„Kol neini į darbą, tai lyg ta baimė ir yra, bet kai ateini į darbą, baimes visiškai pamiršti. Jos tarsi neegzistuoja. Kuomet grįžti į namus, vėl kažkaip tai pagalvoji apie galimybę užsikrėsti. Tačiau darbe tos baimės dingsta“, – LRT RADIJUI sako gydytoja Jolanta Česienė.
LRT.lt tęsia istorijų ciklą apie dirbančiuosius priešakinėse kovos su COVID-19 linijose.
Gydytoja J. Česienė vadovauja Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) infekcinių ligų departamentui. Nors dėl pandemijos medikės pečius užgulė didelė atsakomybė, o vadovės pareigos kartais labai vargina, LRT RADIJUI ji sako, kad kitokiame darbe savęs neįsivaizduoja ir niekada neįsivaizdavo.
Diplomo vertas darbas
KUL Infekcinių ligų departamento medikai ruošėsi ir aptarinėjo galimus pandemijos scenarijus koronavirusui dar nepasiekus Lietuvos. Kuomet jis atėjo, viskas pasikeitė, sako J. Česienė. „Esame repetavę Ebolos viruso atėjimo scenarijų, tačiau jis taip ir neatėjo į Lietuvą, – teigia gydytoja. – Taip ir apie šį virusą. Kuomet išgirdome apie jį gruodžio mėnesį, galvojome, kad jis nepasieks mūsų. Tikrai viskas pasikeitė, kuomet jis atėjo.“
Gydytoja J. Česienė vadovauja devynių gydytojų, dirbančių su COVID-19 pacientais, komandai. Viena iš jų – dar medicinos studijų nebaigusi rezidentė, kurios sugebėjimai viršijo kolegų lūkesčius.
Džiaugiamės, kad tarp mūsų kolegų nėra užsikrėtusių infektologų, o tai reiškia, kad jie „neiškrito“ iš komandos.
„Ji dirba taip pat, kaip ir vyresni kolegos, – džiaugiasi pašnekovė. – Lygiai tokiu pačiu tempu. Jai liko keletas mėnesių iki (rezidentūros – LRT.lt) pabaigimo ir mes juokaujame, kad ji jau išlaikė egzaminą, jau gavo diplomą be egzamino, dirbdama tokį sunkų ir atsakingą darbą pandemijos metu.“
Keli komandos nariai nėra infekcinių ligų gydytojai. Daktarė sako, kad jų apmokymas ėjosi sklandžiai, o bendras personalo mikroklimatas yra geras. Nors prisitaikyti prie pasikeitusių darbo sąlygų ir padidėjusio krūvio nebuvo paprasta – medikai su užduotimis susitvarkė.
„Ir daktarų atsirado daugiau, ir darbo atsirado daugiau, ir organizavimo daugiau, ir atsakomybės daugiau. Darbas tikrai pasikeitė“, – tikina J. Česienė.
Anot jos, visos ligoninės grandys veikia gerai: „Visi žino savo darbus, kas ką turi dirbti. Džiaugiamės, kad tarp mūsų kolegų nėra užsikrėtusių infektologų, o tai reiškia, kad jie „neiškrito“ iš komandos.“
Vaikystėje gydė lėles
Visas ligoninės infekcinių ligų departamento kolektyvas savo darbo valandų jau seniai nebeskaičiuoja. „Savo darbo valandų neskaičiuoju ir aš. Tikrai, – tvirtina J. Česienė. – Aš pati esu dermatologė. Gaila, kad netenka dirbti su dermatologiniais pacientais, o tik administracinį darbą.“
Šiuo laikotarpiu gydytoja J. Česienė su pacientais beveik nesusitinka. Daugiausiai laiko ji praleidžia kovos su COVID-19 užkulisiuose. Tačiau sako, kad labai pasiilgo tiesioginio darbo ir bendravimo su ligoniais.
Aš jau darželyje apie tai žinojau. Žaisdavau su lėlėmis ir jas visada gydžiau.
„Mūsų tokia profesija yra dirbti su pacientais, diagnozuoti, skirti gydymą, džiaugtis rezultatais, galvoti nestandartinius gydymus, nestandartinius priėjimus prie paciento. Yra įvairios pacientų grupės: kūdikiai, vaikai, jaunimas, senoliai. Kiekvienas tas (išvardintų dalykų – LRT.lt) teikia džiaugsmą“, – pasakoja J. Česienė.
Medicina J. Česienei nėra tik profesija, tai yra pašaukimas: gydytoja ji norėjo tapti nuo pat vaikystės. Ji teigia jau darželyje apie tai žinojusi: „Žaisdavau su lėlėmis ir jas visada gydžiau, – vaikystės žaidimus prisimena pašnekovė. – Tas pasirinkimas buvo labai anksti ir kažkaip net nebuvo jokių svarstymų, kad kažką kitą galima būtų rinktis.“
Ligoninėje dirba visa šeima
Darbas medicinos srityje reikalauja nuolatinio žinių atnaujinimo. Todėl gydytojams gavus diplomą, mokslai toli gražu nesibaigia. Tai viena iš medicinos savybių, kuri žavi medikę.
Mes skaitome kasdien. Jei neperskaitai šiandien, tai rytoj ta žinia jau būna pasenusi.
„Smagu, kad yra daug įvairiausių straipsnių, gali juos skaityti. Taip pat dalyvauti konferencijose. Ir nuotoliniu būdu – nebūtina į jas vykti. Iš tiesų mes skaitome kasdien. Jei neperskaitai šiandien, tai rytoj ta žinia jau būna pasenusi“, – neabejoja uostamiestyje dirbanti gydytoja.
J. Česienė ne vienintelė gydytoja savo šeimoje. Jos vyras ir vaikai taip pat įvairių sričių medikai. Todėl šeima pandemijos laikotarpiu imasi ypatingų apsaugos priemonių. „Mes esame kartu darbe, tik skirtinguose korpusuose, – sako J. Česienė. – Mano vyras yra gydytojas, dirba su onkologiniais pacientais. Dukra yra gydytoja chemoterapeutė, sūnus – gydytojas kardiologas.“
Laisvalaikiu rūpinasi gėlėmis
Paradoksalu, bet gydytoja sako bijanti užsikrėsti tik tada, kai būna toliau nuo karščiausių COVID-19 taškų. „Kol neini į darbą, tai lyg ta baimė ir yra, bet kai ateini į darbą, tas baimes visiškai pamiršti. Jos tarsi neegzistuoja, – tikina gydytoja Česienė. – Kuomet grįžti į namus, vėl kažkaip tai pagalvoji apie galimybę užsikrėsti. Tačiau darbe tos baimės dingsta.“
Laisvalaikiu medikė su šeima mėgsta keliauti, bet karantinas pakoregavo planuotas išvykas. Dabar retai atsiranda laisvo laiko, kuris dažniausiai skiriamas poilsiui ir darbui prie namų.
Jaučiamas begalinis nuovargis, net nežinia iš kur atsirandantis.
„Dabar džiugina tik gėlės, kurias reikia prižiūrėti, persodinti, palaistyti. Grįžus po darbo daugiau kam nuveikti ir jėgų nelabai yra, – neslepia J. Česienė. – Jaučiamas begalinis nuovargis, net nežinia iš kur atsirandantis. Tad laisvalaikis leidžiamas tik aplink namus. Dabar džiaugiamės pavasarinėmis gėlėmis.“
J. Česienė – viena iš daugelio medikų, dirbančių kovos su COVID-19 priešakinėse linijose. Jie kasdien rizikuoja savo sveikata ir neskaičiuodami valandų dirba tam, kad visi būtume sveiki.
Parengė – Vismantas Žuklevičius
