Lietuvoje

2020.04.29 05:30

„Perskaitę šį straipsnį, nepatikėsite savo akimis“, arba kodėl nereikia tikėti Nigerijos „princais“

Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė, LRT.lt2020.04.29 05:30

„Perskaitę šį straipsnį nepatikėsite savo akimis“, „Pamatykite, kaip dabar atrodo šis aktorius“, „Moteris manė, kad iš prieglaudos pasiėmė kačiuką – tiesa paaiškėjo tik vėliau“, „Štai, ką nuo jūsų slepia mokslininkai: šis papildas padės apsisaugoti nuo koronaviruso“... Būtų galima vardyti ir vardyti. Žinoma, nereikėtų pamiršti ir sukčių klasika tapusio „Nigerijos princas nori jums pervesti milijoną dolerių“.

Visa tai – reklamos, straipsniai, svetainės, laiškai ir netgi grupės ar profiliai socialiniuose tinkluose – kuriama tam, kad vartotojas padarytų vos vieną veiksmą – įsitrauktų: paspausdamas nuorodą, atsidarydamas laišką, įsigydamas produktą, pažiūrėdamas vaizdo įrašą ar tiesiog suabejodamas tuo, ką kažkada girdėjo.

Netikri laiškai mus pasiekia elektroniniame pašte, netikros reklamos – net ir žiniasklaidos priemonių ar socialinių tinklų svetainėse, netikri straipsniai – taip pat.

Paprastas visas šias reklamas, straipsnius, elektroninius laiškus ar kitokias žinutes vienija vienas dalykas – vadinamoji „clickbait“ antraštė. Verčiant pažodžiui tai reikštų „paspaudimo jauką“.

Kaip sako LRT.lt kalbinti ekspertai, nors tokie „kabliukai“ nėra naujiena, sudėtingos situacijos ar krizės tik suaktyvina tokio turinio atsiradimą, nes sukčiai paprastai bando pasinaudoti susidariusia situacija. Tuomet kuriamos ir netikros internetinės parduotuvės, rengiami neva žinomų žurnalistų straipsniai, paaiškinantys susidariusią situaciją ar atskleidžiantys „tikrąją tiesą“.

Per krizes padaugėja ir tų paprastų, ne tik susijusių su krize, kabliukų. Dabar tikrai jų labai daug. Žmonės turėtų būti budresni

„Per krizes padaugėja ir tų paprastų, ne tik susijusių su krize, kabliukų. Dabar tikrai jų labai daug. Žmonės turėtų būti budresni, nes padaugėjo bandančiųjų pasipelnyti iš šios situacijos. Padidėjo aktyvumas, taigi reikia padidinti ir mūsų budrumą, ir tikrinimo aktyvumą.

Stebuklų nebūna, tad reikia labai kritiškai vertinti net ir tuos dalykus, kurie nesusiję konkrečiai su pandemija“, – akcentuoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto dekanė, docentė daktarė Živilė Sederevičiūtė-Pačiauskienė.

Jos tvirtinimu, sukurti daugiau netikro turinio, kuris galėtų užkabinti vartotoją, padeda ir technologijos: netikri „princų“ laiškai generuojami automatiškai, netikri straipsniai reklamuojami internetiniuose portaluose.

Apie jus gali žinoti daugiau, nei manote

Kai kuriais atvejais turinio kūrėjai ar programos gali netgi bandyti informaciją padaryti įtikinamesnę, pridėdami detales, kurios iš tiesų atitinka vartotojo turimą informaciją. Pavyzdžiui, užsienio naujienų portale jus gali vilioti reklamos blokelyje pasirodžiusi antraštė, tvirtinanti, kad specialus prietaisas užkirs kelią itin aukštoms interneto kainoms Lietuvoje.

Kitos antraštės gali tikinti, kad „naudotų automobilių kainos Vilniuje jus gali nustebinti“.

Į pašto dėžutę atkeliaujantys laiškai gali turėti net ir daugiau asmeninės informacijos, pavyzdžiui, jūsų vardą ar pavardę, informaciją, kad esate prisijungęs konkrečioje svetainėje.

Kaip paaiškina Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė, paprastai tokią informacija „kabliukų“ kūrėjai gauna iš svetainių, kuriose žmogus iš tiesų yra užsiregistravęs, tačiau kurios negarantuoja vartotojų asmens duomenų saugumo ar netgi pačios veikia nelegaliai, pavyzdžiui, nemokamos filmų žiūrėjimo platformos.

„Technologijos leidžia tai daryti. Botai leidžia programuoti. Tie laiškai dažnai yra suasmeninti, dažnai kreipiamasi vardu ar pavarde pagal tai, kaip užsiregistravome vienoje ar kitoje svetainėje. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad ten dažniausiai reikalaujama kokios nors išpirkos, nurodoma, kad žinomi mūsų slaptažodžiai ar kita informacija“, – sako pašnekovė.

Docentės tvirtinimu, paprastai tokius laiškus pirmiausia išduoda netaisyklinga lietuvių kalba: nesutampantys linksniai, praleisti ar netinkamai vartojami žodžiai ar kitos klaidos.

Užtenka užkibti keliems ir tikslas pasiektas

LRT.lt kalbinti ekspertai sutinka – kartais „kabliukai“ atrodo pernelyg akivaizdūs, kad iš tiesų pritrauktų vartotoją, – daugelis jau puikiai supranta, kad netaisyklingi laiškai, tikinantys apie pavogtą asmeninę informaciją, tėra melagystė, o Afrikos valstybių princai nežarsto milijonų internautams.

Nigerijos „princai“ siunčia milijonus laiškų, tiesiog beprotišką jų skaičių. Jie jau žvejoja tinklais ir vieną ar kitą vis tiek pagauna

Vis dėlto pašnekovai atkreipia dėmesį – tokių laiškų ir antraščių internete gausu, todėl net ir vienam ar keliems vartotojams susidomėjus, tai jau gali atnešti naudos.

„Nigerijos „princai“ siunčia milijonus laiškų, tiesiog beprotišką jų skaičių. Jie jau žvejoja tinklais ir vieną ar kitą vis tiek pagauna, – juokauja Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto mokslininkas daktaras Arvydas Grišinas. – Bet kitas momentas, kad yra ir kartų skirtumas, vertinant internetinį raštingumą.“

Kaip sako A. Grišinas, jaunesni interneto vartotojai jau yra įgudę ignoruoti prieš akis nuolat šmėžuojančias reklamas ar netikrus straipsnius, kurie ragina „paspausti ir pamatyti“.

„Žinoma, šiek tiek nukenčia jų tiriamoji geba, kiek jie įsigilina į žinutes, informaciją, bet kartu jie labai intuityviai atmeta mirksinčius banerius, jų tiesiog nemato, juos prabraukia ranka. Vyresnės kartos žmonėms visa informacija, kuri ateina, gali pasirodyti tokia, kurią gali reikėti išanalizuoti. Tada iš Nigerijos „princo“ atėjęs elektroninis laiškas gali nebūti nubrauktas į šalį“, – sako A. Grišinas.

Abu pašnekovai tvirtina, kad pamačius netikrą naujieną, laišką ar reklamą žmonės dažnai sprendimą, ar paspausti nuorodą, priima per daug nesusimąstę – juos apima smalsumas arba jie netgi nesvarstę patiki tuo, kas jiems nurodoma.

Visiems yra smagu išgirsti, kad „tau patikėjo milijardą“. Manau, kažkas tiesiog pasimauna dėl to, kad tam tikra prasme nori pasimauti. Tiksliau sakant, jie nori, kad tai būtų tiesa

„Mes linkę tikėti informacija ar medžiaga, kuri patvirtina ligtolinius mūsų įsitikinimus arba norus. Visiems yra smagu išgirsti, kad „tau patikėjo milijardą“. Manau, kažkas tiesiog pasimauna dėl to, kad tam tikra prasme nori pasimauti. Tiksliau sakant, jie nori, kad tai būtų tiesa“, – teigia A. Grišinas.

„Žmonės visada nori tikėti stebuklu, – neabejoja ir Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė. – Tas noras labai stiprus. Atrodo, kad yra kažkas, kas yra už mūsų galimybių ribų. Tuo noru ir naudojamasi.“

Tikslas – nebūtinai pinigai

Pašnekovai atkreipia dėmesį ir į tai, kad tokį turinį kuriantys žmonės nebūtinai nori ką nors apgauti ar išvilioti pinigus. Taip, dauguma paspausti nuorodą viliojančių nuorodų pelnosi būtent iš paspaudimų skaičiaus, parduodami reklamą ar patį turinį, o kiti iš tiesų bando jums įsiūlyti prekę, kurios nėra arba kuri neatlieka to, kas žadama. Tačiau kai kurie netikri straipsniai ar netikros grupės socialiniuose tinkluose, viliojančios prisijungti, turi ir kitą tikslą – kelti chaosą.

„Turbūt, neskaitant to, kuris tai kuria, niekas nežino tikslių interesų ir garantuotai negali pasakyti, bet jos kuria tą informacinį triukšmą ir netgi diskredituoja, skatina nepasitikėjimą oficialia informacine erdve. Visa tai tarnauja tokio chaoso kūrimui, kurio metu galima įdiegti bet kokią norimą žinutę. Tiksliau, net ne įdiegti, o pasiūlyti. Kartu – priversti žmones nepasitikėti niekuo, net ir patikimais šaltiniais“, – sako A. Grišinas.

Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė taip pat teigia, kad netikri straipsniai, reklamos ar bet kokia kita informacija gali būti naudojama propagandos tikslais. Žinoma, tokiu atveju nėra kalbama apie žiniasklaida apsimetančių svetainių straipsnius, raginančius sužinoti, kaip viena ar kitą garsenybė „iš tiesų pralobo“, pavyzdžiui, investuodama į kriptovaliutas.

Tokios žinutės dažniau orientuotos į konkrečias aktualijas ir konkrečia auditoriją, pavyzdžiui, kurios nors valstybės gyventojus.

„Tai antraštės, kurios siekia mumis manipuliuoti. Tokios antraštės dažnai, ypač dabar, paskutiniu metu, piešia kokius nors apokaliptinius scenarijus: po pandemijos pasaulis jau niekada nebus toks pat. Iš principo tai dažnai aplinką skirsto į juodą ir baltą. Koks tokių žinučių tikslas? Dažnai – nepasitikėjimo skatinimas valdžia, aplinkiniais, kažkokiomis akcijomis ir pan.

Žinoma, gali būti ir noras išpopuliarėti. Pavyzdžiui, pandemijos kontekste labai paplitusios žinutės ir jos sklinda keliais kanalais, kad atsirado koks nors stebuklingas vaistas, kuriuo gydomas koronavirusas“, – tvirtina Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė.

Kontroliuoti žiniasklaidą ragina ir vartotojus

Prieš akis iškilo kažkada skaityta antraštė, kurioje cituojamas ekspertas tvirtina apie galimą blogiausią scenarijų? Taip, pastebi pašnekovai, žiniasklaidoje taip pat kartais pasitaiko paspausti raginančių antraščių.

Į šį sąrašą patenka ne tik tos, kuriose ekspertai cituojami sakantys ką nors itin neįprasta, bet ir tos, kurios ragina paspaudus nuorodą ką nors sužinoti.

Ne visada žmogus randa tai, ką skelbia antraštė. Kartais žmogus, perskaitęs net kelis kartus, pasako – apie tai, kas buvo pažadėta antraštėje, straipsnyje išvis nebuvo kalbėta. Tai įneša žmonėms nepasitikėjimą žiniasklaida bendrai.

Kaip tvirtina Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė, tokių antraščių žiniasklaidos priemonėse santykinai nėra daug, bet, priduria mokslininkė, jos įneša šaukštą deguto ir kelia nepasitikėjimą ar pasipiktinimą.

„Antraštės kuriamos taip, kad skatintų perskaityti, bet paspaudus ant straipsnio ne visada pateisina lūkestį. Ne visada žmogus randa tai, ką skelbia antraštė. Kartais žmogus, perskaitęs net kelis kartus, pasako – apie tai, kas buvo pažadėta antraštėje, straipsnyje išvis nebuvo kalbėta. Tai įneša žmonėms nepasitikėjimą žiniasklaida bendrai“, – teigia Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė.

A. Grišinas pastebi, kad žiniasklaidos priemones taip elgtis paragina ir patys skaitytojai. Jeigu antraštė užkabina, žmonės linkę straipsnį atsidaryti ir tuo gali būti bandoma pasinaudoti. Vis dėlto būtent besikeičiantys vartotojų įpročiai, pabrėžia pašnekovas, gali ir užkirsti tam kelią.

„Jeigu žmonių tokios žinutės nedirgins, nes jie supras, kad juos čia taip bandoma užkabinti, tai ir pačios žinutės pasikeis, aš manau“, – sako A. Grišinas.

Kritinis požiūris ar dar vienas melagingos informacijos šaltinis?

Būtent kritinis požiūris, anot pašnekovų, yra viena iš priemonių kovoti su tokiais internete pasitaikančiais kabliukais – jeigu ant jų niekas neužkibs, galiausiai to tiesiog neapsimokės daryti.

Tačiau tam tikrais atvejais toks atsargumas bent iš pirmo žvilgsnio gali nukeliauti į kitą kraštutinumą – žmogus įtariai žiūri į viską ir nepasitiki niekuo. Čia, perspėja pašnekovai, gali kilti kita grėsmė – pats žmogus gali tapti melagingos informacijos skleidėju.

„Dažniausiai tas perdėm kritinis mąstymas ir polinkis į sąmokslo teorijas yra ne priežastis, o pasekmė. Žmonės į sąmokslo teorijas ir kažkokius juodųjų pusių atskleidimus visada buvo linkę. Kuo sudėtingesnės sąlygos, tuo labiau atsiranda noras ieškoti kaltų ir tarsi pasakyti, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo“, – sako Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė.

Jos aiškinimu, gali pasitaikyti atvejų, kai oficialią informaciją paneigiantys ar neva „alternatyvius faktus“ pateikiantys žmonės iš tiesų naudojami tokiam pačiam tikslui, kaip ir kita užkabinanti, atsidaryti nuorodą raginanti informacija.

Dažniausiai tas perdėm kritinis mąstymas ir polinkis į sąmokslo teorijas yra ne priežastis, o pasekmė. Žmonės į sąmokslo teorijas ir kažkokius juodųjų pusių atskleidimus visada buvo linkę.

„Jeigu už to žmogaus nėra to, kuris jį naudoja kaip ruporą, kaip priemonę pasiekti tikslą, tada tiesiog maža dalis žmonių kelia nepasitikėjimą. Tai neturi reikšmingo poveikio, jeigu nėra didelės tokių žmonių koncentracijos. Visgi, jeigu kažkas to siekia organizuotai, ta propaganda ir kiršinimas įgauna tokį mastą, kuris mums turi daug žalos“, – tvirtina Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė.

A. Grišinas taip pat teigia, kad tai gali padaryti daug žalos, tačiau atkreipia dėmesį, kad, pastebėjus oficialią informaciją paneigiančius komentarus ar žinutes, derėtų dėmesį atkreipti į jų tikslą – ar tai daroma tikslingai, siekiant suklaidinti, ar žmogus nuoširdžiai tiki tuo, ką sako, ir bando informuoti kitus.

Kaip sako A. Grišinas, toks informacinis triukšmas iš dalies kyla ir dėl dabartinės komunikacijos specifikos – šaltinių yra itin daug. Tai pašnekovas lygina su Viduramžių laikų komunikacija.

„Viduramžiais iki Gutenbergo preso atsiradimo rašytinis žodis dar nebuvo taip smarkiai paplitęs, todėl pasaulyje ir visuomenėje buvo daug informacijos, kuri sklido iš lūpų į lūpas. Galima pavadinti, kad tai buvo gandų informacinė visuomenė“, – remdamasis užsienio mokslininkais sako A. Grišinas.

Anot jo, šiais laikais informacija taip pat gaunama iš daugybės įvairių šaltinių, kurių vieni labiau, kiti – mažiau patikimi, tačiau tiek iš vienų, tiek iš kitų informacija atkeliauja lygiagrečiai.

„Ypač internete sunku pasverti vieno ar kito šaltinio autoritetingumą be didesnio tyrimo. Kai kurie žmonės to ne tik nemoka patikrinti, bet kartais tam tiesiog nėra laiko, nes informacijos ir emociškai įkrautų žinučių vis daugėja“, – teigia A. Grišinas.

Neužkibti padės atidumas ir dėmesys smulkmenoms

Iš dalies dėl to mokslininkas neabejoja – ant vienokio ar kitokio internetinio kabliuko anksčiau ar vėliau pasimaus kiekvienas.

„Prie to reikia priprasti, to nebijoti, bet svarbu pasitaisyti. Kaip tai padaryti, vienas iš lengviausių būdų – pasižiūrėti, ar ta žinutė apeliuoja į savijautą, nuomonę, emociją, ar tiesiog išdėsto faktus, koks yra pačios žinutės antraštės tonas? Jeigu jis yra „nustebino: tas ir anas“, galime suprasti, kad tokią žinutę reiktų vertinti atsargiau“, – pataria A. Grišinas.

Jeigu iš pažiūros matoma informacija atrodo gana patikima, kitaip tariant, jeigu tai nėra antraštės, raginančios sužinoti, kaip atrodo aktoriaus Rowino Atkinsono automobilis, už kurį jis sumokėjo didelius pinigus, ar laiškas, žadantis jūsų sąskaitą papildyti solidžia suma, A. Grišinas siūlo patikrinti kelis šaltinius.

Jeigu ta pati informacija kartojasi ir yra panašiai pateikta ir kitur, ypač patikimuose šaltiniuose, tikėtina, kad ji nėra melaginga.

Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė taip pat rekomenduoja, naršant internete, atkreipti dėmesį į informacijos šaltinį, panaršyti po pačią svetainę. Kaip atkreipia dėmesį ekspertė, dažniausiai daugelyje internetinių svetainių veikia daugiau nei vienas puslapis: atskiros rubrikos, grafos, atskiri įrašai ir kt. Netikrose internetinėse svetainėse tėra vos vienas ar keli puslapiai, į kuriuos tiesiogiai nukreipiami vartotojai. Daugiau jokių funkcijų ši svetainė dažniausiai neturi ir neatlieka.

„Žinoma, tada ir kontaktuose nebus jokios informacijos ir prie internetinio adreso eilutės nebus spynelės, kuri rodo, kad ši platforma yra saugi“, – atkreipia dėmesį Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė.

Jeigu tai straipsnis, atkreipti dėmesį į publikacijos autorių: ar toks žmogus egzistuoja, ar jis dirba žurnalistu ar autoriumi toje svetainėje, ar jo pavardė parašyta taisyklingai.

Reikėtų įprasti tikrinti informaciją. Tikrinti, ar yra toks autorius, ar yra toks gydytojas, kuris neva kalbinamas straipsnyje, ar yra toks adresas. Jeigu tai yra parduotuvė, ar paskambinus kas nors atsako.

Jeigu dėmesį patraukė, pavyzdžiui, internetinės parduotuvės reklama, pašnekovai ragina atkreipti dėmesį į rekvizitus, paieškoti atsiliepimų apie teikiamas paslaugas ar prekes.

„Reikėtų įprasti tikrinti informaciją. Tikrinti, ar yra toks autorius, ar yra toks gydytojas, kuris neva kalbinamas straipsnyje, ar yra toks adresas. Jeigu tai yra parduotuvė, ar paskambinus kas nors atsako. Jeigu neįmanoma paskambinti, ar parašius laišką kas nors atsako. Jeigu neatsako į laišką, didelė tikimybė, kad negausite prekės, neatgausite pinigų“, – pavyzdžius pateikia Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė.

Ji siūlo taip pat paklausti, ar matoma informacija neskamba per daug gerai? Ar ji nepiešia kraštutinio scenarijaus? Ar žmogus, kuro veidas naudojamas reklamai, tikrai galėtų tai pasakyti?

„Įtarumas, kritinis požiūris bent kelioms sekundėms, prieš pradedant vartoti informaciją, pagalvojimas, ar tai tiesa, yra labai svarbus“, – neabejoja Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė.

Pasigenda svetainių ar internetinių žiniasklaidos priemonių iniciatyvos

Kaip atkreipia dėmesį ekspertė, kovojant su netikromis naujienomis, reklamomis ar kitu kenkėjišku turiniu, prisidėti turėti ir pačios platformos, kuriose šis turinys reklamuojamas ar talpinamas, pavyzdžiui, socialiniai tinklai, žiniasklaidos priemonės ir kt.

Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė priduria, kad tai gana nesudėtinga turėtų būti padaryti ir lietuviškoms žiniasklaidos priemonėms ar svetainėms. Su daug didesniais sunkumais susiduria interneto milžinai, pavyzdžiui, socialiniai tinklai „Facebook“, „YouTube“ ir kiti, kurie ne tik tampa platforma apgaulingai reklamai, bet ir netikros, klaidinančios informacijos skleidimui.

„Dažniausiai tas turinys kuriamas šalyse, kur vartotojų teisės, vartotojų gynimas nėra taip stipriai užtikrinamas, kur baudžiamoji atsakomybė jų nepasieks. Todėl portalas taip sunku rasti tą tikrąjį šaltinį, kurį būtų galima nubausti“, – sako mokslininkė.

Ž. Sederevičiūtės-Pačiauskienės nuomone, kovojant su klaidinančia ir netikra informacija daug greičiau suveiktų interneto vartotojų švietimas. Jie ne tik turėtų žinoti, kaip atskirti netikrą informaciją nuo tikros, bet turėtų būti nuolat informuojami apie tokius įvykius, kas leistų ugdyti kritinį požiūrį ir gerinti visuomenės medijų raštingumą.

Pašnekovė pateikia pavyzdį – jeigu netikra informacija buvo patalpinta internetinėje svetainėje ar naujienų portale, sužinoję apie tai portalai turi ne tik pašalinti informaciją, bet ir informuoti savo vartotojus, kad tokia situacija buvo

„Svarbu paaiškinti nustatytą klaidinantį faktą. Vartotojams tai būtų įdomu ir prisidėtų visuomenės švietimo bei melagingų žinių sklaidos“, – mano Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė.

LRT „Naujienų rentgenas“ – jau antrus metus vykdomas projektas, skirtas medijų raštingumui didinti ir auditorijos kritiniam mąstymui skatinti. Projektas vykdomas kartu su partneriais „Baltic Center for Media Excellence“ ir „Internews“.

Populiariausi