Šią savaitę minėjome Medicinos darbuotojų dieną. Tačiau didelė dalis medikų vargu ar turėjo laiko švęsti savo profesinę šventę, nes šiandien jie atsidūrė pirmose kovos su galinga pandemija gretose.
Daugybė padėkos žodžių už jų pasiaukojimą išgirsta gydytojai, tačiau kažkodėl beveik nepastebimi lieka mūsų slaugytojai, daugiausia slaugytojos, kurias kažkada vadinome seselėmis.
Apie slaugytojo profesiją pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė, Medicinos ir sveikatos mokslų, slaugos habilituota daktarė, Klaipėdos valstybinės kolegijos profesorė Vilma Žydžiūnaitė, kuri po studijų Lietuvoje, Švedijoje ir Suomijoje apsigynė habilituotos daktarės disertaciją Tamperės universitete sveikatos ir filosofijos mokslų slaugoje srityje.
– Kodėl jūs susidomėjote, o po to ir ėmėte gilintis būtent į slaugos mokslą?
– Tai, kas buvo pasiekiama laisvajam pasauliui, Lietuvai, įkalintai ilgus dešimtmečius sovietų gniaužtuose, buvo nežinoma. O jei ir žinoma, tikrai ne praktikos žmonėms. Tad medicinos sesers profesija sovietmečiu buvo tikrai neprestižinė, asociacijos, susijusios su ja, buvo iškreiptos. Vienas dalykas, kurį žinojome, kad yra prestižas ir neprestižas.
Neprestižas – slaugytojo/medicinos sesers profesija. Toks mąstymas sudarė pagrindą formuotis profesinei hierarchijai, kurios pasekmes turime ne tik sveikatos priežiūros kontekste, bet ir paveldėtoje visuomenės sąmonėje.
Nors nepriklausomoje Lietuvoje, dar iki 1940 m., buvo imtasi labai konkrečių žingsnių slaugos praktikai ir mokslui plėtoti. 40 slaugytojų buvo išsiųstos mokytis į Angliją, į Karališkąjį slaugos koledžą, grįžusios žinias taikė Lietuvoje. Deja, mokslo plėtotei galimybių jau nebuvo, nes sovietinė tvarka turėjo savo užduotis, o ten – slaugytoja buvo tarnaitė. Deja, ne paciento. Taigi, ir aš buvau paveldėjusi tokią sampratą.
Nepriklausomoje Lietuvoje, 1993 m., su grupe slaugytojų iš įvairių Lietuvos miestų ligoninių, poliklinikų išvažiavau studijuoti į Daniją, Bornholmo socialinių ir sveikatos mokslų mokyklą. Būtent ten suvokiau, kad mano vieta – slaugos sritis. Man buvo atradimas pati slaugos samprata, jos filosofija, integralumas ir fokusas į žmogaus sveikatos būseną.
Slauga – sveikatos priežiūros praktinė erdvė, kurioje susilieja medicina ir rūpinimasis žmogumi. Tik medicina fokusuojasi į tikslią diagnostiką, ligos operatyvų atpažinimą ir gydymą. Tai itin svarbu.
Slaugytojai dalyvauja gydant pacientą, o tai reiškia – atlieka pacientui gydytojo skirtų medikamentų vartojimo ir gyvybinių veiklų visapusę stebėseną, nuolat komunikuoja. Prisideda žmogiškasis–socialinis komponentas, tai padeda atpažinti paciento autentiškas būsenas ir tokiu būdu rinkti objektyvią informaciją apie tai, kaip žmogus įsisavina informaciją, vartoja vaistus, kaip jaučiasi ir t. t.
Tai reiškia, slaugytojai mokosi įvairių mokslų tam, kad galėtų tarnauti žmogui, būti profesionalūs tarpininkai tarp gydytojo ir paciento, tarp paciento ligos ir sveikatos. Ir jokiais būdais nepažeisti žmogaus orumo. Ši sąvoka slaugos filosofijoje užima ypatingą vietą.
Tai reiškia, slaugytojai mokosi įvairių mokslų tam, kad galėtų tarnauti žmogui, būti profesionalūs tarpininkai tarp gydytojo ir paciento, tarp paciento ligos ir sveikatos. Ir jokiais būdais nepažeisti žmogaus orumo.
Slaugos moksle per rūpinimąsi žmogumi susilieja medicinos plačiąja ir siaurąja prasmėmis žinios, dar didele dalimi prisideda socialinių ir humanitarinių mokslų žinios, kurios įgyjamos kasdien per praktiką. Labiausiai slaugos mokslą ir praktiką veikia sociologija, antropologija, filosofija, teologija. Dar pridedame vadybą, ugdymą (beje, tai niekada nebuvo atskirta nuo slaugos, nes nuolatos esi informaciniame lauke – mokai, informuoji, kontroliuoji situaciją ir t. t.). Didelę dalį slaugytojo žinių sudaro medicinos žinios – bazinės žinios apie anatomiją, fiziologiją, histologiją kaip normą, klinikinės patologijos žinios, farmakologija ir žinios apie ligas tam, kad būtų galima specifikuotai integruoti slaugos žinias.
Tai rūpinimosi ir pagalbos komponentai, sudaryti iš begalės detalių, kaip slaugomi asmenys (t. y. vykdoma sveikatos situacijos stebėsena, atvejo vadyba, numatomos slaugos veiklos strategijos esant ribinėms, krizinėms situacijoms). Manipuliacijos, kurias mato visuomenė, tėra menkas komponentas, nes slaugytojoms tai yra tiesiog norma, dalis, apie kurią net „nepatogu“ diskutuoti, nes tu PRIVALAI tai mokėti.
Visuomet, kai kalbame apie slaugą, iškyla ne slaugos technikos dalykai (jie įvaldomi, tobulinami ir kasdien atliekami dešimtis ir net daugiau kartų per pamainą), o santykio su žmogumi, charakterio, asmens supratimo ir bendradarbiavimo sveikatos / ligos situacijoje dalykai.
–Jums suteiktas Sveikatos mokslų srities filosofijos mokslų daktaro slaugoje kvalifikacinis mokslo laipsnis. Ar galite pakomentuoti, kas tai yra slaugos filosofija?
– Slauga – akademinė mokslo disciplina yra paremta medicinos, socialiniais ir humanitariniais mokslais bei menais. Slaugoje kalbame apie teorinę filosofiją, tai yra apie bendrąją humanitarikos dalį, ir apie taikomąją, kurią sudaro, buitiškai tariant, asmeninė slaugytojo filosofija. Ją slaugytoja vysto ir plėtoja, pasitelkdama savo lūkesčius, nuostatas ir vertybes, o jos ir yra esminis inkaras. Taigi įprastinė filosofijos samprata praktinėje slaugoje yra nematoma. Slaugos mokslas, ypač metodologija, susiję su filosofija, nes slaugos mokslo tyrimų pagrindas išsivysčiusiose šalyse yra kokybiniai tyrimai, o jie be filosofijos neįmanomi.
Slauga visų pirma yra profesinė praktinė disciplina, turinti akademinių ir praktinių aspektų. Slaugos filosofijos ir praktikos esmė grindžiama rūpos (angl. caring) koncepcija, o jos centre yra žmogiškasis orumas. Jis aktualus tiek pacientui, tiek ir slaugytojui.
Rūpa egzistuoja autentiškuose slaugytojos ir paciento santykiuose, atsiskleidžia per pagarbą, gailestingumą, atsidavimą. Bet stipriausias momentas yra slaugytojo drąsa. Taip, būtent širdies drąsa. Besąlyginis atsidavimas paciento orumo palaikymui. Sakome „Jei reikės, būsiu Tavo rankomis, kojomis, akimis. Būsiu Tau ir dėl Tavęs“. Skamba labai lyriškai, ar ne? Bet kai tai reikia įgyvendinti praktikoje, o tai apima tikrai begales slaugos veiksmų, kurie reikalauja iš slaugytojo fizinių, psichologinių, socialinių, moralinių jėgų, specifikuoto žinojimo apie procesus, procedūras, veiksmus ir t. t., tuomet filosofija naudojama praktiškai. Tikiu, kad tai, apie ką kalbu, slaugytojos supranta besąlygiškai. Todėl ir sakome, mes, profesijos žmonės, nedaugžodžiaujame, mes dirbame.
Sakome „Jei reikės, būsiu Tavo rankomis, kojomis, akimis. Būsiu Tau ir dėl Tavęs“.
Slaugytojo ir paciento užmegztuose autentiškuose santykiuose rūpinimasis atveria galimybę ne tik slaugytojo profesiniam ir akademiniam virsmui, bet ir sudaro sąlygas pacientui keisti savo sveikatos būseną. Slaugos reflektyvioje praktikoje rūpestinga aplinka patvirtina būties ir pažinimo būdų įvairovę.
– Jūsų buvusi studentė jums parašė gražų padėkos laišką, kuriame kalba, kad jūs akcentavote prasmės suvokimą slaugytojo darbe. Apie ką jūs kalbate? Kas šiame darbe yra svarbiausia?
– Laiškai… Gaunu jų nemažai iš buvusių slaugos studentų. Dalis jų dirba užsienyje – Skandinavijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV, Australijoje. Studentai, kurie išvyksta, akcentuoja didelį skirtumą – užsienyje atsižvelgiama į jų išsilavinimą ir tai aiškiai reglamentuota, kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo didesnis savarankiškumas ir sprendimų priėmimas. Nekalbama apie profesinę hierarchiją.
Savaime suprantama, kad gydytojo ir slaugytojo bendradarbiavimas yra sėkmingos veiklos pagrindas, bet kalbama apie tai, kad slaugytojas gali įgyti bakalauro, magistro, daktaro laipsnį. Klinikinės institucijos turėtų suvokti, kad įgytas magistro ar daktaro laipsnis slaugos srityje nereiškia, kad slaugytoja dirbs administracinį darbą. Tai turi būti įtraukta į klinikinę praktiką. Yra gerų pavyzdžių ir Lietuvoje – pradėtos pažangios/išplėstinės slaugos magistrantūros studijos (angl. advanced nursing), yra slaugos doktorantūra, tačiau klinikinis veiklos baras turi būti tam pasirengęs – tiek grynoje klinikinėje srityje, tiek pirminės sveikatos priežiūros sistemos praktikos srityje.
Labai tiksliai atsakau į Jūsų klausimą apie tai, kas svarbiausia slaugos praktikoje: slaugytojo asmenybė, tikslios ir gilios žinios, operatyvus veikimas „čia ir dabar.” Tam reikia visapusio pasirengimo, nes slaugos srityje nedirbama „rytoj, palaukite”, o privaloma veikti iš karto pagal esamą situaciją. Vadinasi, kontekstualus ir operatyvus paciento situacijos valdymas yra esmė.
Tam reikia visapusio pasirengimo, nes slaugos srityje nedirbama „rytoj, palaukite“, o privaloma veikti iš karto pagal esamą situaciją.
Čia turime kelti klausimą dėl slaugytojo profesinio orumo. Kaip jis palaikomas institucijoje, kaip su juo skaitomasi; kaip parodomas pasitikėjimas slaugytojo kompetentingumu? Kokie realūs to įrodymai – galimybė veikti savarankiškai, atlygis, darbo komandoje vaidmens savarankiškumas? Iš paveldėto sovietinio kraičio – slaugytoja yra vykdytoja. Taip, ji vykdo, bet ne aklai. Ir jos nuomonė yra ne asmeninė, o profesinė, todėl ji svarbi. Štai šio aspekto visame Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos kontekste turime mokytis visi be išimties – medikai ir ne medikai.
– Kaip jūs vertinate slaugos situaciją Lietuvoje? Suprantu, kad gerai žinote situaciją Švedijoje, Suomijoje – ar galime lyginti?
– Esu susipažinusi ne tik su šiomis šalimis, nors Švedijoje įgijau slaugos magistro, o Suomijoje – slaugos daktaro laipsnius. Tačiau studijavau Izraelyje, dirbau Europos slaugytojų tyrėjų darbo grupėje 1996–2001 m., atstovaudama Lietuvos slaugos specialistų organizacijai esu dalyvavusi forumuose, konferencijose, seminaruose slaugos klausimais įvairiose šalyse, įvairiuose žemynuose, pagaliau – esu mokslininkė, atliekanti tyrimus, tad mano žinios ir patirtis apie pasaulyje esamas slaugos praktikas, praktikoje taikomus modelius, visuomenės pasitikėjimą slauga yra plati.
Pažangiose šalyse yra labai aiškus principas: kuo aukštesnis slaugytojo išsilavinimas, tuo didesnis savarankiškumas klinikinėje praktikoje, tuo daugiau lyderystės (ne administravimo srityje) priimant sprendimus slaugos srityje, tuo reikšmingesnis vaidmuo sveikatos priežiūros komandoje ir logiška – tuo didesnis atlygis. Išsilavinimas koreliuoja visų pirma su praktine ir ekonomine dimensijomis.
Lietuvoje turime gerų dalykų: slaugytojams privalomas aukštasis išsilavinimas; yra daug slaugytojų, įgijusių magistro laipsnį, ir slaugos mokslų daktaro kvalifikaciją įgijusių slaugytojų. Tik klausimas – kur jos realiai pritaiko žinias? Akademinėje erdvėje jas perduoti yra viena, bet klinikinėje praktikoje, ne administracinėje veikloje – visai kas kita.
Manau, šis aspektas, turiu galvoje aukščiausio lygmens išsilavinimo akademinių ir praktinių žinių panaudos klinikinėje slaugos praktikoje, Lietuvoje yra stipriai kritinis ir prisideda prie visuomenės esamo supratimo, kad slaugytojos (jas vadina iškraipytai visaip – sesutėmis, slaugėmis) yra tiesiog „nuoširdžios, geros, užjaučiančios“. Tikrai taip, jos tokios yra, kitaip nebūtų pasirinkusios slaugytojo profesijos. Bet kalbėkime ne apie romantiškas trokštamas savybes, kalbėkime apie profesionalumą, kompetentingumą, apie tai, kad turime išmokti matyti slaugytojų išsilavinimą ir pasitikėti jų žiniomis.
Slaugytoja pasirinko šią profesiją ne todėl, kad negalėjo niekur kitur įstoti, o dėl to, kad ši profesija trokštama dėl galimybės panaudojant profesines žinias tarnauti žmogui. Slaugytoja išmano tai, ką dirba. Ar jai konkrečios šalies sistema leidžia taikyti tai, ką ji išmoksta aukštojoje mokykloje, kitas klausimas.
Manau, kad prie šio klausimo sprendimo prisidėtų įvairių lygmenų slaugos vadybos stiprinimas – į pareigas kviesti aukščiausią išsilavinimą turinčius slaugytojus, slaugos praktikus, ir jiems suteikti galimybę autonomiškai priimti sprendimus konkrečiame kontekste, derintis prie bendrų institucinių tikslų bei bendros slaugos misijos šalyje (yra viltis, kad ją susiformuosime).
Kai kurios institucijos tai taiko, tačiau mūsų šalyje tokie sprendimai yra labiau išimtis nei norma. Esu tikra, Lietuva yra subrendusi priimti tokį iššūkį. Gerų žingsnių yra padaryta – akademinėje slaugos studijų erdvėje jau kuris laikas sudaromos prielaidos ugdyti kompetentingus intelektualius slaugytojus. Būtent intelektualius.
– Šiandien medikai atsiduria ne tik visuomenės dėmesio centre – iš jų daug tikimasi, laukiama visokeriopos pagalbos, bet jie yra ir pavojingos kovos su virusu pirmose gretose. Nemažai kalbama apie gydytojus, tačiau slaugytojų tarsi nebūtų. Koks slaugytojų vaidmuo gydymo procese? Kaip paaiškintumėte, kodėl jiems tiek mažai dėmesio?
– Kalbame apie tai, ką matome. Visuomenė slaugytojo nemato ir todėl nevertina. Manau, jog tai yra paveldėta sovietinė mąstysena. Man tai rodo nepasitikėjimą slaugytoju ir vis dar stipriai vyraujančią profesinę hierarchiją. Galvojame „O kodėl slaugytojai nieko nesako?“ Atsakysiu: „Slaugytojai tam neturi laiko. Slaugytojai dirba. Paromis. Ilgomis pamainomis.“
Jos yra profesionalės, daugiausia laiko praleidžiančios su pacientais. Bet kartu jos pažeidžiamiausia profesinė grupė, nes jų savarankiškumas ribotas, sveikatos priežiūros sistemos bei visuomenės pasitikėjimas jų gebėjimu spręsti sveikatos–ligos situacijas yra menkas; jos hierarchiškai priklausomos, jų balsas sunkiai girdimas. Jos apsisprendžia neeikvoti jėgų ten, kur tai daryti yra neprasminga, nes jų esminis dėmesys nukreiptas į misiją – paciento sveikatą.
Visuomenė slaugytojo nemato ir todėl nevertina. Manau, jog tai yra paveldėta sovietinė mąstysena. Man tai rodo nepasitikėjimą slaugytoju ir vis dar stipriai vyraujančią profesinę hierarchiją.
Tačiau pasaulio mastu stebiu pokyčių. Pvz., Europos ekonomikos forumas savo vienoje iš paskutinių formalių žinučių išgrynino slaugytojų priešakinį vaidmenį, nesuplakė šios profesijos su bendru terminu „medikai“. Turbūt pastebėjote, kad Jungtinėje Karalystėje, JAV pacientai dėkoja visų pirma slaugytojams. Tuo viskas ir pasakyta. Tikiu, kad Lietuva yra turinti moralumą šalis, todėl rasis stiprybė gerbti slaugytoją ir pripažinti jo profesinį orumą, kompetentingumą ir profesionalumą.
– Kokia yra slaugytojos/slaugytojo darbo diena? Ar tenka kalbėti su buvusiais studentais – kaip jie dirba šiomis sudėtingomis sąlygomis?
– Tenka kalbėti. Nedaugžodžiauja. Kai klausiu, sako „Ačiū, viskas gerai, kaip visada. Daug streso. Tenka mokytis save suvaldyti. Iš pradžių buvo panikos, bet dabar supratau, kad galiu valdyti save ir pacientai manimi pasitiki“. Nesiskundžia ir neverkšlena. Džiaugiasi, kai yra apsaugos priemonių. Atsiduoda darbui savo širdies drąsa. Tokia realybė.
Kasdienis slaugytojo darbas yra be romantikos – didelis tempas, darbas reikalauja daug fizinių, moralinių ir psichologinių jėgų. Jos eina ir daro. Slaugytojai yra moraliai ir profesiškai stiprūs žmonės. Bet jiems reikalingas palaikymas.
Kasdienis slaugytojo darbas yra be romantikos – didelis tempas, darbas reikalauja daug fizinių, moralinių ir psichologinių jėgų. Jos eina ir daro.
– Ką jūs pati galvojate apie šią pandemiją? Ar prognozuojate procesus?
– Neslėpsiu, ši situacija yra kelianti daug klausimų ir stresinė. Prognozuoti negaliu, ne toks mano profesinis pasirengimas, o spekuliuoti kalbėjimais nesu linkusi. Turime epidemiologų, klinicistų, jiems galima lenktis iki žemės.
Kadangi esu ir socialinių mokslų profesorė, man ši situacija yra galimybė pamatyti elgsenas – nuo individualių iki institucinių, nuo administracinių iki politinių. Tačiau dėl vieno esu tikra ir tai vykdau: turime būti sąmoningi ir neišradinėti savo tiesų „o man atrodo kitaip“ arba „vis tiek čia nieko gero“. Nereikia fatalizmo. Sveikatos priežiūros profesionalai dirba mums, kad padėtų spręsti iškilusias problemas. Mes tematome COVID-19, bet patikėkite, problemų yra ir kitokių.
Sveikatos priežiūros profesionalai dirba mums, kad padėtų spręsti iškilusias problemas. Mes tematome COVID-19, bet patikėkite, problemų yra ir kitokių.
Žmonės serga įvairiomis ligomis. Yra skubi medicinos pagalba, kurioje, beje, savanoriauja ar dirba daug mano esamų ir buvusių studentų. Šalia pacientų paromis yra slaugytojai. Lietuvoje neteko girdėti, kad slaugytojai išsigando ir paliko slaugos namus. Jie dirba pavojingomis sąlygomis institucijose, kuriose institucinė vadyba serga, o mes tematome, kad „užsikrėtė“. Bet užsikrėtė ne dėl to, kad kažką blogai patys padarė. Užsikrėtė dėl to, kad organizmas išgyvena dideles apkrovas, tenka susidurti su sergančiais žmonėmis, tenka dirbti didelėje psichologinėje įtampoje nesant palaikymo, tenka kovoti už savo saugumą. Mūsų slaugytojai yra širdies drąsos žmonės.
Fatalinėmis nuostatomis nuneigiame ne tik mūsų šalies, bet ir visų šalių gydytojų ir slaugytojų, mokslininkų ir praktikų pastangas suvaldyti šią kritinę situaciją. Esu komandos žmogus. Todėl įsiklausau į rekomendacijas ir reikalavimus. Laikausi saugos ir stebiu situaciją – tyrimai, sprendimai, praktikos. Kito kelio neturime – privalome pasitikėti medikais profesionalais.
– Kaip vertinate Švedijos pasirinktą visuotinio imuniteto kelią, apsaugant tik jautrias žmonių grupes?
– Mano vertinimas yra vienas – esu prieš nuostatas eliminuoti bet kokią amžiaus grupę. Turi būti dedamos visapusės pastangos, skirtos išsaugoti visų amžiaus grupių žmonių sveikatą. Esu prieš diskriminaciją bet kokiomis formomis, būdais. Tai jaučiu šiame kontekste – tiek pasauliniu, tiek ir nacionaliniu mastu.
COVID-19 ateina pas vaikus ir senus žmones bei darbingo amžiaus asmenis, kurie nepriskiriami nei jauniems, nei seniems. Švedija priėmė konkretų sprendimą, kuriame įžvelgiu diskriminacinį momentą ir darvinizmo teorijos realų pabudimą. Linkiu, kad reflektuotume savo veiksmus, atsakingai galvotume ir tik po to išsakytume nuomones. Žodis, kaip ir veiksmas, gydo arba žaloja.
