Lietuvoje

2020.04.30 05:30

Prezidento patarėja Šulcė – apie tai, ko iki šiol nepadarė Švietimo ministerija, ir kaimo mokyklų likimą

Modesta Gaučaitė, LRT.lt2020.04.30 05:30

„Blaškymasis trukdo tiek mokytojams, tiek tėvams, tiek, galiausiai, labai trukdo mokiniams“, – portalui LRT.lt sako prezidento Gitano Nausėdos vyr. patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Sonata Šulcė. Šalies vadovo patarėja taip įvertino švietimo ministro sprendimą trumpinti mokslo metus iki birželio 1-osios.

Kalbėdama apie švietimo situaciją Lietuvoje prezidento patarėja S. Šulcė teigė, kad svarbiausias šioje srityje yra tvarumas, todėl politikai turėtų galvoti ne apie savo karjerą, o apie ilgalaikius sprendimus, kurie padėtų šalies vaikams suteikti geriausios kokybės išsilavinimą.

– Turbūt pirmiausia reikėtų pradėti nuo dabartinės situacijos. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija sulaukė kritikos dėl nuotolinio mokymo organizavimo. Kaip prezidentūra mato šią situaciją – ar siekiant gero nebuvo padaryta klaida, kai dalis mokinių neturi galimybės mokytis?

– Dėl nuotolinio mokymo užtikrinimo labai svarbus yra mokytojo vaidmuo. Pirmiausia, reikia pagirti mokytojus, kad jie susitelkę, pakankamai greitai, per dvi savaites, perorientavo savo darbą ir mokymosi programas perkelti į nuotolinį mokymą. Mokytojų grandyje viskas įvyko greitai, teisingai, efektyviai. Mokytojai parodė savo gerus organizacinius ir kitus gebėjimus bei susitelkimą.

Tuo tarpu Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) turėjo užtikrinti rekomendacijas mokytojams dėl to, kaip dirbti su nuotoliniu mokymu. Tarkime, visi Lietuvos penktų klasių matematikos mokytojai savo turinį kėlė į skaitmeninę erdvę. Tą patį darė ir kitų dalykų, kitų klasių mokytojai. Vadinasi, nebuvo iš anksto suformuota mokymosi bazė, kuria galėtų pasinaudoti mokytojai. Tačiau kitos šalys tokias skaitmenines mokymosi bazes turėjo, todėl galėjo lengviau ir sklandžiau pereiti į nuotolinį mokymąsi.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) turėjo užtikrinti rekomendacijas mokytojams dėl to, kaip dirbti su nuotoliniu mokymu.

Kadangi mes nežinome, kaip mokymo procesas vyks rudenį, labai svarbu, kad Ministerija identifikuotų, kad, taupant mokytojų resursus ir gerinant ugdymo kokybę, kuri vienoda ir prieinama visiems mokiniams, būtų sukurta ta mokymosi bazė.

Ministerija kaip tik dabar atnaujina ugdymosi programas, perka jas, perka turinio atnaujinimą iš sričių profesionalų. Darant šitą turinio atnaujinimą labai svarbu nusimatyti, ar mes tą turinį turėsime tik vadovėliuose, ar mes jį turėsime ir skaitmeninėje platformoje. To būtinai reikia.

Kitas aspektas, kurį Ministerija turėjo seniai identifikuoti, tai, kad Lietuvoje tikrai yra daugiau nei 35 tūkst. vaikų, kurie priklauso žemam socialiniam, ekonominiam, kultūriniam kontekstui. Neretai tokie vaikai identifikuojami pagal nemokamo maitinimo gavimą arba ir pagal kitus rodiklius. Toks mokinių skaičius yra žinomas, jų situacija kiekvienai savivaldybei irgi yra žinoma. Seniai buvo žinoma, kad tokie moksleiviai patiria, net ir kontaktiniu būdu mokydamiesi, mokymosi sunkumų. Todėl tie vaikai turi būti matomi, ypač nuotolinio mokymosi kontekste.

Jiems turi būti suteikiamos ne tik mokymosi priemonės, bet ir papildoma pagalba. Apie tą pagalbą mes kalbėjome, kai sakėme, kad didesnis dėmesys turi būti skiriamas ir neformaliam vaikų švietimui. Tam turi būti skiriamas didesnis dėmesys, nes tai sumažintų socialinę atskirtį. Taip pat labai svarbus užimtumo vasarą klausimas.

– Prezidentas kiek anksčiau kalbėjo, kad toks mokymas tam tikrais atvejais galėtų būti taikomas ir po karantino. Kaip jūs matote tokio mokymo pritaikymą ateityje? Kaip tai galėtų vykti?

– Ministerija turi, kaip sakiau, sukurti platformą, kad turinio atnaujinimas, kuris yra perkamas Ministerijos, būtų ne tik vadovėliuose, bet atsirastų skaitmeninėje platformoje. Kad bet kuris Lietuvoje esantis mokytojas galėtų atsidaryti ir pasinaudoti ta skaitmenine platforma, nebekurtų savo atskirų platformų, bet viena baze galėtų naudotis.

Tai sumažintų ir socialinę ar mokymosi atskirtį, nes tiek Vilniaus, tiek mažų miestų mokyklų vaikai mokytųsi ne tik iš tų pačių ugdymosi programų, bet ir papildomų ugdymo priemonių, tokių, kaip užduotys, papildomi namų darbai ir kt. Kalbantis su mokytojais labiau išryškėja trūkumas tokios plačios duomenų bazės, kuria galėtų naudotis mokytojai, ir nebereikėtų kurtis atskirų. Į ugdymosi procesą skaitmenizavimas turėtų būti labiau integruotas. Šis nuotolinis mokymasis parodė, kad yra dar neatliktų žingsnių.

– Daug diskusijų kyla ir dėl to, ar reikia trumpinti mokslo metus. Švietimo ministras teigė, kad jie bus trumpinami iki birželio 1-osios. Ar tai, jūsų nuomone, teisingas, pasvertas žingsnis?

– Turbūt sutiksite, kad švietimo sistemai vienas svarbiausių dalykų yra tvarumas, tai, kad sprendimai būtų priimami ilgalaikėje perspektyvoje ir nebūtų blaškymosi. Blaškymasis trukdo tiek mokytojams, tiek tėvams, tiek, galiausiai, labai trukdo mokiniams.

Aš dar puikiai prisimenu diskusijas 2018 metais, kai Vyriausybė argumentavo, kodėl mokslo metus reikia prailginti. O iš tiesų, prailginti juos būtinai reikėjo, nes, remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, Lietuva iki 2018 metų pagal mokymosi trukmę buvo vienoje žemiausių vietų. Iki 2018 metų pas mus mokymosi trukmė buvo 34 savaitės ir mes buvo antri nuo galo Europoje, kai tuo tarpu Europoje ji yra nuo 37 iki 40 savaičių.

Dabar mes staiga, nepraėjus net dvejiems metams, imame atsukinėti laiką atgal ir trumpiname šiais metais mokslo metus. Toks sprendimas yra netvarus ir neparemtas jokiais papildomais argumentais. Taip, sutinku, kad nuotolinis mokymas yra iššūkis tiek tėvams, tiek mokiniams, tiek pedagogams, reikia įvertinti jų didžiules pastangas ir susitelkimą. Bet mokslo metų trumpinimas kenktų ugdymo turiniui, nes ugdymo turinys yra sudėliotas iki birželio 24 dienos.

Vadinasi, mokytojai turėtų jį skubinti ir išeiti anksčiau arba tada rugsėjį intensyvinti visa tai, o galiausiai tuomet atsiveria kita opi problema – vaikų užimtumo. Ką darys socialinės atskirties šeimose ir ne tik jose augantys vaikai, kuriems staiga mokslo metai pasibaigė trimis savaitėmis anksčiau?

Mokslo metų trumpinimas kenktų ugdymo turiniui, nes ugdymo turinys yra sudėliotas iki birželio 24 dienos.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad kaip tik tuo metu, kai ministras pranešė apie mokslo metų trumpinimą, prezidentūroje vyko susitikimas su dviem pedagogų profesinėmis sąjungomis, taip pat su Moksleivių sąjunga ir Lietuvos švietimo tarybos pirmininke. Visų socialinių partnerių pozicija buvo vieninga, kad mokslo metai neturėtų būti trumpinami. Susitikime dalyvavęs viceministras pažadėjo, kad į tai bus atkreiptas dėmesys. Šiuo atveju turime neįsiklausymą ir neišgirdimą socialinių partnerių.

– Prezidentūra yra nurodžiusi, kad viena iš valstybei tenkančių užduočių, siekiant mažinti socialinę atskirtį, yra visos dienos mokyklų tinklo išplėtimas. Visos dienos mokyklų Lietuvoje yra 42. Ar esate parengę planą šiai užduočiai vykdyti?

– Gruodžio mėnesio susitikime su švietimo, mokslo bendruomenėmis ir politinėmis partijomis buvo identifikuota, kad, nepaisant to, kada bus pasirašytas švietimo susitarimas, yra problemų, kurias reikia spręsti dabar pat, nelaukiant. Viena tų problemų buvo socialinės atskirties mažinimas švietime.

Tiek politinės partijos, tiek švietimo bendruomenė sutarė, kad reikia trijų dalykų. Pirmas dalykas yra ankstyvasis vaikų ugdymas. 15-mečių mokinių pasiekimai, pagal EBPO duomenis, yra mažesni, galbūt todėl, kad pas mus į pirmą klasę mokiniai ateina turėdami nevienodas žinias.

Dėl to būtina ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą išplėsti ir gerokai didesnį dėmesį ir finansus koncentruoti ten. Buvo sutarta galimai ankstinti priešmokyklinį ugdymą nuo 6 iki 5 metų, taip pat skatinti darželius. Dabar priešmokyklinio ugdymo lankymas didžiuosiuose miestuose ir kaimo vietovėse skiriasi. Kai kuriose kaimo vietovėse priešmokyklinį ugdymą lanko vos 30 proc. vaikų. Vadinasi, jie į pirmą klasę ateina turėdami labai mažas žinias.

Kitas aspektas yra visos dienos mokyklos tam, kad tie vaikai, kurie ateina į švietimo sistemą nuo pirmos klasės ir yra socialinės rizikos šeimose, galėtų mokytis po pamokų per visos dienos mokyklas. Šitie žingsniai, priemonių planai buvo esminis blokas, kaip mažinti socialinę atskirtį ir kaip turėtų gerėti mokinių pasiekimai.

Dabar vykdomoji dalis yra arba per įstatymus, arba, didžioji dalis, per Vyriausybės nutarimus ir sprendimus. Mes tikimės, kad į tai, kas buvo sutarta, bus atsižvelgta ir jeigu nebus priimami Vyriausybės atitinkami sprendimai, toliau galvosime ir per įstatyminę prizmę imsimės, kiek mūsų galioje, iniciatyvos šiais klausimais.

– Viena didžiausių šio Seimo reformų švietimo srityje buvo mokytojų etatinis darbo apmokėjimo modelis. Nuo tada, kai jis buvo įvestas, tai išprovokavo daugybę kritikos, streikus ir t. t. Visgi valdžia sako, kad reforma įgyvendinta, ją tik gali reikėti tobulinti. Kokius pokyčius šioje sistemoje reikėtų daryti, prezidentūros požiūriu?

– Etatinio apmokėjimo sistema nuo tada, kai ji buvo įvesta, šiek tiek kito, vietoje trijų skaičiavimo sistemų buvo padarytos dvi vadinamosios kišenės. Dėl to atsirado daugiau aiškumo. Su tuo aiškumu tiek mokyklų vadovai, tiek mokytojai jau pradeda susigyventi ir tų trikdžių yra vis mažiau.

Bet reikia atkreipti dėmesį, kad problema išlieka tai, kad daugelyje mokyklų, ypač regionuose, nesusidaro mokytojams visas etatas, jie turi važinėti po kitas mokyklas ir susirankioti tą visą etatą. Dėl to turi būti skiriamas papildomas dėmesys mokytojų papildomų kompetencijų įgijimui ir persikvalifikavimui, kad jie galėtų dėstyti ne vieną ar du dalykus, bet, persikvalifikuodami ir įgydami papildomų kompetencijų, galėtų dėstyti, tarkime, du ar tris dalykus. Tokiu būdu regionuose jam būtų lengviau susirinkti visą etatą. Tai yra labai svarbu.

Kitas dalykas, kuris iki šiol nėra išspręstas kalbant apie etatinį apmokėjimą, yra tai, kad įvedus etatinį didesnė našta teko mokyklų vadovams. Nuo jų priklauso, kaip paskirstytos kontaktinės ir nekontaktinės mokymo valandos. Tai, kad iki šiol mokyklų vadovams yra kraunama papildoma biurokratinė našta, tačiau nėra galvojama apie jų atlyginimus, pagalbą jiems, lyderystės žinių teikimą, skatinimo sistemą, yra seniai užkoduota švietimo problema.

Neretai mokyklų vadovams yra paliekama patiems nuspręsti ir priimti sprendimus, bet trūksta koordinavimo.

Manau, tai yra aplaidumas. Ministerija iki šiol nepriėmė reikiamo sprendimo, kad vadovauti mokykloms pritrauktų daugiau kompetentingų vadovų ir jiems suteiktų pagalbą. Biudžeto priėmimo metu buvo akcentuojamas tik pedagogų atlyginimų didėjimas. Mokyklų vadovai yra viena svarbiausių švietimo sistemos grandžių, bet jų atlyginimo klausimas nėra išspręstas. Galiausiai, jiems kraunama per didelė biurokratinė našta, jiems suteikiama per mažai pagalbos ir lyderystės žinių, per mažai koordinavimo su Ministerija.

Neretai mokyklų vadovams yra paliekama patiems nuspręsti ir priimti sprendimus, bet trūksta koordinavimo. Tai yra pažymima Valstybės kontrolės ataskaitose, kad nėra sukurta pagalbos ir lyderystės žinių suteikimo mokyklų vadovams programa. Tai yra kliūtis.

Galiausiai, mes jau rugsėjo pradžioje Ministerijai sakėme, kad, sprendžiant mokyklų vadovų klausimą, labai svarbu atkreipti dėmesį, kad į mokyklų vadovus galėtų eiti ne tik pedagogo patirtį turintys asmenys. Jei galėtų eiti ir be šios patirties, atsirastų naujų žmonių, turinčių gebėjimų ir kompetencijų, galbūt jie tapę mokyklų vadovais per metus laiko išeitų ir nuotolinį ar kitokį reikiamą kursą. Kad šitą sistemą būtina keisti ir pritraukti mokyklų vadovų, švietimo sistemos būklei yra esmingai svarbu.

– Didele problema Lietuvos mokyklose išlieka jungtinės klasės. Opozicijos atstovai sako, kad užtektų ministro įsakymo, draudžiančio tokių klasių steigimą, bet Ministerija kalba, kad tai bene vienintelis būdas išsaugoti mažas, kaimiškose vietovėse esančias mokyklas. Koks būtų prezidentūros siūlymas šiuo klausimu?

– Valstybės kontrolės ataskaitose yra pažymima, kad jungtinių klasių atsiradimas davė neigiamų pasekmių mokymosi rezultatams. Ar mes orientuojamės vien į mokyklų išlaikymą, kas regionuose taip pat svarbu, kad mokyklos nebūtų nutolusios? Ar mūsų aukščiausias ir svarbiausias tikslas yra vaikų ugdymosi kokybė, kad jiems būtų suteikta geriausia mokymosi aplinka, geriausias turinys, kad jie galėtų kilti socialinio gyvenimo laiptais, pereiti visas švietimo sistemos grandis?

Jeigu mūsų tikslas yra mokymosi kokybė, visgi reikėtų konstatuoti, kad tokiu atveju reikia peržiūrėti mokyklų tinklą, nustatant pagrindinį kriterijų – kokybę. Jungti mokyklas nėra patogus sprendimas, bet visada, svarstant apie šitą sprendimą, reikia turėti omenyje, kad mes siekiame kokybės. Jeigu mes darysime trumpalaikius sprendimus ir galvosime vien apie savo politinę karjerą, o ne apie vaikus, švietime mes neturėsime ilgalaikių sprendimų.

– Ne kartą yra kalbėta apie tai, kad mažose, dažniausiai kaimiškose vietovėse esančiose mokyklose ūkio išlaidos lenkia išlaidas, skiriamas ugdymui. Iš ekspertų yra pasigirdę siūlymų apskritai uždaryti dalį tokių mokyklų, gal tai ir būtų išeitis?

– Vėlgi, uždarymas turėtų vykti ne dėl uždarymo, ne dėl fizinio veiksmo, bet siekiant geresnės kokybės. Jeigu mes atliktume tyrimus ir galėtume konstatuoti, kad mažose mokyklose ugdymo pasiekimai ir galimybės, kurias suteikiame vaikui, yra nevienodos, palyginti su galimybėmis, kurias gauna vaikas didžiuosiuose miestuose, tokiu atveju jungimo procesas, siekiant mokiniams suteikti kuo geresnę ugdymosi kokybę, kuo geresnius mokytojus ir mokymosi aplinką, turėtų vykti.

Jeigu mes darysime trumpalaikius sprendimus ir galvosime vien apie savo politinę karjerą, o ne apie vaikus, švietime mes neturėsime ilgalaikių sprendimų.

Tai yra ilgas procesas, suprantu. Reikia kalbėtis su visuomene, aiškinant, kuo prijungimas būtų naudingas. Pavyzdžiui, aš savo vaiką leisčiau į toliau esančią mokyklą, jei būtų suteiktos pavėžėjimo paslaugos ir žinočiau, kad, panaikinus mano mokyklą, toje mokykloje atsiras nauja fizikos klasė ar laboratorija. Jungimas turėtų vykti per skatinimo sistemas, argumentuojant tėvams, mokytojams ir mokiniams, kuo būtų naudinga ir ką jų vaikas gautų.

Reikia skaičiuoti, kad mes švietimo biudžetą orientuotume labiau ne į infrastruktūrą, o į mokymo, ugdymo kokybę, kuo daugiau lėšų suteiktume mokinio ugdymo kokybei.

– Kaip prezidentūra vertina brandos egzaminų sesijos startą birželio 22 dieną?

– ŠMSM pateiktas brandos egzaminų planas – ilgai lauktas žingsnis į priekį. Dabar kaip niekada reikalingas konkretumas ir aiškumas mokinių, mokytojų, tėvų bendruomenėms. Siekiant sėkmingai pasirengti vykdyti egzaminus, ŠMSM, tardamasi su SAM ir kitomis svarbiomis šalimis, turi paruošti ir pristatyti planą, kuriame numatytų sąlygas ir detalų pasirengimą sėkmingam egzaminų vykdymui.

– Ar įmanomas variantas, kad būtų nevykdomi egzaminai ir pasitelkiami metiniai pažymiai?

– Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bendrajam priėmimui organizuoti pateikė duomenis, koks statistinis nuokrypis susidaro tarp valstybinių brandos egzaminų ir metinių pažymių. Siekiant mokinių pasiekimų įvertinimo objektyvumo, negalima paneigti, kad skirtingų mokyklų vertinimai yra nevienodos reikšmės. Egzistuojantis nuokrypis neleidžia rezultatų objektyviai lyginti šalies mastu.

– Kalbant apie aukštąjį mokslą, pats švietimo ir mokslo ministras yra pasakęs, kad Lietuvoje vykdyti universitetų jungimai Europos mastu būtų priskiriami nesėkmės atvejams. Kaip jūs manote, kur buvo padarytos klaidos ir ar dar galima jas taisyti?

– Vyriausybė turėtų atsakyti į klausimus, kodėl neįvyko Mykolo Romerio universiteto (MRU) ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) jungimas, nors Vyriausybė jį skatino, inicijavo ir sakė, kad tai būtų teigiamas sprendimas.

Iš jungimo turėtų išlošti patys universitetai, jų bendruomenės, studentai, gaudami stipresnį universitetą su geresnės kvalifikacijos dėstytojais, kurie tarpusavyje bendradarbiauja ir koordinuojasi, keičiasi medžiaga. Dažnu atveju universitetų jungimas juos sustiprina. MRU ir VGTU atveju tai, galimai, būtų sustiprinę universitetus. Vyriausybė turėtų pasakyti realią priežastį, kodėl tas jungimas neįvyko.

Šiaulių universiteto prijungimas prie Vilniaus universiteto yra beveik įvykdytas. Kadangi abi pusės mato sujungimo teigiamas pasekmes, lieka tikėtis, kad tai bus baigtas procesas ir Šiaulių universiteto studentai išloš, gaudami geresnį mokymosi turinį, geresnę pagalbą.

Lietuva finansuoja MTEP tik 0,3 proc. iš valstybės biudžeto. Tuo metu kitos Europos šalys yra pasiekusios ar net gerokai perlipusios 2 proc. EBPO rekomenduojamą kartelę.

– Taip pat prezidentas yra sakęs, kad reikalingos kur kas didesnės investicijos į mokslo technologijas ir eksperimentinę plėtrą. Tokios investicijos skatintų inovacijas ir kurtų didesnę pridėtinę vertę, galiausiai duotų kokybinį šuolį mokslinių tyrimų srityje. Kiek šaliai reikėtų tokių investicijų ir kaip jos būtų skirstomos?

– Lyginant su kitomis šalimis, Lietuvoje mokslui, technologijoms ir inovacijoms yra skiriama 0,9 proc. BVP. Jeigu mes išskaidytume ir pažiūrėtume, kas iš tikrų slypi po skaičiais, pamatytume, kad 0,3 proc. yra Europos Sąjungos lėšos, apie 0,3 proc. yra privačios verslo lėšos, tad Lietuva finansuoja MTEP tik 0,3 proc. iš valstybės biudžeto. Tuo metu kitos Europos šalys yra pasiekusios ar net gerokai perlipusios 2 proc. EBPO rekomenduojamą kartelę.

Kai pasižiūri ir taip išskleidi skaičius, pamatai, kad proveržio aukštajame moksle, na, gerokai trūksta, jis yra tik popieriuje, bet ne realiuose veiksmuose. Mokslo, technologijų ir inovacijų jungtis Europoje jau dabar yra viena labiausiai augančių šakų, duoda teigiamų rezultatų, nes mokslo ir inovacijų susijungimas atneša daug pridėtinės vertės į valstybės biudžetą. Jeigu būtų pradėta tai skatinti anksčiau, dabar turėtume stipresnį mokslą ir stipresnius inovacijų bei mokslo centrus.

Reikia atkreipti dėmesį, kad negalime pramiegoti ir būtina konstatuoti realią situaciją ir, atsispiriant nuo to, skirti finansavimą aukštajam mokslui ir inovacijoms.

– Išlaidos vienam besimokančiam asmeniui Lietuvoje sudaro 4700 eurų. ES mastu esame treti nuo galo, mažiau skiria tik Bulgarija ir Rumunija. Kiek turėtų būti skiriama pinigų vienam asmeniui? Kuriais metais Lietuva galėtų tą pasiekti?

– Čia reikia priimti esminį politinį sprendimą, kad mes finansuojame mokinį, o ne infrastruktūrą, ir kai, iš tiesų, šis sprendimas bus priimtas ir pradėtas įgyvendinti, tada mes turėsime proveržį švietime, išlipsime iš šitos duobės.

Populiariausi

Ingrida Šimonytė

Lietuvoje

2020.07.11 13:31

Šimonytė pasirengusi tapti Vyriausybės vadove: premjerą esu pavadavusi ne vieną savaitę Konservatoriai po rinkimų nemato koalicijos su LLRA-KŠS; atnaujinta 13.48

5