Lietuvoje

2020.04.03 21:49

„Gelbėkit vaikus“ vadovė: dėl pandemijos mūsų išgyvenimas yra pakibęs ant plauko

Rita Miliūtė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2020.04.03 21:49

Dėl karantino kenčia socialinės rizikos šeimų vaikai ir senoliai, o jiems padedantiems nevyriausybininkams patiems reikia pagalbos – ima trūkti ir lėšų, ir savanorių. „Mūsų išgyvenimas iš tikrųjų yra pakibęs ant plauko“, – skaudžią situaciją apibūdina organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė Rasa Dičpetriene.

Laidoje „Dienos tema“ – pokalbis su vienos seniausių nevyriausybinių paramos organizacijų Lietuvoje vadove.

– Per pandemiją organizacija susiduria su išaugusiu poreikiu padėti globojamoms šeimoms ir taip pat su sumažėjusiomis aukomis šiuo laikotarpiu. „Gelbėkit vaikus“ teikia socialinę pagalbą maždaug 300 didesnės rizikos šeimų Lietuvoje, kokiam laikui dar turite pinigų, kad galėtumėte veikti įprastu ritmu?

– Tiesiog mūsų gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, kai bandome skaičiuoti, kiek prarasime aukų, tai vidutiniškai apie 40 proc. to, kas buvo šiemet numatyta ir kuo buvome tokie tikri. Teko atidėti mūsų kasmetį paramos koncertą, aukų dėžutės, kurios yra praktiškai visose ne maisto parduotuvėse, visiškai sustojo, verslo įmonės kai kurios vėlgi sustojo ir aš tą puikiausiai suprantu. Tai mūsų išgyvenimas iš tikrųjų yra pakibęs ant plauko ir dabar vienintelė mūsų viltis ir išsigelbėjimas – žmonių geranoriškumas, supratimas ir palaikymas. Labai ačiū toms verslo įmonėms, kurios pamatė mus, pastebėjo vaikus visam šiam didžiuliam chaose ir jau mums padeda. Be žmonių geranoriškumo, be kiekvieno žmogaus aukos, bijau, kad tikrai galime neišgyventi.

Dienos tema. Artimoje aplinkoje išaugusiu nusikalstamumu susirūpinusi Rasa Dičpetrienė: vaikai yra arba stebėtojai, arba aukos (su vertimu į gestų k.)

– Ar galite pasakyti, kas atsitiktų, jeigu organizacija nesulauktų tos paramos, kuri reikalinga jūsų įprastai veiklai vykdyti?

– Už mūsų pečių yra per 50 vaikų dienos centrų, kuriuos lankydavo daugiau nei 1 000 vaikų kiekvieną dieną, taip pat jų šeimos. Dabar, kai dienos centrai, kaip ir mokyklos, buvo uždaryti, teikiame visokeriopą pagalbą ir toliau. Vaikų dienos centrų darbuotojai tokiomis sąlygomis teikia emocinę, psichologinę pagalbą, taip pat padeda su maistu. Matome tendenciją, kad krizė tik gilėja ir ypač emocinės, psichologinės pagalbos reikia vis daugiau. Jeigu mes, kaip organizacija, neišgyvensime, paliksime už savo nugaros praktiškai likimo valiai 50 vaikų dienos centrų visoje Lietuvoje.

– Užsiminėte, kad per karantiną uždarius mokyklas vaikai, kurie gaudavo nemokamą maitinimą, dabar lieka be pietų ir dažnai be kito maisto. Kiek jūsų galimybės leidžia padėti tiems vaikams?

– Apklausėme savo 1 000 globotinių ir nuo pat pirmos karantino dienos sunkiai besiverčiančioms šeimoms teikiame maistą. Dabar nepaprastai džiaugiamės, kad ir mokyklos įsijungė aktyviai ir padeda su maistu. Tik reikia vieną dalyką suvokti, kad pagalbos mastas yra neregėtas Lietuvai: skaičiuojame, kad 35 tūkst. vaikų trūksta kompiuterių, tiek pat gaudavo nemokamą maitinimą. Tai kiekvienas iš mūsų dabar turime vienytis, palaikyti vieni kitus. Be šito mes tiesiog neišgyvensime ir mūsų globojami vaikai tikrai atsiduria rizikoje. Šita krizė tik paaštrina bet kokią vaikų atskirtį ir labai pergyvename, kaip vaikams sekasi dabar. Vien pasižiūrėjus, kad 20 proc. padidėjo artimoje aplinkoje nusikaltimų, tai vaikai ten yra: jie arba yra liudininkai, arba aukos.

– Socialines paslaugas teikiantys specialistai šeimoms, kurioms reikia paslaugų, teigia, kad nuotoliniu būdu bendrauti nėra taip gerai, nėra naudinga ir jau grįžo prie įprasto bendravimo gyvai. Jūs čia susiduriate su tokiomis karantino problemomis?

R. Dičpetrienė: Mes iš tikrųjų susiduriame su savo pačių darbuotojų saugumu šitoje krizėje, nes jeigu mūsų pačių darbuotojai susirgs, tai negalėsime padėti šeimoms. Taip pat pastebime, kad jeigu ministerijai ir savivaldybėms pavyksta padėti šeimai su kompiuteriais, tai nebūtinai vaikams pavyksta prisijungti prie nuotolinio mokymo, nes tėvai nebūtinai sugeba padėti su tomis naujomis technologijomis, kurių jie neturėjo namuose. Ta atskirtis tik gilėja, nes dabar praradome galimybę realiai matyti vaiką, paklausti gyvai, kaip jaučiasi. Tai tas iš tikrųjų nepaprastai kelia nerimą, nes susisiekėme su tėveliais, visokeriopai jiems padedame, bet su vaikais ryšį palaikyti yra tikrai gana sunku.

– Jūsų organizacija yra viena seniausių nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje, veikiate 30 metų. Kaip prognozuojate savo veiklą po šio pavasario?

– Pirmiausiai tikiuosi, kad pavyks išgyventi ir išlikti kaip organizacijai. Vieną dalyką suvokiu, kad tikrai daug pamokų išmoksime. Ateičiai turėsime gerokai stipriau pasiruošti tokioms negandoms, kad apsaugotume maksimaliai vaikus, nes jie, kaip ir, beje, senoliai, šitokiose krizėse nukenčia labiausiai. Skurdas, kuris Lietuvoje niekur nuo krizės nedingo, dar labiau apnuogintas ir dar labiau išryškintas. Turime pavyzdžių, kaip 9 vaikus turinti šeima gyvena vos 2 kambarių butelyje. Sunkiai įsivaizduoju, kaip jie apskritai gali nuotoliniu būdu mokytis, nes ten vargiai yra vienas stalas, jau nekalbant apie tai, kad gali ir maisto pritrūkti. Tai reikia iš tikrųjų ir psichologinės, ir emocinės pagalbos. Ateityje turime sugebėti tokias krizes dar tvirčiau atstovėti ir išmokti pamokas, kad maksimaliai apsaugotume vaikus tokiomis pažeidžiamomis situacijomis.

– Ar matote dabar kokią nors struktūrą, kuri galėtų pasirūpinti bent jau maistu tiems likusiems 34 tūkst. vaikų?

– Žinokit, šiandien tikrai nematau tokios struktūros. Suvokiu vieną dalyką, kad pagalbos, ypač maistu, taip pat emocinės, psichologinės, gali prireikti žmonėms, kuriems anksčiau jos visiškai nereikėjo. Apie 20 proc. vaikų gyvena tik su vienu iš tėvų, tai aš jau girdžiu aplinkui istorijas, kaip ypač didmiesčiuose šeimos gyvena nuomojamuose butuose ir tėveliai atleidžiami iš darbo, o sukauptų rezervų išgyventi 2, 3, 4, 5 mėnesius nėra. Kaip pasiekti su pagalba tokius žmones, šiandien neįsivaizduoju. „Maisto banko“ atsargos, kaip žinau, irgi senka. Tai vienintelis šiandien sprendimas, kurį suvokiu ir matau, turime suvienyti jėgas. Ministerijos, savivaldybės, mokyklos, verslo žmonės, tie, kurie dar laikosi ir turi galimybių, taip pat nevyriausybinis sektorius, kurio dabar kaip oro reikia, ypač mažose bendruomenėse, nes jie yra arčiausiai žmogaus, tėčių ir mamų, senolių ir vaikų, jie mato tikrą situaciją. Tik kartu susivieniję, padėdami vieni kitiems tuo ko galime – savanoriavimu, paaukotu euru ar apkabinimu – mes išgyvensime.