Jiems ir kitokie klausimai kyla.

„Viena 15-kos metų mergina visai nevaldo savo kūno. Tačiau akių pagalba susikalbame. Yra ir tokių, kurie nevaldo savo veiksmų – į tave gali sąsiuvinis atskrieti, – kasdieninio darbo iššūkiais dalinasi jaunas vyras. – Būna ir labai ramių vaikų, kurie tik sėdi ir žiūri – juos reikia mokyti gyvenimiškų dalykų: išmokti apsirengti, arbatos pasidaryti. Kaip aš sakau, jiems reikalingos pamokos, padėsiančios išgyventi.“

Andrius „Šilo“ mokykloje taip pat veda medžio meistrystės būrelį, kuriame vaikai gamina įvairius daiktus. Bet per karantiną dirbtuves teko laikinai uždaryti. „Tėvai ne visada yra pajėgūs vaikus aprūpinti tam tikrais būtinais įrankiais. O štai mokykloje mes turime visko – įvairius įrankius, – pasakoja A. Nakraševičius. – Pasiruošdavome įvairioms mugėms: kalėdinėms, Kaziuko. Vaikai netgi užsidirbdavo iš savo gaminių.“

Darbas per atstumą, anot Andriaus, labai skiriasi nuo darbo klasėje. Per virtualias pamokas sunku individualiai pabendrauti su kiekvienu, be to, fizinis ryšys, mokant specialiųjų poreikių vaikus, yra labai svarbus.

Tėvai pamato, kad su jų vaikais nėra taip jau lengva dirbti, kaip kad jie įsivaizdavo.

„Jie į pasaulį, į visus daiktus žiūri ir juos suvokia truputėlį kitaip, – sako pedagogo kelią pasirinkęs Andrius. – Jiems ir kitokie klausimai kyla. Kuomet dirbi gyvai, tai tuos klausimus sprendi čia ir dabar. O kuomet tu dirbi nuotoliniu būdu, tai reikia daug daugiau ruoštis. Taip pat negali susikoncentruoti tik ties vienu vaiku, nes tuomet visi kiti liks be dėmesio.“

Dirbant klasėje, pamokose dalyvauja ir padėjėjai, kurie gelbsti sudėtingose situacijose. Jų darbą, pamokoms nusikėlus į virtualią erdvę, turi atlikti kas nors kitas. „Labiau turi padėti tėvai, tačiau jie juk irgi turi savo darbus. Tuomet pagalbos prašo dėdžių ar tetų, kurie ateitų ir padėtų, nes yra tėvų, kurie privalo dirbti – galimybės dirbti iš namų jie neturi“, – sako A. Nakraševičius.

Kadangi iš namų vaikams mokytis daug sunkiau, nuspręsta palengvinti jų darbo krūvį. Pamokų kasdien vyksta perpus mažiau, negu prieš karantiną. Andrius sako, kad tai ir pagalba tėvams. „Jie taip pat pavargsta. Tėvai pamato, kad su jų vaikais nėra taip jau lengva dirbti, kaip kad jie įsivaizdavo“, – tikina iššūkių nebijantis jaunas mokytojas.

Andrius ne vienintelis savo namuose dirba nuotoliniu būdu. Jis su žmona Daina augina pirmokę Vasarą. Dukra taip pat mokosi iš namų. Andriaus žmonos darbas taip pat nusikėlė į virtualią erdvę, todėl kiekviena diena namuose visiems būna darbinga.

Atlyginimas turi būti toks, kad galėtum oriai gyventi. Neturi reikėti skaičiuoti.

„Mūsų svetainėje yra bankas. Viename kambaryje yra mokykla, o virtuvėje – restoranas. Tai aš per dvi vietas dirbu – mokykloje ir restorane“, – apie namuose įkurtas darbovietes ir mokyklą vaiko akimis pasakoja kūrybingas pedagogas.

Mokytojo kelią Andrius pasirinko dėl moralinių paskatų, bet jam svarbus ir motyvuojantis atlyginimas. Juk svarbu išlaikyti šeimą, sumokėti mokesčius ir kartais atsipalaiduoti. „Atlyginimas turi būti toks, kad galėtum oriai gyventi, – įsitikinęs A. Nakraševičius. – Neturi reikėti skaičiuoti.“

Nors darbas reikalauja kantrybės ir prie permainų reikia prisitaikyti, Andrius to iššūkiu nelaiko. Jis mėgaujasi mokytojo profesija ir karantinine kasdienybe.

Parengė Vismantas Žuklevičius

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt
Karantinas Vilniuje
COVID-19 TRUMPAI 6