Lietuvoje

2020.04.12 15:22

Fotografijos pradžia Lietuvoje: per dieną – vos dvi nuotraukos, menančios 1863-ųjų sukilimą

LRT TELEVIZIJOS laida „Daiktų istorijos“, LRT.lt2020.04.12 15:22

Mūsų proseneliams prieš pusantro šimto metų nuotraukos buvo toli gražu nepigus malonumas, prieinamas tik pasiturintiems. Pirmieji fotografai per dieną padarydavo vos 1–2 nuotraukas, o jei pavykdavo trečia, tai buvo laikoma neįtikėtinu produktyvumu.

Visgi turime didžiuotis: buvome vieni iš pirmųjų pasaulyje. Lietuvoje fotografija nė trupučio nepasivėlino. 1839-aisiais fotografijos pradininku laikomas prancūzas Lui Dageras ant poliruotos, sidabru dengtos plokštelės Paryžiuje padarė pirmąją dagerotipinę fotografiją. Tais pačiais metais pirmąsias nuotraukas jau turėjo ir Vilnius.

„Lietuvai ir Vilniui pasisekė, kad mes turėjome intelektualus, kunigaikščius Vitgenšteinus, kurie suprato galimybę užfikusoti istorinį faktą. Jie rekonstravo savo rūmus Verkiuose ir paprašė, kad jų guvernantas, kuris turėjo dagerotipą, ateities palikuonims užfiksuotų rūmus, kurie tuoj pakeis savo išvaizdą“, – pasakoja fotografijos istorikė, dr. Margarita Matulytė.

Fotografijos pirmtakų Lietuvoje darbo indeksas: 3 nuotraukos per dieną – nesuvokiamas produktyvumas

„Jis buvo vasarai grįžęs atostogų, jaunas žmogus, baigęs Ženevos universitetą, parsivežė kartu ir dagerotipijos aparatą ir nufotografavo Verkius. Yra 16 metų vaikino, Boleslovo Počešinskio, liudijimai, kaip jis tuo metu žaidė su Vitgenšteinų vaikais ir matė, kaip fotografuoja“, – sako fotografijos istorikas Dainius Junevičius.

Deja, pirmųjų nuotraukų neišliko. Archyvuose aptinkame vėlesnių mūsų fotografų darbus. Šios nuotraukos darytos keleri metai iki 1863-iųjų sukilimo. Jas istorikai ir laiko pirmosiomis lietuviškomis fotografijomis, o jų autorius – Lietuvos fotografijos pradininkais.

Per dieną – vos kelios nuotraukos

Pirmasis iš patogios studijos į gamtą su fotoaparatu maždaug apie 1860-uosius išeina žymus to meto Vilniaus fotografas Abdonas Korzonas.

„Labai įdomi asmenybė. Pirmasis pradėjo fotografuoti Vilniaus vaizdus, įsitraukė į sukilimą ir patyrė tragišką posūkį likimo – buvo ištremtas ir iširo šeima. Jis nefiksavo įvykių, išskyrus geležinkelio tunelio statybą, bet jis užfiksavo tą efemerišką atmosferą ir tuos vilnietiškus stebuklus – architektūrą“, – kalba M. Matulytė.

„Kol nebuvo sugalvotos sausos plokštelės, kol nebuvo pradėtas naudot želatino paviršius, tol ta fotografija buvo labai sudėtinga – per dieną buo galima padaryt vos kelias nuotraukas“, – teigia D. Junevičius.

Fotografijos mena 1863-ųjų sukilimą

Fotografuoti miesto vaizdų 19-ojo amžiaus fotografai veržiasi ne tik dėl naujos patirties. Ypatingo įkvėpimo teikia pats Vilniaus miestas. Išskirtinėmis galimybėmis jam neprilygsta joks Europos didmiestis.

1863-iųjų sukilimo išvakarėse Vilniuje dirbo 5–6 fotografai. Populiariausi du: iš Prūsijos atvažiavęs Albertas Sveikovskis ir jau minėtas Abdonas Korzonas. Abudu aukštai vertinami fotografijos meistrai, abudu turintys gerą vardą ir savo klientūrą.

„Sveikovskis turėjo labai turtingą fotoateljė. Pas jį eidavo fotografuotis valdininkai, pasituritys žmonės, elitas, aristokratai, Korzonas... Pas jį irgi ateidavo aukštuomenės narių, bet taip pat ir jaunuoliai, pažangiau nusiteikę žmonės, o sukilimo išvakarėse labai daug žmonių, kurie ruošėsi į sukilimą, ateidavo pas jį nusifotografuoti. Dažnai netgi apsirengę draudžiama apranga, pavyzdžiui, aukštaauliais batais arba dėvėdami diržą su sagtimi, kurioje Lietuvos ir Lenkijos herbas“, – pasakoja D. Junevičius.

Tarp Abdono Korzono klientų – ir sukilimo vadai. Garsioji Zigmanto Sierakausko nuotrauka daryta Korzono ateljė.

Į sukilimą aktyviai įsitraukia ne tik pats fotografas, bet ir jo šeimos nariai. Abdono brolis Brunonas fotostudijoje paslepia sukilėliams atgabentus ginklus. Deja, ši paslaptis pasieka žandarų ausis. Fotografas apkaltinamas ryšiais su sukilėliais, areštuojamas ir generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo-Koriko sprendimu ištremiamas į Sibirą. Ten Korzonas nė karto į rankas nebepaims fotoaparato. Šie jo užfiksuoti Vilniaus peizažai liks paskutiniai. Maža to, talentingajam fotografui pakriks sveikata ir iširs jo šeima.

„Paskutinė žinia apie jį yra tikriausiai iš 1874-ų metų, kai jis, vargšas, po amnestijų jau atgavęs bajorystės teises, be darbo Sibire... Rusijoje ir liko. Nežinia, nei kur palaidotas, nei kada tiksliai mirė“, – sako D. Junevičius.

Po sukilimo ateina nauja kūrėjų karta, į Lietuvą atpučia švieži fotografijos vėjai. Prasideda išskirtinis lietuviškosios fotografijos etapas. Beje, reikia pripažinti, lietuviškos – tik iš dalies.

„Labai įdomi persona atsiranda greičiausiai1866-ais metais, ir tai buvo Vilhelmas Zacharčikas, kuris atvyko iš Sankt Peterburgo. Labai tikslingai dirbti VU observatorijoje ir fiksuoti Saulės dėmėtumą. Taigi, jis iš tikrųjų dirbo fotografo mokslininko darbą, neliko abejingas vilnietiškai aplinkai ir ypač – apylinkėms“, – pabrėžia M. Matulytė.

Nepaprastai talentingas, įdomaus žvilgsnio fotografas Vilhelmas Zacharčikas, daugelio specialistų vertinimu, galėjo tapti išskirtine 19-ojo amžiaus fotografijos žvaigžde. Deja, dėl ankstyvos mirties meistras paliko nedaug fotografijų, jos dėl savo meninės vertės laikomos unikaliomis.

„Mane stebina, kaip čia atsitiko, kad apie 1865-uosius jis atsidūrė Vilniuje. Jaunas, dvidešimt kelerių metų amžiaus, jau mokėdamas fotografuoti ir turėdamas tikrai patį didžiausią Vilniuje fotoaparatą, mirė jis anksti – 1868-ais metais, apsirgęs karštine, palaidotas Rasų kapinėse“, – pažymi D. Junevičius.

Zacharčiką keičia fotografijos filosofas

Turbūt tokie likimo dėsniai: užgesus vienai žvaigždei, įsižiebia kita. Netrukus po Vilhelmo Zacharčiko mirties į Vilnių iš Vitebsko atvažiuoja Juzefas Čechavičius, šiandien laikomas ryškiausiu Vilniaus istorijos metraštininku. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje Čechavičius – akivaizdžiai kitoks fotografas. Tai aukščiausio lygio profesionalas.

„Į Vilnių jis atvyko jau būdamas subrendusiu menininku. Gana plačiai aprėpė ir įvykius, ir miesto gyvenimą, ir, žinoma, pačius gyventojus. Jo darbai yra labai individualūs ir atpažįstami. Iš braižo, iš rakursų. Juose atsiranda net eksperimentavimas. Jis nebijo, pavyzdžiui, ištirpstančių siluetų.

Galbūt taip akcentuodamas laiko trapumą, jis žvelgia virš senamiesčio stogų, pasiūlydamas visiškai modernią, neįprastą formą. Jis kartais įtraukia į reprezantacinio objekto fiksavimą lūšnyną, taip parodydamas dvi miesto puses- ir tamsiąją, ir šviesiąją. Taigi Čechavičių pavadinčiau fotografijos filosofu“, – akcentuoja M. Matulytė.

„Čechavičių galima statyt į vieną gretą su to laikotarpio prancūzų fotografais. Mes turime labai didelį jo nuotraukų palikimą. Gal 200–300 nuotraukų yra padaręs per savo gyvenimą Lietuvoje. Amžininkų buvo vertinamas labai, dalyvavo tarptautinėse parodose, kelis kartus dalyvavo parodose Paryžiuje. Tų parodų recenzijos labai geros, apie jį atsiliepiama kaip apie vieną iš geriausių to laikotarpio fotografų“, – priduria D. Junevičius.

Fotografija pasiekia ir provinciją

Dar vienas ryškus kūrėjas Vilniuje sužiba amžių sandūroje – prancūzų kilmės fotografas Stanislavas Filiberas Fleury. Jis išsikiria tuo, kad domisi ne reprezantacine miesto puse, ne didinga architektūra, ne šventėmis, o Vilniaus kasdienybe.

„Jeigu Juozapas Čechavičius šiek tiek įsileisdavo kasdienybės, jį dar ir technologijos ribodavo, kad jis galėtų su kamera blaškytis iš vienos vietos į kitą, tai Fleury buvo jau mobilesnis. Jis dirbo vėliau – 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje.

Jeigu Juozapas Čechavičius šiek tiek įsileisdavo kasdienybės, jį dar ir technologijos ribodavo, kad jis galėtų su kamera blaškytis iš vienos vietos į kitą, tai Fleury buvo jau mobilesnis.

Jį traukė to paprasto žmogaus gyvenimas. Jis nueidavo į turgavietes ir stebėdavo prekeivius. Jis sustabdydavo, fotografiniu būdu, žinoma, praeivius gatvėje. Jo dėka mes dabar turime liudijimą to kito gyvenimo – ne to šventinio, ne to paradinio“, – kalba M. Matulytė.

19-ojo amžiaus viduryje Vilniuje prasidėjusi lietuviškoji fotografija amžiaus pabaigoje pasieka ir provinciją.

„Visi – Šiauliai, Telšiai, Panevėžys – prieš sukilimą jau turėjo savo fotografus. Gal Kaune jų daugiausia buvo“, – teigia D. Junevičius.

Kaune pirmosios miesto fotografijos atsiranda labai įdomiomis aplinkybėmis. Tiesiant Peterburgo–Varšuvos geležinkelį ir per jį statant tiltą, darbus vykdanti bendrovė 1861-aisiais pasisamdo vengrą fotografą Antalį Rorbachą, kad šis įamžintų statybų darbus.

Visi – Šiauliai, Telšiai, Panevėžys – prieš sukilimą jau turėjo savo fotografus.

„Atvažiavęs į Kauną, jis negalėjo susilaikyti nenufotografavęs Kauno. Jo nuotraukų nemažas kiekis, keliasdešimt, yra ansktyviausios Kauno nuotraukas. Ir į Vilnių buvo atvažiavęs, ir į Latviją, ir Gardino nuotraukų yra. Kol Kaune nepradėjo dirbti toks Vaclovas Zatorskis, tol Kaunas neturėjo jokių vietovaizdžių nuotraukų“, – tikina D. Junevičius.

Lietuvos fotografijos istorijoje svarbią vietą užima ir vadinamieji dvarų fotografai – į dvarininkų šeimas įsilieję ir jų gyvenimą fiksuojantys kūrėjai. Tokį metraštininką turėjo grafas Benediktas Tiškevičius, vėliau pats tapęs fotografu. Turėjo ir Verkių dvaro šeimininkai kunigaikščiai Vitgenšteinai – čekų kilmės fotografą Johaną Hiksą.

Fotografuoti pradeda ir moterys

20-ojo amžiaus pradžioje aktyviai ima reikštis ir fotografės moterys. Pavyzdžiui, Palangoje viena žymiausių tampa Paulina Mongirdaitė, itin savito charakterio kūrėja.

„Pirmoji moteris fotografė, kuri dirbo ne sostinėje, ne centre. Ji taip pat įsteigė ateljė, portretavo, ji gamino atvirukus, kas veikiausiai buvo pelninga. Kas svarbu, kad ji taip pat fotografavo vaizdus. Ji turėjo ypatingą estetinę pajautą, galbūt įtaką darė jūra. Labai daug vaizdų yra jos sukurtų būtent pajūryje“, – pasakoja M. Matulytė.

Dar viena ryški fotografė – Aleksandra Jurašaitytė – po Pirmojo pasaulinio karo iškyla Vilniuje. Beje, jos tėvas Aleksandras Jurašaitis irgi buvo fotografas. Spalvingą šios šeimos istoriją pasakoja dabartinis Pavirvyčio dvaro šeimininkas Valdemaras Michalauskas.

Atvažiavęs į Kauną, jis negalėjo susilaikyti nenufotografavęs Kauno.

„Mano tėtis labai buvo artimuose santykiuose su Jurašaičio dukra. Ir kai prasidėjo karas, Jurašaitytė pasiliko Vilniuje, kadangi jos tėvas sunkiai sirgo. Jie buvo numatę tuoktis. Bet ji galvojo: karininkas išliks gyvas ar neišliks... Jai pasipiršo Vailokaitis ir už Vailokaičio ji ištekėjo“, – LRT TELEVIZIJAI sako Pavirvyčio dvaro šeimininkas Valdemaras Michalauskas.

Po tėvo mirties Aleksandra Jurašaitytė ne tik paveldi šeimos ateljė, bet ir gauna pareigą saugoti tėvo, klientų gerbiamo fotografo, reputaciją.

„Viena unikaliausų fotografijų ir labai reikšmingų mūsų istorijai yra Lietuvos tarybos fotografja, sukurta Aleksandros Jarušaitytės 1917-ais metais. Potėvo mirties 1915-aisiais, žinoma, Aleksandra nepakeitė tėvo ateljė vinječių ir deklaravo savo veiklą kaip Jurašaičio ateljė, todėl ir šią Lietuvos Tarybos fotografiją ji antspaudavo būtent tėvo ateljė antspaudu ir ilgą laiką mes paskyrėme Aleksandrui Jurašaičiui šią fotografiją“, – teigia M. Matulytė.

Laikai kiti. Mes kiti. Ir mūsų fotografijos – kitokios. Kada nors, po šimto metų, ir jos bus jau istorija.