Lietuvoje

2020.04.02 14:05

Visuomenės sveikatos mokslų daktaras Giedrius Vanagas: penkios Italijos klaidos kovoje su COVID-19

LRT.lt 2020.04.02 14:05

Visuomenės sveikatos mokslų daktaras Giedrius Vanagas asmeninėje „Facebook“ paskyroje paskelbė penkias klaidas, dėl kurių, pasak jo, Italija COVID-19 pasaulinėje lentelėje šovė į viršų pagal susirgimų ir mirčių nuo infekcijos skaičių. Kartu jis teigia įžvelgiantis paraleles tarp Italijos ir Lietuvos.

Visuomenės mokslų daktaras teigia, kad šiandien žvelgiant į daugelio Europos valstybių kovą su COVID-19 pandemija jau galima daryti tam tikrus apibendrinimus, kurie gali būti naudingi ateityje kovojant su naujomis pandemijomis. O šios gali būti dar pavojingesnės. Šiuo atveju svarbiausia įvertinti padarytas klaidas ir iš jų mokytis.

„Pirmiausia norėtųsi atkreipti dėmesį į šalis, kuriose COVID-19 galiausiai buvo suvaldyta. Pirmiausia, kaip žinome, viskas prasidėjo Kinijoje. Ir čia ypatingą vaidmenį kovoje su epidemija vaidino kinų epidemiologijos legenda Zhong Nanshan, kuris įgavo savo autoritetą Kinijoje kai per 7 savaites suvaldė 2003 m. kilusią SARS epidemiją. Taip pat mums geras pavyzdys yra Singapūras, kuris turi ypatingai tamprius prekybinius ryšius su Kinija, tačiau registravęs tik 906 ligos atvejus, 240 pasveikusių, 22 kritinės būklės ir 3 mirtis.

Taigi, jei dėl kinų statistikos galime šiek tiek abejoti, Singapūro situacijoje kontaktas su COVID-19 epidemija galima laikyti buvo neišvengiamas dėl minėtų glaudžių ekonominių ryšių. Šioje šalyje padėtis iki šiol yra valdoma taikant visas įmanomas epidemiologines ligos kontrolės priemones: užsikrėtusių ir galimų kontaktų izoliavimu, technologijomis, testavimu ir kiekvieno piliečio atsakomybe už save ir kitus. Epidemija valdoma ir kitose Azijos regiono valstybėse, kurios negalėjo išvengti epidemijos, tai: Honkongas, Japonija ar Pietų Korėja ir kitos valstybės“, – rašo G. Vanagas.

Žvelgdamas į Azijos šalių patirtį visuomenės sveikatos mokslų daktaras išskiria Italijos padarytas klaidas, dėl kurių ši šalis išsiveržė Europoje į priekį pagal infekuotų asmenų bei mirčių skaičių nuo COVID-19.

Tuo metu, kai G. Vanagas rengė publikaciją, Italijoje sergamumo rodiklis siekė virš 105 tūkst. infekuotų asmenų. Per parą skaičius šoktelėjo iki 110,5 tūks. atvejų, mirčių skaičius siekia virš 13 tūkst. atvejų, sunkios būklės Italijoje – virš 4 tūkst. asmenų.

„Galimai svarbiausias faktorius, padėjęs ligai išplisti, buvo bendras visuomenės atsipalaidavimas, kai epidemijos plitimas dar vasario pabaigoje atrodė panašus į anksčiau stebėtus SARS ar MERS epidemijų atvejus. <...> Taigi, pirma pandemijos priežastis – vasario pabaigoje atrodė, kad pavyks epidemiją suvaldyti pirminiame jos židinyje Wuhano ir kitose paveiktose Kinijos provincijose bei gretimose Azijos šalyse, kuriose buvo nustatyti pirmieji atvejai. Šalia to, vasario 28 d. buvo publikuota pirminė informacija apie mirštamumą, kuris rodė žymiai mažesnius rodiklius nei SARS ar MERS atveju. Galimai tai lėmė, kad PSO delsė priimti deklaraciją dėl pandemijos iki kovo 11 d. Taigi, Europoje, tame tarpe ir Italijoje bei Lietuvoje, buvo bendra nuomonė, kad viskas bus greitai išspręsta. O tai buvo didžiausia klaida“, – rašo visuomenės mokslų daktaras.

Antras faktorius, anot G. Vanago, kurio neįvertino patys italai – kad dešimtys tūkstančių kinų dirba šiaurės Italijos mados industrijoje, tekstilės pramonės įmonėse, batų ir odos apdirbimo gamyklose. Siekiant sustiprinti Kinijos ir Italijos ekonominius ryšius pastaraisiais metais buvo paleisti tiesioginiai skrydžiai į Uhaną ir kitus Kinijos miestus.

Vasario viduryje, stojus kinų Naujiesiems metams, didelė dalis gamyklose dirbusių kinų grįžo į gimtąją šalį lankyti giminaičių. Jis atkreipia dėmesį, kaip meistriškai pastarieji grįžo atgal į Italiją, kai, prasidėjus epidemijai, Italijos sveikatos tarnybos pradėjo tikrinti visus tiesioginiais reisais iš Kinijos atskrendančius keleivius.

„Pasklidus gandams apie sveikatos tikrinimus, siekdami išvengti nesklandumų, dalis grįžtančių iš Kinijos į Italiją vyko su persėdimu kitose šalyse ir liko netikrinti“, – rašo G. Vanagas.

Trečia klaida vėlgi siejama su migracija. Mat vasario pabaigoje ir kovo pradžioje Italijoje, kur buvo registruojami pirmieji užsikrėtimo atvejai, pagausėjo turistų, suplūdusių į slidinėjimo kurortus, esančius šiaurinėje šalies dalyje. Patys italai keliavo į kitas Europos šalis: Austriją, Ispaniją, Prancūziją ir kitas. O kontrolė visoje Europoje buvo nukreipta tik prieš asmenis, atvykstančius iš Azijos šalių, ypatingai – Kinijos.

„Ketvirta, vienas svarbiausių epidemiologinių rodiklių yra žinojimas, kurioje visuomenės grupėje liga plinta, ją nustatyti ir kontroliuoti izoliuojant, pritaikant specialiąsias ar individualias apsaugos priemones. Tačiau Italijoje liga labai greitai pradėjo plisti ligoninėse ir senelių namuose, tai lėmė spartų mirčių skaičiaus augimą. Rizikos grupės asmenų testavimas nebuvo pakankamas.

Penkta, ir turbūt svarbiausia, epidemiologinės situacijos stebėsenos ir vertinimo trūkumas lėmė tai, kad nebuvo laiku priimti sprendimai, skirti ligos atvejų nustatymui ir izoliavimui. Visuomenė nebuvo tinkamai pasiruošusi ir nežinojo, kaip elgtis, kaip apsisaugoti. O kultūriniai ir glaudūs socialiniai ryšiai lėmė spartų ligos plitimą tiek jaunų, tiek vyresnio amžiaus žmonių tarpe“, – teigia visuomenės sveikatos mokslų daktaras.

Jis atkreipia dėmesį, kad susidūrusi su epidemija Kinija, skirtingai nei kitos šalys, neturėjo laiko jai pasiruošti ir griežtų kontrolės priemonių ėmėsi, kai liga jau nevaldomai plito. O kodėl delsė Italija?

„Vasario 21 d. Italijoje naujų registruotų užsikrėtusiųjų skaičius nuo 3 padidėjo iki 20 parodė eksponentinį ligos plitimą, tačiau jokių priemonių nesiimta. Vasario 22 d. nuo 20 pašoko iki 62 atvejų, vasario 24 d. nuo 155 pašoko iki 229 atvejų, o lyginant epidemines kreives su Uhanu tai jau rodė, kad epidemijos piko metu bus pasiekta mažiausiai 50 tūkst. atvejų. Tačiau net tada karantinino priemonės nebuvo įvestos, karantinas nebuvo įvestas ir vasario 29 d. kai infekuotųjų skaičius išaugo nuo 888 iki 1128. Karantinas Lombardijos regione buvo įvestas tik kovo 8 dieną. Tačiau net ir įvedus karantiną gyvenimas Italijoje nesustojo, žmonės to nepriėmė rimtai, ir dabar stebime, kad situacija Italijoje yra daug blogesnė, nei buvo Kinijoje“, – tikina G. Vanagas.

Kartu jis atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje matomos labai aiškios paralelės su Italijos atveju.

„Ligos plitimas nebuvo sustabdytas per pirminį židinį – grįžtančius iš užsienio. Tai lėmė, kad nebuvo pritaikytos pakankamos kontrolės priemonės: rizikos asmenų testavimas ir izoliacija. Liga išplito bendruomenėje, dabar yra keletas ligos židinių, o tai rodo, kad tai jau antras ligos plitimo etapas. Nuo kovo 16 d., kai Lietuvoje registruotų naujai užsikrėtusiųjų skaičius šoktelėjo nuo 11 iki 18, įvestas karantinas, kurio metu ribojami didesni asmenų susibūrimai. Tai yra pakankamai draugiškos karantino sąlygos, kurios galėtų būti griežtinamos. Šiandien, naujų užregistruotų susirgimų skaičius net ir padidėjus tyrimų apimtims esmingai neauga, nors dar nesimato kad ligos plitimas būtų stabdomas.

Taigi, kol kas nestebime eksponentinio ligos atvejų augimo, tačiau esant šalyje 581 (šiandien jau 649) užsikrėtimo atvejui, darosi sudėtinga kontroliuoti visus užsikrėtusius ir sergančius. Čia jau reikia visuomenės ir kiekvieno iš mūsų supratimo ir įsiklausymo į atsakingų asmenų už epidemijos suvaldymą nurodymus. Jei dabar šis registruojamų atvejų skaičius pradėtų eksponentiškai augti, tai jau reikštų mums Italijos scenarijų ir visas iš to sekančias pasekmes. Žinodami visa tai turime pasimokyti ir suprasti, kad viruso plitimas bendruomenėse yra susijęs su nukrypimais nuo epidemijų kontrolės taisyklių arba grėsmės neįvertinimu, todėl siekiant suvaldyti svarbus kiekvieno iš mūsų supratimas ir susikaupimas problemai spręsti“, – teigia visuomenės sveikatos mokslų daktaras.