Lietuvoje

2020.05.03 18:12

Pandemija smogia ne pirmą kartą – per marą Lietuvoje išmirė kone du trečdaliai gyventojų

LRT TELEVIZIJOS laida „Daiktų istorijos“, LRT.lt2020.05.03 18:12

Mūsų kartą sukaustė pandemija: sustojo darbai, ištuštėjo gatvės, pasaulis užsidarė ir nežino, kada vėl atsivers. Tačiau žmonijos istorija primarginta pandemijų – per buvusias epidemijas Lietuvoje išmirė kone du trečdaliai gyventojų.

„Viduramžiais užkrečiamas ligas vadindavo limpamomis ligomis. [...] Studentams visada sakydavau: „prisiminkite, kad tai labai gražus lietuviškas pavadinimas. Labai konkretus“, –LRT TELEVIZIJAI sako infektologas profesorius Alvydas Laiškonis.

Tos limpamosios ligos žinomos nuo akmens amžiaus, geriausiai – maras. Juodoji mirtis pasaulį pirmąkart nualino 14-ajame šimtmetyje, per vadinamojo buboninio maro pandemiją. Skaičiuojama, kad tuomet per ketverius metus išmirė apie 34 milijonus žmonių.

Šimtus tūkstančių žmonių keliskart pratrūkęs maras nušlavė ir Lietuvoje. Manoma, kad ligos užkratą į Lietuvos didžiąją kunigaikštystę 16 a. atnešė mus puolantys totoriai. 17 a. ši liga labiausiai alino Mažąją Lietuvą. Ten nuo maro mirė ir mūsų raštijos pradininkas, pirmosios lietuviškos Biblijos sudarytojas, pamokslų rinkinio „Postilė“ autorius Jonas Bretkūnas.

Daiktų istorijos. Pandemijos, su kuriomis teko susidurti mūsų protėviams, vitražai Lietuvoje ir Holivudo žvaigždė iš Lietuvos

„Nuo 15 iki 18 amžiaus Lietuvoje, skaičiuojama, buvo 22 maro epidemijos. Jos kartodavosi reguliariai kas 7-8 metus. Na, o didžiausias buvo vadinamasis Didysis maras 1710–1711 metų, per kurį išmirė bene du trečdaliai Lietuvos gyventojų“, – sako archeologas Šarūnas Subatavičius.

Manoma, kad Didysis maras prasidėjo 1708-aisiais nuo židinio Prūsijos Mozūrijoje, Pilupėnų parapijoje. Ten per vieną dieną mirė 20 žmonių. Iš pradžių manyta, kad mirties priežastis – badas, mat tais metais sausra išdegino derlių, žmonės buvo nusilpę, maitinosi kuo papuola. Aštuntus metus vyko Šiaurės karas. Tad, labiausiai tikėtina, maro užkratas per Europą keliavo kartu su švedų kareiviais.

„Konkrečiai Lietuvos teritorijose maras paplito per laivus, per pirklius iš Prūsijos į Klaipėdą. Paskui į Žemaitiją, na, o paskui į kitus LDK miestus: Vilnių, Kauną, Gardiną. Bet labiau į Rytus ta liga neišplito, maždaug ties rytine Lietuvos siena sustojo“, – pažymi Š. Subatavičius.

„Kiekvienas maro protrūkis buvo su tam tikrais kariniais konfliktais. Šaltinis tai yra žiurkės, žiurkių blusos. O kadangi viduramžiais žmonės gyveno sudėtingomis sąlygomis, tų visų graužikų buvo labai daug, blusų labai daug. Jos labai greit užkrėsdavo vienos kitas. Ir keliaudavo iš ten, kur jau mirę, kur nebūdavo šiltų žmonių, todėl labai greitai tas maras plito“, – teigia A. Laiškonis.

Maro gydytojo kostiumą, kuris, paradoksas, vėliau tapo populiariu karnavalų ir kitokių linksmybių atributu, dar 17-ajame amžiuje pirmasis panaudojo gydytojas Šarlis de Lormas, kuris buvo net trijų Prancūziją iš eilės valdžiusių karalių – Henriko IV, Liudviko XIII ir Liudviko XIV – asmeninis gydytojas.

Apsiaustas, pirštinės, odiniai batai ir, žinoma, snapas. Šis dažnai būdavo prikemšamas kvapnių žolių – neva, kad gydytojas neįkvėptų maru užteršto oro. Beje, kvapais tuo metu gydytasi itin plačiai.

„Kadangi žmonės neturėjo didelio supratimo, kaip ta liga plinta, buvo manoma, dėl skysčių disbalanso, žmonės nuleisdavo kraują. Kitas dalykas – dėl užteršto oro. Manė, kad oras užterštas ir bandydavo jį gryninti, degindami gintarą, kadagio uogas ir pan. Aišku, tai nepadėdavo. Bandydavo izoliuoti tuos žmones... Kai jie numirdavo, izoliuodavo namus, pažymėdavo iš toli, kad būtų matomi. Tas pats ir su maro kapais: jie būdavo pažymimi kryžiais, supilami kauburiais, užpilama kalkėmis, kad neplistų ligos ir neištampytų gyvūnai.

Pirmiausia bandyta visą kaimą aparti dviem jaučiais ratu, tikėta, kad tas ratas apsaugos kaimą nuo blogų jėgų. Taip pat įvairūs užkalbėjimai bandyti. Tikėta Maro mergelės atėjimu, neva, kai ji pasirodo, kaime prasideda maras. Aišku, įvairūs, labai keisti papročiai – kai būdavo iškasamas lavonas, nukertama galva, ant to lavono padedamas duonos gabalėlis, kuris paskui suvalgomas ir tikėta, kad jis padės, bet vargu ar padėjo“, – pasakoja Š. Sabatavičius.

„Kada žmonės susirgdavo užkrečiamomis ligomis, pirmiausia rūpindavosi bažnyčios. Prie bažnyčių kūrėsi špitolės. Ten dirbo vienuoliai, niekas nieko jiems nemokėjo, dirbo iš savo pasišventimo ir viskas, o gydymas buvo izoliacija. Karantinas. Kito dalyko mes neturime. Medikamentų nebuvo. Maras yra nepanaikintas, kadangi blusos nepanaikintos. Ir retkarčiais, aišku, nė viena valstybė neinformuoja, bet žinome, kad vienoje ar kitoje valstybėje įvyko maro protrūkis“, – sako A. Laiškonis.

Ispaniškasis gripas kilo Kinijoje

Viena iš sunkiausiai suvaldytų pandemijų žmonijos istorijoje laikomas vadinamojo ispaniškojo gripo protrūkis, kilęs po Pirmojo pasaulinio karo, 1918-aisiais, ir užsitęsęs maždaug iki 1920-ųjų. Skirtingais duomenimis, ši pandemija pasaulyje nusinešė nuo 50-ies iki 100 mln. gyvybių. Įdomiausia ir baisiausia, kad niekas nežinojo, kas ligą sukelia. Gripo virusas buvo nustatytas tik po dešimtmečio, 1931-aisiais.

„Naujasis gripas prasidėjo Kinijoje. Tuo laiku iš Kinijos daug emigrantų keliavo į Ameriką. Kai prasidėjo karas, Amerikos kareiviai atvažiavo į Europą. Prancūzai uždraudė kalbėti apie gripą, o ispanai aprašinėjo viską. Tai ir pavadintas ispaniškuoju gripu – nuo Ispanijos, kuri viską aprašė, o kitos šalys slėpdavo“, – kalba A. Laiškonis.

Gydytojai nežinojo, ką rekomenduoti pacientams. Buvo siūloma gydytis keisčiausiomis priemonėmis – cinamonu, vynu, netgi jautienos sultiniu. Amerikoje, kuri nuo gripo pandemijos nukentėjo itin smarkiai, buvo uždarytos mokyklos ir teatrai, Niujorke sveikatos departamentas uždraudė spjaudytis gatvėse.

Lietuvoje keistąją ligą žmonės vadino avių kosuliu – pagal įsivaizdavimą, kad Kinijoje piemenys ja neva užsikrėtė nuo kosėjančių avių.

„Buvo trys bangos: 1917–1918 metais viena banga praėjo, mirė daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, antra banga – jaunesni žmonės, o 1920-aisiais labai daug pradėjo grįžti iš Rusijos, iš Voronežo, kur mūsų kolonijos gausios buvo, pabėgėliai, tada buvo padaryti karantinai Obeliuose. O Kaune, Darbininkų gatvėje, šalia mūsų, buvo pastatyti Žaliakalnyje ir Vilijampolėje, toli nuo miesto, barakai. Vokiečiai labai bijojo, tada ir dezinfekcijos stotis įkūrė. Tais laikais niekas neklausė: karantinavo, uždarė ir viskas pavykdavo.

Ir kas dar labai įdomu, vokiečiai ligoninėms išskirdavo muilą. Jie tvarkė tualetus ir skirdavo muilą. Pavyzdžiui, ligoninei mėnesiui skirdavo 200 gramų infekcinei ligoninei ūkiško ir 100 g tualetinio muilo ir skalbimo priemones. Vokiečiai tiesiog mokė lietuvius, kad jie plautų rankas“, – sako A. Laiškonis.

Skiepytis pradėjome vieni pirmųjų

Taigi istorijoje – nieko naujo: ir šiandien turime plauti rankas, laikytis karantino ir... laukti skiepų. Nieko gudresnio mokslas nesukūrė. Beje, galime didžiuotis, kad skiepytis pradėjome vieni iš pirmųjų Europoje.

„Vienas iš pirmųjų Rytų Europoje įkurtų vakcinacijos institutų buvo 1808-ais metais Vilniuje. Vilnius pirmavo visada tame, kas naujienos buvo. Pastero sotis buvo sukurta irgi. Vilniaus universitetas visada ėjo koja kojon su gyvenimu. Ir tas buvo labai aktualu“, – pažymi A. Laiškonis.

Skiepai nuo ispaniškojo gripo užtruko – atsirado tik ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje, tai yra, praėjus kone dviem dešimtims metų nuo pandemijos pabaigos. Mūsų laikų mokslas – greitesnis ir pažangesnis. Nors iššūkiai, girdėjome, liko tie patys: įveikti paslaptingą užkratą, kuris ir vėl atsirado Kinijoje, ir vėl – nuo gyvūnų. Mokslininkų tai nestebina.

„Labai glaudi sanglauda žmonių, gyvūnų, graužikų, laukinių ir naminių gyvūnų. Kiekvienas mikroorganizmas turi tam tikrą savo tikslą, jį vadiname rūšiniu barjeru. Dizenterijos, šiltinės sukėlėjai ir visi kiti. Bet kai jie ilgą laiką glaudžiai bendrauja, jie pralaužia tą rūšinį barjerą, jie mutuoja. Užtat ir SARS, ir MERS – viskas eidavo iš tų šalių, kuriose yra žmonių ir gyvulių glaudus bendravimas. Pavyzdžiui, sifilis. Sifiliu serga tik žmonės. Kol kas nepavyko pralaužti to barjero, gyvūnai sifiliu neserga, dėl to, kad čia bendravimas tik tarp žmonių“, – teigia A. Laiškonis.

Taigi, kuris kurį: mikrobas žmogų ar žmogus mikrobą? Didžiausia klaida manyti, kad ligos praeina, išnyksta ir niekada negrįžta. Toks tikėjimas, teisingiau, naivus įtikėjimas itin garsiai buvo trimituojama sovietmečiu. Infekcinės ligos ir tariama sovietinė gerovė buvo nesuderinama. Sovietijos lyderis Nikita Chruščiovas septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje netgi uždraudė statyti infekcines ligonines. Kauno medicinos studentai su profesūra glaudėsi medinėje trobelėje.

„Paskutiniai raupai Kaune buvo užregistruoti 1938-ais metais. Viskas mūsų laikotarpyje. Antrasis pasaulinis karas, dėmėtosios vidurių šiltinės epidemija didžiausia. Ir difteritas. 1955-ais metais – skarlatina. 1969-ais metais Sovietų sąjungoje – choleros epidemija, kuri Lietuvos nepasiekė, daugiausia buvo Odesos srityje, prie Juodosios jūros. Mes labai lengvai visada išlįsdavome. Ir pamiršome, kad infekcinės ligos niekur nedingo, kad mikroorganizmai, bakterijos, virusai egzistavo, egzistuoja ir egzistuos“, – sako A. Laiškonis.

Specialistai kol kas tik spėlioja, kiek ir kokių nuostolių žmonijai atneš dabartinė koronaviruso pandemija. Istorija rodo, kad nuostoliai visada būdavo nemaži – tiek ekonominiai, tiek žmogiškieji. Betgi istorija liudija ir ką kita: žmonija visais laikais sugebėjo pakilti ir iš naujo stotis ant kojų.

„Aš bijau, kad nesikartotų ispaniškojo gripo scenarijus ir kad tai nesitęstų kelias bangas, nes kelios bangos reiškia, kad bus dideli žmogiškieji nuostoliai, bus didžiuliai ekoniminiai nuostoliai, ir mus nustums toli atgal. Kitokios priemonės aš ir negaliu pasakyti: tiktai karantinas ir savęs izoliacija. Ir suprasti, kad save saugodamas tu apsaugai ir kitus žmones“, – apibendrina pašnekovas.