Lietuvoje

2020.05.05 05:30

Ambasadorė Marčiulionytė: vakariečiai šalinosi azijiečių, dabar lazda atsisuko kitu galu

Aida Murauskaitė, LRT.lt 2020.05.05 05:30

Lietuvos ambasadorė Kinijoje Ina Marčiulionytė neslėpė: nebuvo paprasta staiga šokti į pasikeitusį gyvenimo ritmą, kurį padiktavo karantinas. Šalyje, kurią stipriais gniaužtais spaudė COVID-19, teko laikytis griežtų taisyklių. Užtat dabar jau galima įkvėpti giliau. 

Ambasadorė su LRT.t pasidalijo savo patirtimi: ne tik išaugo darbo mastas pastaraisiais mėnesiais, kai teko ieškoti, kur Lietuvai nupirkti apsauginių kaukių, bet teko išgyventi ir asmeninę netektį – I. Marčiulionytė karantino pradžioje keliavo į Lietuvą laidoti savo tėvo.

– Kaip jums iš Pekino atrodo tai, kas vyksta Lietuvoje? – LRT.lt paklausė ambasadorės.

– Matau, kad padėtis stabilizavosi, nebėra staigių šuolių. Man labai džiugu, kad dabar atliekama daug testų, kas buvo, visų valstybių, gerai suvaldžiusių virusą, akimis, vienas pačių svarbiausių kovos komponentų.

Taip pat atrodo, kad medikai Lietuvoje jau turi priemonių. Kad Lietuva jų turi, tai yra žinoma, o ar jos pasiekė visas ligonines, negaliu pasakyti. Būtų gerai, kad taip būtų. Medikai turėtų būti gerai apsaugoti.

Lietuvoje man ypač gaila kultūros, teatro žmonių, kurie neturi alternatyvų. Nežinia, kada bus galima vėl rengti renginius, vaidinti spektaklius. Turizmas šiemet šiek tiek atsigaus, dauguma verslo galės pradėti dirbti, o kultūros sektoriui, ypač jei dirbama uždarose erdvėse, bus sudėtinga.

Karantinas Lietuvoje pagal tai, kaip dabar viskas atlaisvinama, bus trumpesnis nei tas, kurį išgyveno žmonės čia, Kinijoje, ypač Uhane. Viskas prasidėjo sausio pabaigoje ir tik dabar, balandžio pabaigoje, yra daugiau laisvės. Bet Pekine draudimų dar yra nemažai.

Man šitas laikotarpis, ypač pradžioje, buvo labai sunkus psichologiškai, nes mirė mano tėtis. Tuomet skridau į Lietuvą dėvėdama kaukę.

Nereikia atsipalaiduoti. Optimizmo reikia, bet reikia, kad jis būtų blaivus. Virusas taip greitai neišnyksta, tad mes turime būti atsargūs.

– Kaip dabar pasikeitė jūsų gyvenimas, palyginti su griežtuoju karantino laikotarpiu?

– Sausio pabaigoje Pekine užsidarė iš esmės viskas. Dirbo tik maisto parduotuvės ir vaistinės. Dabar viskas jau kitaip. Atsidarė ir kitos, ne maisto, parduotuvės, restoranai, kavinės. Dar ne visi, bet jau daug jų. Dalis verslo ir nebeatsidarys, nes neišgyveno.

Kinai labai daug užsisako maisto į namus, taip buvo ir ne karantino laikotarpiu – po miestą zujo motoroleriai, kuriais buvo išvežiojamas maistas. Bet tris savaites per karantiną maisto išvežiotojai nedirbo, mat kažkas iš jų užsikrėtė, tad, matyt, bijodami užkrato pačioje įmonėje nutarė nedirbti. Dabar maisto išvežiojimas jau grįžo į ankstesnes vėžes.

Karantino metu elektroninės prekybos verslas dar labiau išsiplėtė, kaip ir visame pasaulyje. Mat taip yra saugiau.

Jau vėl atidaryti parkai, kinams labai patinka juose lankytis. Tiesa, įvesta įvairių suvaržymų. Tarkim, žmonės mėgdavo pasistatyti palapines nuo saulės ar vėjo. Dabar to nebeleidžiama, kad nebūtų kuriamos vietos piknikams, būriavimuisi.

Kinai yra įpratę, kad jiems staigiai gali pasikeisti taisyklės, o mes prie to nesame įpratę.

Restoranuose, kavinėse leidžiama prie vieno stalo sėdėti dviem arba trims žmonėms – skirtingose vietose taikomos skirtingos taisyklės. Kai kur leidžiama sėdėti tik greta, kai kur – vienam prieš kitą. Laikomasi atstumų, klientams darbuotojai duoda maišelį įsidėti kaukę, ant kurios galimai yra viruso.

Taip pat atsidarė kai kurios meno galerijos, zoologijos sodas.

Įeinant į daugelį vietų reikia turėti sveikatos pasą – tai mobilioji programėlė. Kalbama, kad toks pasas galėtų tapti visuotiniu dalyku, kad būtų galima sukontroliuoti žmones, kad neateitų užsikrėtusiųjų. Bėda, kad jis įdiegtas telefone. Tad jei, nuvažiavus prie kito miesto, telefonas netyčia pagaus kitą tinklą, grįždamas žmogus gali patekti į karantiną.

Kai kur Kinijoje buvo atidaryti ir sporto klubai, bet kitą dieną juos vėl uždarė. Atidaryti ir grožio salonai, kurių atidarymo čia visi labai laukė.

Į mokyklas pradės eiti aštuntokai ir dvyliktokai, nes jų laukia egzaminai. Mokiniai Kinijoje taip pat mokėsi nuotoliniu būdu.

Pekine – 22 mln. gyventojų, o užsikrėtusių tebuvo 600. Tad akivaizdu, kad Pekinas tikrai buvo gerai apsaugotas. Ne veltui buvo keliami labai griežti reikalavimai.

Pekine dabar vėl kamščiai, ne tokie, kokie buvo iki karantino, bet ir nepalyginsi su tuo, kas buvo vasarį ir kovą, kai miestas buvo tuščias.

Geroji pusė, kad oras čia tapo švaresnis, į Pekiną grįžo paukščiai.

– Užsieniečiams, nuvykusiems į Kiniją, dažnai įstringa tai, kad vietos žmonės linkę laikytis labai menko atstumo, kas, tarkim, pas mus neįprasta. Mes pratę prie didesnės asmeninės erdvės. Kinams sunku laikytis karantino metu įvestos metro ar dviejų atstumo taisyklės?

– Mums, vakariečiams, išties sudėtinga šiuo atžvilgiu. Teko priprasti, kad kinų supratimas apie privačią erdvę yra visai kitoks. Jų asmeninė erdvė yra gerokai siauresnė. Kinai visur įpratę būti minioje, tai jų netrikdo.

Manau, kad karantino ir pokarantininiai reikalavimai, kai reikia laikytis didesnio atstumo, sėdėti kavinėje po du, jiems yra sudėtingi. Jie įpratę kavinėje sėdėti didesnėmis kompanijomis, dalytis maistu.

Paisyti reikalavimo laikytis distancijos jiems yra kur kas sudėtingiau nei mums. Lietuvoje mes turime daugiau erdvės, mūsų yra mažiau. O kinams reikia tai įveikti, reikia to mokytis.

Sausio mėnesį Europoje baidėsi azijiečių. Dabar Kinijoje pastebime atvirkštinį variantą – kinai aplenkia vakariečius ir daro tai demonstratyviai. Lazda visuomet turi du galus.

– Lietuvoje ten, kur pilna žmonių, privalu dėvėti kaukes – medicinines, respiratorines, savadarbes ar bent šaliku, skarele dengti burną ir nosį. O kaip yra Kinijoje?

– Šaliko, skarelės Kinijoje nepakanka. O kaukių čia yra visokiausių. Bet dažniausiai dėvimos medicininės kaukės. Man jos irgi labiausiai patinka, mat su respiratoriumi sudėtinga ilgą laiką išbūti. Kelis kartus dėvėdama respiratorinę kaukę skridau lėktuvu. Aštuntą skrydžio valandą jautiesi nekaip, trūksta oro.

Kaukės Kinijoje ir dabar liko privalomos. Yra šiokių tokių palengvinimų: jei esi lauke ir aplink nėra žmonių, gali nusiimti kaukę. Bet girdėjau, kad neretai ir atokiau esantys žmonės paragina užsidėti kaukę. Kaukės laikomos etiketo dalyku: jei nedėvi kaukės, vadinasi, esi pavojingas visuomenei. Tokia mąstysena.

– Kaip karantiną išgyveno lietuviai Kinijoje?

– Lietuvių Kinijoje yra apie 200–300. Neprivalu registruotis, todėl skaičiai apytiksliai. Kaip žinote, trys lietuviai sėkmingai išgyveno visą karantiną Uhane. Jie nutarė, kad saugiau niekur neskristi. Galbūt jie buvo teisūs. Jie saugiai užsidarė namie taip ribodami galimybes užsikrėsti.

Dalis lietuvių kitose Kinijos vietovėse grįžo į Lietuvą, po to jie parvyko atgal į Kiniją. Dalis išvyko į kitas Azijos valstybes, tarkim, į Laosą, Kambodžą. Daugiausia išvyko į Tailandą ir Vietnamą. Tie, kas yra čia sukūrę šeimas, liko Kinijoje.

Kinija automatiškai pratęsdavo vizas, taip keldama mažiau streso užsieniečiams, mat nereikėjo kažkur eiti pratęsti vizos. Dabar jau kyla klausimų, gal šalis nebepratęsinės vizų automatiškai. Bet dabar lietuviai jau nebegalėtų ir parvykti į Lietuvą, nes sienos uždarytos.

Iš pradžių lietuviams Kinijoje artimieji siuntė kaukes iš Lietuvos. Paskui lietuviai siuntė jas į Lietuvą. Sakyčiau, kad lietuviai Kinijoje nepanikavo, laikėsi stojiškai, juolab taisyklės buvo žinomos, buvo daug informacijos anglų kalba. Gal pradžia buvo sunkiausia, kai reikėjo iš normalaus gyvenimo pereiti į suvaržytą.

Kinai yra įpratę, kad jiems staigiai gali pasikeisti taisyklės, o mes prie to nesame įpratę.

Sausio mėnesį Europoje baidėsi azijiečių. Dabar Kinijoje pastebime atvirkštinį variantą – kinai aplenkia vakariečius ir daro tai demonstratyviai. Lazda visuomet turi du galus.

– Jūsų darbas pastaruoju metu pasikeitė. Teko rūpintis apsaugos priemonėmis Lietuvai. Kaip sekėsi bendrauti su Kinijos įmonėmis, galiausiai konkuruoti dėl kaukių su kitomis šalimis?

– Pati pradžia buvo tokia, kad niekas negalėjo pasakyti, kuri gamykla gali garantuoti gerą kokybę. Juk kai kur sertifikatai gali būti atspausdinti spalvotai ir atrodyti tikri. Paskui kone per naktį – iš kovo 31 dienos į balandžio 1 dieną – buvo sudarytas sąrašas įmonių, kurios yra pripažintos Kinijos Vyriausybės, kad gali eksportuoti medicininės paskirties apsaugos priemones. O mes pradėjome pirkti apie kovo 20 dieną, kai tokio sąrašo nebuvo. Tuomet buvo sudėtingiau.

Juk kaukių net pačiupinėti, apžiūrėti negalėjai, nes gamykla – už tūkstančių kilometrų.

Tokio darbo – pirkti apsaugos priemones – ėmėsi visos ambasados. Iš pradžių konkurencijos nebuvo, bet paskui visi pradėjo pirkti dideliais kiekiais, tai darė ir Amerika.

Iš pradžių, kai perki, neįsivaizduoji, kiek priemonių gali tilpti į lėktuvą. Gerai, kad atsirado galimybė vežti ir traukiniu, nes taip gali daugiau kaukių nugabenti. Kai kurios valstybės dabar domisi galimybe per Vilnių atsivežti priemonių.

Kaukės nėra dabar labai pigios, bet yra ir proto ribos. Respiratorinė kaukė negali kainuoti keliolikos eurų, ji gali kainuoti 3–4 eurus.

Apsaugos priemonių siuntimo mastai tokie, kad kai kurie Kinijos oro uostai nebesugeba priimti visų lėktuvų, užsidaro, neberanda žmonių, kurie galėtų prikrauti lėktuvus.

Be to, kinų tiekėjai konkuruoja tarpusavyje, ir jei turi sutartį, nereiškia, kad gausi prekes, kažkas gali ateiti ir perpirkti. Sudėtingas laikotarpis, patys kinai sako to anksčiau nepatyrę.

Mūsų tarpininkavimo prašė ne tik Vyriausybė, Sveikatos apsaugos ministerija, bet ir privačios įmonės, prekybos centrai, vaistinių tinklai. Stengėmės visiems padėti.

– Lietuvoje kaukės gana ilgą laiką buvo deficitas, kaina siekdavo ir kelis, ir keliolika eurų.

– Kaukės nėra dabar labai pigios, bet yra ir proto ribos. Respiratorinė kaukė negali kainuoti keliolikos eurų, ji gali kainuoti 3–4 eurus. Jei itin aukštos kokybės, gali kainuoti ir penkis eurus.

Kai „Maxima“ pradėjo pardavinėti 50 kaukių pakuotes po 30 eurų, sakiau, kad tai yra protinga kaina. Nes tai ne 50 eurų už 50 kaukių, kas tikrai buvo nesąmonė.

Manau, karantinas yra sudėtingas tiems žmonėms, kurie neranda, kuo užsiimti būdami vieni, man tai niekada negrėsė, aš visuomet susirandu veiklos.

– Nežinomybė dažnai kelia nerimą, baimę. Kaip jūs pati jautėtės, kai šalyje, kurioje dirbate ir gyvenate, sparčiai pradėjo plisti koronavirusas?

– Man šitas laikotarpis, ypač pradžioje, buvo labai sunkus psichologiškai, nes mirė mano tėtis. Tuomet skridau į Lietuvą dėvėdama kaukę.

Bet baimės, susijusios su virusu, ambasadoje nejutome. Žinoma, buvo neramu, nes nežinojome, kas ir kaip bus.

Mes pirmieji pradėjome dirbti labiau iš namų, o kai supranti, kad tavo gyvenimas nuo šiol iš esmės susiveda į darbą namie ir galbūt į ėjimą parduotuvėn, būna keista. Psichologinį barjerą jutome gal savaitę ar dvi. Bet ambasados darbuotojams šis laikotarpis padėjo dar labiau susicementuoti.

Tiesa, kai kurie kolegos užsienio diplomatai išvyko iš Kinijos.

Manau, karantinas yra sudėtingas tiems žmonėms, kurie neranda, kuo užsiimti būdami vieni, man tai niekada negrėsė, aš visuomet susirandu veiklos. Jos buvo tiek, kad net knygoms, kurias norėjau perskaityti, taip ir neradau laiko.

– Jūs darėtės testą dėl koronaviruso?

– Nebuvo įtarimų, kad užsikrėčiau, tad nereikėjo ir testo darytis. O temperatūrą man dabar matuoja mažiausiai tris kartus per dieną. Kur eini, ten ją ir matuoja. Įvažiuojant į darbą matuoja, grįžtant namo matuoja, jei dar kur nors eini, taip pat matuoja.

Gyvenu šešių namų komplekse, prie apsaugos yra lentynos, kur įvairius pirkinius atveža išvežiotojai, jų į namą neįleidžia. Jei atveža maistą, turi nueiti pasiimti pirkinius pats. Bet dabar jau įleidžia meistrus, ko nebuvo galima anksčiau.

Namuose labai kruopščiai dezinfekuoja laiptines, liftus, turėklus. Liftus dezinfekuodavo keturis kartus per dieną.

Pirštinių aš net nepirkau. Saugiau yra plauti rankas. Dar vienas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį, nusiplovus rankas reikėtų ne plikomis rankomis, o rankšluosčiu užsukti čiaupą.

– Lietuvoje vis švelninamos karantino taisyklės. Ką mums patartumėte kaip išgyvenusi kur kas ilgiau griežtesnes sąlygas?

– Pirmiausia, reikėtų, kad vyresni žmonės liktų ir toliau namie, kad niekur neitų, jie yra didžiausios rizikos zonoje. Ir kad pas juos nevažiuotų vaikai. To reikia, kad pavojus dar sumažėtų.

Kitas dalykas – laikytis higienos. Plautis rankas, neliesti rankomis veido. Jei to laikaisi, didelė tikimybė, kad neužsikrėsi.

Bet, žinoma, nereikia paranojos. Pažįstu žmonių, kurie visko labai bijo, grįžę namo viską sterilizuoja. Nereikia persistengti. Tiesiog reikia saugotis ir saugoti tuos, kurie yra silpnesni, serga kitomis ligomis.

Lietuvoje įsigaliojo karantinas – 7 trumpi patarimai, padedantys išvengti koronaviruso plitimo