Lietuvoje

2020.04.14 15:44

Prieš 100 metų moterys įžengė į Seimą, tačiau kai kurie postai valstybėje vis dar buvo nepasiekiami

Julija Šakytė, LRT.lt2020.04.14 15:44

Prieš 100 metų Lietuvoje įvyko pirmieji visuotiniai demokratiniai rinkimai. Pirmą kartą kartu su vyrais prie balsadėžių ėjusios ir pačios savo kandidatūras kėlusios moterys suvaidino itin reikšmingą vaidmenį istorijoje. 

Šiuo aspektu mūsų šalį galima priskirti prie pionierių, nes, pavyzdžiui, Prancūzija teisę balsuoti moterims suteikė tik po Antrojo pasaulinio karo, o Šveicarijoje to teko laukti iki pat 1971 metų. Vis dėlto regiono kontekste Lietuva tuo negalėjo pasigirti.

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto (VU KnF) profesorė, istorikė Virginija Jurėnienė LRT.lt sako, kad reikia būti sąžiningiems: „Ne mes pirmieji. Suomija buvo pirma, o po Pirmojo pasaulinio karo pirmesni buvo latviai, estai, lenkai. Taigi mes vėluojame stipriai“.

Kaip Lietuvos moterys įgijo rinkimų teisę?

1920 m. balandžio 14–16 dienomis moterys kartu su vyrais ėjo prie balsadėžių pareikšti asmeninę valią arba pačios kėlė savo kandidatūras rinkimuose. Nors reikia paminėti, kad moterys aktyviai dalyvavo politinėje veikloje nuo pat 20 amžiaus pradžios.

Išskiriami keli svarbūs lietuvių tautai įvykiai, padėję pamatus rinkimų teisei moterims: 1918 m. lapkričio 2 d. Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose sulygintos vyrų ir moterų balsavimo teisės. Moterys, aktyviai dalyvaudamos tautiniame judėjime, pasiekė, kad po metų Lietuvos Valstybės Taryba priimtų Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, kuris joms suteikė visišką rinkimų teisę.

„Ir moterys lygiai taip pat, kaip vyrai, pasijunta, kad jos irgi tokios pačios pilietės“, – LRT laidoje „Istorijos detektyvuose“ sako istorikas dr. Artūras Svarauskas.

Prieš 100 metų darbą pradėjo Steigiamasis Seimas: pirmą kartą į Lietuvos istorijoje į politinius procesus įtraukta visuomenė

Dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė LRT.lt sako, kad prieš pat Steigiamojo Seimo rinkimus prezidentui ir ministrui pirmininkui teko išplatinti atsišaukimą, kuriuo ragino piliečius atlikti pilietinę prievolę ir paisyti lyčių lygybės, kuri dar ne visiems buvo suprantama.

„Įsidėmėkite: pirmą kartą Lietuvoje įgijo moteriškė lygių politikos teisių su vyrais. Tai pasirodys daugeliui neįprastas daiktas, kad moteriškė sulyginta su vyru. Kad nebebūtų tokių prietarų! Vyrai ir moters yra tos pat Dievo dvasios pakvėpti, todėl ir jų teisė, ir jų pareiga yra lygios rūpintis tėvynės likimu.“

„Įsidėmėkite: pirmą kartą Lietuvoje įgijo moteriškė lygių politikos teisių su vyrais. Tai pasirodys daugeliui neįprastas daiktas, kad moteriškė sulyginta su vyru. Kad nebebūtų tokių prietarų! Vyrai ir moters yra tos pat Dievo dvasios pakvėpti, todėl ir jų teisė, ir jų pareiga yra lygios rūpintis tėvynės likimu.“

O, anot istorikės, 1920 m. balandžio 14-ąją – pirmąją Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų dieną – buvo išplatinti atsišaukimai, raginantys dalyvauti rinkimuose: „Vyrai ir Moters! [...] Tai yra kiekvieno piliečio prievolė!“

„Vyrai ir Moters! [...] Tai yra kiekvieno piliečio prievolė!“

Galėjo turėti kitų motyvų?

Rinkimų teisė moterims balsuoti vis dėlto galėjo turėti ir kitų motyvų. Anot A. Svarausko, yra manančių, kad šios teisės suteikimas moterims tapo Lietuvos krikščionių demokratų partijos populiarumo ir sėkmės priežastimi patekti į Steigiamąjį Seimą ir kitus seimus.

„Nes vienaip ar kitaip moterys, ypač gyvenančios provincijos regionuose, buvo religingesnės nei dalis vyrų“, – sako istorikas.

V. Jurienė sako, kad dėl moterų vaidmens reikšmės Lietuvos krikščionių demokratų partijos iškilime reikėtų būti atsargiems. Visų pirma, anot jos, vien partija įkurta 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo metu. Didelį vaidmenį suvaidino, istorikės teigimu, Lietuvos katalikių moterų draugija, kuri įsitraukė į bendrą bloką renkant seimus ir vykdant politiką.

„Ši organizacija turėjo labai daug sekcijų visoje valstybėje, turėjo labai įvairių padalinių ir labai tampriai bendradarbiavo visur su Bažnyčia. Tai čia būtų absoliuti tiesa“, – tikina istorikė.

Per Steigiamojo Seimo rinkimus moterys, pasinaudojusios politine teise, buvo ne tik aktyvios rinkėjos, bet ir kandidatės.

„Prieš pat rinkimus, kad pademonstruotų, kokia naujoji valstybė yra demokratinė, kaip ji gerbia piliečių teises, partijų rinkimų sąrašuose buvo nemažai moterų. Berods kandidatavo 80–90, bet buvo toks niuansas: daugelis tų moterų buvo antroje sąrašo pusėje arba pačioje pabaigoje. Tarsi yra, bet galimybių joms į Seimą patekti nebuvo“, – sako A. Svarauskas.

V. Akmenytė-Ruzgienė atskleidžia, kad šių rinkimų amžininkai vėliau prisiminė, kad „kai politinės lietuvių grupės organizavosi Steigiamajam Seimui rinkti, visos į savo kandidatų sąrašus įtraukė ir moterų. Lietuvos moterims už tą teisę jokių kovų nereikėjo vesti, tuo tarpu kai dar ir šiandien yra kraštų, kur moterys negali nė savo parlamento rinkti, nė būti į parlamentą išrinktos.“

„Amžiaus prezidiumas“, kurį sudarė moterys

„Buvo pavasaris, Kaunas skendo žalumynuose, žydėjo alyvos ir ievos. Tik dangus apsiniaukęs, lijo smulkus lietus. Dalyvavo 104 Seimo nariai, svečiai iš užsienio. Prezidentas Antanas Smetona atidarė Steigiamąjį Seimą 18 val. 15 min. prezidentui einant į Prezidiumo vietą scenoje, dauguma atstovų atsistoja“, – taip apie pirmąjį Steigiamojo Seimo pradžią, įvykusią 1920 m. gegužės 15 d. Kauno Miesto teatre, rašo istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė.

V. Akmenytė-Ruzgienė sako, kad Steigiamasis Seimas išskirtinis tuo, kad pirmajam jo posėdžiui pirmininkavo ir jį atidarė vadinamasis „amžiaus prezidiumas“, kurį sudarė moterys. Amžiaus pirmininke tapo – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, o amžiaus sekretore tapo – Ona Račiukaitienė-Muraškaitė.

Ši nuostata buvo atmesta, nes Konstitucijos rengimo komisijos pirmininkas Antanas Tumėnas pasakė, kad kiekviena lytis turi savo vaidmenį ir jį turi puikiai atlikti. Buvo aiškiai nurodyta, kur moters vieta.

Parlamentarių veikla turėjo didelę reikšmę Steigiamajame Seime, o jų įžvalgos, anot V. Jurienės, turi tiesioginę sąsają su dabartinėmis veiklomis. Prieš 100 metų parlamentarės reikalavo į Konstituciją įrašyti punktą, kad ir vyrai, ir moterys, privalo vienodai ginti valstybę.

„Ši nuostata buvo atmesta, nes Konstitucijos rengimo komisijos pirmininkas Antanas Tumėnas pasakė, kad kiekviena lytis turi savo vaidmenį ir jį turi puikiai atlikti. Buvo aiškiai nurodyta, kur moters vieta“, – sako V. Jurienė.

Antra sąsaja – prostitucijos reglamentacijos įstatymas. Moterims nepasisekė ne tik uždrausti prostitucijos, bet ir apriboti prekybos alkoholiu, pailginti motinystės atostogų nuo keturių iki aštuonių savaičių. Be to, anot istorikės, moterys siekė, kad šeimoje būtų remiamasi abiejų lyčių lygybe, kad už lygų darbą vyrams ir moterims būtų atlyginama vienodai, o namų ruoša ir vaikų auklėjimas būtų vertinamas taip, kaip vyro darbas įstaigoje.

Svarbus buvo ir Felicijos Bortkevičienės siūlomas ligonių kasų įstatymas, kuris, V. Jurienės teigimu, išties turėjo veikti ir buvo savalaikis ir reikalingas.

Moterys Seime ir kitos aukštos valstybės pareigos

Į Steigiamąjį Seimą buvo išrinktos 5 moterys, tačiau per visą kadenciją dirbo aštuosnios. V. Akmenytė-Ruzgienė pasakoja, kad iš viso 1920–1940 metais, penkiose kadencijose, Seimo nario pareigas ėjo 319 piliečių, iš jų tik 11 moterų.

Nors moterų atstovavimas seimuose buvo gana žemas, jos vis tiek ėmė užimti aukštas valstybės pareigas. Štai, pavyzdžiui, Magdalena Draugelytė-Galdikienė. Anot istorikės, ji 1926 metais ėjo Seimo antrosios vicepirmininkės pareigas, o tai aukščiausias valstybinis postas, kokį yra tekę užimti moteriai to meto Lietuvoje.

Dar 1919 metais, būsimoji Steigiamojo Seimo narė F. Bortkevičienė buvo minima tarp kandidatų užimti ministro postą, tačiau net ir pripažinus jos dalykines savybes bei charakterio tvirtybę, ji ministro posto neužėmė vien dėl to, kad buvo... moteris.

Be to, anot istorikės, tai buvo didžiulis pasiekimas, lyginant su tuo, kokios nesėkmingos pastangos buvo užimti kitus aukščiausius valstybės postus.

„Dar 1919 metais, būsimoji Steigiamojo Seimo narė F. Bortkevičienė buvo minima tarp kandidatų užimti ministro postą, tačiau net ir pripažinus jos dalykines savybes bei charakterio tvirtybę, ji ministro posto neužėmė vien dėl to, kad buvo... moteris.

Tuo metu, kaip argumentas prieš moterį Ministrų Kabinete, nuskambėjo argumentas „Europa mūsų nesupras“. Dėl to pačios priežasties, ano meto Lietuvoje nė vienai moteriai nebuvo suteiktas aukščiausias tuo metu Lietuvos diplomatijoje – nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangas“, – teigia istorikė.

Vis dėlto, anot V. Akmenytės-Ruzgienės, yra ir pozityvioji pusė – lyginant ano meto ir šių dienų Lietuvos valstybės patirtį, šiandien moterys pasiekė neįtikėtinų politinių aukštumų – moterys yra dirbusios visose aukščiausiuose Lietuvos valstybės postuose.

„Beje, net ir šiandien Lietuvos Seimo Valdyboje, prieškario institucijos atitikmenyje, kurioje M. Galdikienė anuomet užėmė aukščiausią valstybės postą, iš 8 narių, yra net 3 moterys“, – sako V. Akmenytė-Ruzgienė.

Populiariausi