Mykolas Romeris – neeilinė asmenybė, kurio indelis siekiant Lietuvos nepriklausomybės nenuginčijamas. Teisininkas pasižymėjo ne tik plačia erudicija, bet ir meile moterims: turėjo nemažai teisėtų ir slaptų, įsimylėtų ir tik mylėtų, nelikusių istorijoje ir – priešingai – atvirai jo paties dienoraštyje aprašytų.
M. Romeris gimė 1880-aisiais Bagdoniškio dvare, netoli Rokiškio. Senoje ir kilmingoje bajorų giminės šeimoje buvo septintas vaikas. Pagal bajoriškas tradicijas gimęs gavo tris vardus: Mykolas Pijus Paskalis.
Jo prosenelis Mykolas Juozapas Romeris buvo Vilniaus gubernijos maršalka, vienas žymiausių Lietuvos masonijos kūrėjų ir svarbiausių veikėjų. Viena iš jo seserų po daugelio metų tapo Lenkijos prezidento Bronislavo Komorowskio prosenele. M. Romeris augo ypatingoje aplinkoje ir turėjo puikiausias sąlygas lavintis.
„Jis nuo mažumės buvo gabus. Ir kai atsirado galimybė studijuoti Rusijos imperatoriškoje teisės mokykloje, kuri buvo skirta tik aristokratams, negalėjo patekti žmonės ne iš aristokratų, Romeris pasirinko šias studijas ir jas baigė. Jo studijos nesibaigė teise. Jis studijavo istoriją, labai domėjosi Prancūzijos revoliucija. [...]
Kai kūrėsi Lietuvos ir Lenkijos valstybės, jis turėjo apsispręsti, su kuria šalimi eina. Reikėjo rinktis ir tas pasirininkimas nebuvo lengvas. Pažiūrėkite, pirmasis Lenkijos prezidentas Narutovič, kuris buvo terosristinio akto metu nušautas parodoje Varšuvoje, o jo brolis –Lietuvos nepriklausomybės akto signataras. [...]
Romeris akivaizdžiai save labiau matė kaip lenkų tautos atstovą. Tačiau, kita vertus, jis gi matė ir europinę patirtį, kad priklausomybė valstybei per pilietybę yra geriausia forma, kuria žmogus gali save realizuoti “, – pasakoja Konstitucinio teismo teisėjas, prof. Gediminas Mesonis.
Tarpukariu M. Romeris neabejotinai tampa vienu žymiausių mūsų valstybės žmonių. Dabar vadintume elitu. Romeris nepriklausė jokiai partijai, bet dėl įspūdingo išsilavinimo ir darbštumo buvo gerbiamas visų valdžių.
1920-aisiais jis paskiriamas teisėju apygardos teisme, vėliau – Vyriausiajame tribunole. Maža to, aktyviai dirba pedagoginį bei mokslinį darbą: 1926-aisiais jam suteikiamas profesoriaus vardas, o dar po šešerių metų – teisių daktaro laipsnis. Turbūt nesiginčys niekas, kad M. Romeris – ryškiausias 20 amžiuje besikuriančios mūsų valstybės teisininkas.
Kai kūrėsi Lietuvos ir Lenkijos valstybės, jis turėjo apsispręsti, su kuria šalimi eina. Reikėjo rinktis ir tas pasirininkimas nebuvo lengvas.
„Lietuvai tikrai buvo poreikis, nes tokios doktrinos, tokio mokslo tiesiog nebuvo. Antra vertus, Romeris buvo, kaip dabar sakytume, darboholikas. Jis be galo darbštus žmogus. Jis atstovavo Lietuvai byloje dėl Klaipėdos krašto, kur buvo rimtas ginčas. Romerio dalyvavimas buvo labai sėkmingas, nes Lietuva tą bylą laimėjo“, – teigia G. Mesonis.
34-erius metus rašė dienoraščius
Ypatingą vietą gausiame Romerio rašytiniame palikime, be abejonės, užima jo dienoraščiai. Juos profesorius diena dienon rašė net 34-erius metus. Tokios apimties ir tokių išsamių užrašų, anot istorikų, daugiau Europoje nerasime. Romeris ne tik smulkmeniškai atspindi įvykius, bet juos dar ir analizuoja, atskleisdamas to meto politinį, ekonominį ir socialinį foną. Vietomis Romerio dienoraščiai – kone istoriniai veikalai. O kartais puslapiuose – pribloškiamai atviri, intymūs, netgi slapti pasipasakojimai.
„Tik 19–20 amžiaus pradžia gali leisti žmogui būti tokiam atviram tokiuose dienoraščiuose. Jeigu aš būčiau patarėjas, tikrai sakyčiau, Mykolai, rašyk ne viską. Labai įdomu, bet ne viską. Bet jeigu nori, tai tvarkoje... Reiškia, kad jam užteko laiko ir valstybės suverenitetą rašyt, ir knygą valstybė, ir vos ne kasdien fiksuoti įdomiausius, įspūdingiausius, atminime liekančius dalykus“, – sako G. Mesonis.
Juokai juokais, tačiau iš tikrųjų autorius žinojo, kad jo dienoraščiai, o kartu ir intymūs pasakojimai, stalčiuje dūlėti neliks. Dar 1924-aisiais Romeris pirmuosius dienoraščius perdavė Kultūros muziejui ir parašė laišką-testamentą, kuriame nurodė leidžiantis spausdinti savo užrašus be sutrumpinimų ir pakeitimų, po mirties praėjus ne mažiau kaip 25-eriems metams. Iš lenkų kalbos išversti dienoraščiai pradėti nuosekliai publikuoti 2007-aisiais.
Vedė antros eilės pusseserę
Asmeninis M. Romerio gyvenimas buvo ryškus ir spalvingas. Pirmoji santuoka su kilminga žmona, antros eilės pussesere, jaunystėje truko vos penkis mėnesius. Dukra Celina gimė po skyrybų, augo su motina Varšuvoje ir tėvą mažai pažinojo. Inteligentišką, žvalų, populiarų teisininką moterys supo nuolatos.
Didžiausia savo gyvenimo meile Mykolas laikė latvę Aną Volberg – moterį, kurią jis sutiko viešuosiuose namuose. Meilę Anai Mykolas lygino su meile tėvynei – tokia ji toji moteris buvo brangi ir ypatinga. Deja, mylimoji mirė nuo džiovos.
Būdamas 58-erių profesorius, nustebindamas gimines ir pažįstamus, vedė antrąkart – savo tarnaitę Jadvygą, gerokai jaunesnę merginą iš kaimo, kuri prieš tai 15 metų prižiūrėjo ir tvarkė jo namus. Su ja profesorius susilaukė trijų dukterų, atnešusių jam daug džiaugsmo. Deja, užauginti mergaičių M. Romeris nespėjo. Kai jis 1945-aisiais mirė, vyriausiajai dukrai ėjo aštunti, viduriniajai penkti, o mažylei tebuvo vos metukai.
„Jis nepamatė tos Lietuvos ir kas ištiko Lietuvos istoriją po 45 metų. Liūdna, nes jis dar tikrai galėjo pagyventi. Kita vertus, kažin kaip jam būtų klostęsis likimas. Ko gero, tarybų valdžia kai kurių veikalų nedovanotų. Romeriui kurį laiką teko pabūti šešėlyje. Bet kai Lietuva grįžo prie savo teisinės doktrinos plėtros, pamatėme, kad geresnio šaltinio būti nebegali“, – pažymi G. Mesonis.
