1966-ieji, Vasario 16-oji. Kalvarija. Gūdus sovietmetis. Jau pasibaigusios partizanų kovos, žmonės išvarginti sovietinių represijų, tačiau ant stulpų pasirodė priklijuoti lapeliai, kuriuose spausdintomis raidėmis buvo parašyta, jog Lietuva yra okupuota Sovietų Sąjungos. Tai buvo akibrokštas sovietinei valdžiai. Iš karto buvo imtasi priemonių nustatyti, kas tai padarė.
„Žiūriu, kad telegrafo stulpo vokiškas aviganis šliaužioja, ir pora tokių solidžių vyriškių su juodais paltais“, – įvykius prisimena Vytautas Plečkaitis. Tie vyrai juodais paltais buvo KGB darbuotojai.
Per kiekvieną Vasario 16-ąją įvairiose vietose būdavo iškeliama Trispalvė ar platinami atsišaukimai, kuriuose būdavo parašyta, jog Lietuva yra pavergta. Sovietinė valdžia tai žinojo ir labai stengėsi surasti tuos, kurie tai padarė.
Milicininkai ir KGB darbuotojai stengėsi ir šį kartą. Ir greitai nustatė įtariamuosius – tris moksleivius. Vienas iš jų buvo V. Plečkaitis. KGB pareigūnai drauge su mokyklos direkcija užsimojo ištirti, ar pastarasis tikrai taip pasielgė.
„Mus tris atskirai kvietė į direktoriaus kabinetą ir sako: „Čia yra svečias, prisėsk. Reikia padaryti tą, ką jis sakys“. O jis pradėjo diktuoti nerišlų tekstą. Ir sako: „Tu rašyk spausdintomis raidėmis“. Kol kas jie nekaltina, renka įkalčius. Parašiau pusę puslapio, tą patį padarė ir su kitais“, – „Istorijos detektyvams“ pasakoja Vytautas Plečkaitis.
Taip norėta patikrinti, ar raštas atitinka. Vėliau jam ir dar dviems vaikinams buvo liepta su jais važiuoti.
„Kai įsėdau į jų mašiną, „voronoką“, galvojau: grįšiu ar negrįšiu. Nežinai nieko, niekas nieko nesako. Aš galvoju, kad gal čia paskutinė kelionė. Nuvežė mus į Marijampolę ir apie dvi valandas tardė. Nors buvo šviesu, vis tiek įjungė stalinę lempą ir pastatė prie nosies, taip darydami spaudimą. Klausinėjo ne tik apie tuos lapelius, kiek ten mūsų buvo, bet ir apie tai, ar mes neturime ryšių su kauniečiais ar su Marijampolės pogrindininkais. Jie viską surašė, paėmė pirštų antspaudus, užvedė kartotekas“, – patirtimi su LRT TELEVIZIJA dalijasi V. Plečkaitis.
Taip buvo nustatyti lapelių Kalvarijoje autoriai. Iš tiesų 1966-ų metų sujudimo Kalvarijoje kaltininkas buvo V. Plečkaitis kartu su savo draugais – Sigitu Renkeliu ir Juozu Liškausku.
„Mes domėjomės politika, apie tai, kas vyksta pasaulyje ir ko mokykloje nepasakodavo. Artėjo Vasario 16-oji, todėl mums kilo mintis, kad reikia parodyti miestui ir jo gyventojams, jog esame okupuotas kraštas, nelaisvi, kad mus valdo svetimi, esame kolonija ir kad yra žmonių, kurie su tuo nesutinka. Nusipirkome sąsiuvinių, smeigtukų. Ant sąsiuvinio lapo parašėme atsišaukimą. Padarėme maždaug 60 tokių lapelių ir vasario 15-os dienos vakare iškabinome Kalvarijoje. Atrodė, kad atlikome gerą darbą“, – sako V. Plečkaitis.
Nors jaunuoliams ir buvo leista toliau mokytis, nes jie buvo nepilnamečiai, ten saldu nebuvo. Aršūs komunistinės ideologijos šalininkai juos žemindavo, todėl V. Plečkaitis paliko mokyklą, o mokslus pabaigė taip vadinamoje vakarinėje mokykloje.
Nepaliko ramybėje
Žinoma, KGB nepaliko ramybėje, vis atvažiuodavo jų darbuotojai pasikalbėti. Pabaigus vidurinę mokyklą, V. Plečkaitis įstojo į universitetą, į Istorijos fakultetą. Šalia šviesių dėstytojų buvo ir užkietėjusių komunistų. Visada savo nuomonę turėjęs V. Plečkaitis vėl papuolė į sovietinės mašinos smagračius.
„Buvo dogmatikų, labai prokomunistiškai nusiteikusių dėstytojų, kurie reaguodavo labai piktai, jeigu ko nors klausdavai apie Vakarus. Kodėl čia pas mus taip, o ten, Vakaruose, yra kitaip? Kodėl negalime laisvai išvykti iš Sovietų Sąjungos? Taip ir kildavo konfliktai tarp manęs ir tokių prokomunistiškai nusiteikusių dėstytojų. Ketvirtame kurse mane kažkas įskundė. Tada mane svarstė ir galiausiai išmetė iš universiteto“, – prisimena V. Plečkaitis.
Tai buvo 1972-ieji, kai susidegino Romas Kalanta, pradėjo eiti Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, sovietinė valdžia buvo labai įsitempusi, todėl tuo metu taip drastiškai reaguodavo į kiekvieną su sovietine etika nederantį elgesį.
Po to sekė sovietinė armija. Po jos V. Plečkaitis pabandė sugrįžti į universitetą ir pabaigti studijas, tačiau tai buvo ne taip paprasta – į ketvirtą kursą nepriėmė, pasiūlė stoti iš naujo. V. Plečkaitis taip ir padarė. Šį kartą studijas pavyko pabaigti.
Prisijungė prie Sąjūdžio
Po jų V. Plečkaitis nuvyko dirbti į Klaipėdą ir ten pateko į laisvesnę aplinką, mažiau sovietinių ideologijų suvaržytą terpę. Kai 1988-ais metais susikūrė Sąjūdis, jis buvo vienas iš pirmųjų prisijungusių. Nors šiandien atrodo, kad visi Lietuvos žmonės buvo už nepriklausomybę, tačiau iš tikrųjų tuo metu situacija buvo kiek kitokia ir tam reikėjo drąsos.
„Negalime sakyti, kad visi stojo už nepriklausomą Lietuvą. Toli gražu ne visi. Ne visi net į „Baltijos kelią“ važiavo, nors dėl to nebuvo jokios baimės. Niekas dėl to nepersekiojo. Tik sėsk į automobilį ir važiuok, nepagailėk 10 litrų benzino. Nereikėjo tuomet didelės drąsos, neapgaudinėkime vieni kitų“, – kalba V. Plečkaitis.
Po to atėjo 1990-ieji, kai buvo renkama Aukščiausioji Taryba, kuri, kaip visi suprato, turės paskelbti Lietuvos nepriklausomybę. V. Plečkaitis taip pat buvo išrinktas į Aukščiausią Tarybą.
Lietuvos laisvė nebūtų iškovota, jei nebūtų drąsių žmonių. Tokių, kurie pokaryje išėjo į miškus, kurie sovietmečiu vis primindavo, jog Lietuva buvo okupuota ir kurie Sąjūdžio metais nebijojo pareikšti, kad mes norime būti laisvi.
„Jautei pareigą, kad reikia ką nors daryti. Gyvenome okupuotoje valstybėje, tai negi visi tylėsime? Aš buvau įsitikinęs, kad reikia daryti. Ir kartais net bijodamas, bet darydavai. Ta baimė, susitaikymas kažkaip per penkiasdešimt metų okupacijos giliai įleido šaknis į Lietuvos visuomenę. Tos baimės ir dabar yra“, – pastebi V. Plečkaitis.
