Lietuvoje

2020.04.01 21:24

Naujasis VU rektorius apie koronaviruso pandemiją: ši kadencija turėjo prasidėti kitaip

Rita Miliūtė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2020.04.01 21:24

Profesorius Rimvydas Petrauskas trečiadienį prisiekė kaip Vilniaus universiteto (VU) rektorius ir pasižadėjo jo bendruomenei rūpintis universiteto klestėjimu, ginti autonomiją bei akademinę laisvę, tinkamai atstovauti ir garsinti universiteto vardą Lietuvoje ir pasaulyje. Apie būsimus darbus LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ profesorius R. Petrauskas.

– Sveikinimai tapus naujuoju VU vadovu, profesoriau. Tapote 86-uoju rektoriumi. Universitetas per savo istoriją yra patyręs daug ko – ir marą, ir okupacijas. Jūs pradedate darbą irgi nelengvu metu, kai ypač sunku planuoti darbus ir daug tikimasi iš mokslo: pirmiausia vaistų ir vakcinos, kartu kaip atgaivinti ekonomiką, jau nekalbant, kaip mokyti iš namų neišeinančius vaikus ir panašiai. Ar koronaviruso pandemija stipriai pakoregavo jūsų daug anksčiau už ją planuotų darbų seką?

– Tikrai ačiū už sveikinimus. Turbūt suprantama, kad mes visi truputį Lietuvoje kitaip įsivaizdavome pavasario pradžią ir savo darbus planavome kitaip. Šita kadencija, be abejo, turėjo prasidėti kitaip. Natūralu, kad universitete taip pat reaguojame į kilusį iššūkį ir čia susiduriame šiuo metu su tokia dvejopa problema.

Turime deramai užbaigti šiuos mokslo metus. Universiteto studentai, kurie pradėjo studijas, ypač tie, kurie šiemet jas baigia, kaip tik pavasario semestras, bakalauro, magistro darbai yra ruošiami ir žmonės yra atkirsti nuo laboratorijų, bibliotekų, archyvų. Turime suteikti jiems visą įmanomą pagalbą, kad jie galėtų deramai savo studijas pabaigti, mes esame tam įsipareigoję. Kita vertus, iš tiesų yra pagrįstas klausimas, kaip universitetas turi reaguoti, dalyvauti sprendžiant šitą Lietuvos valstybei ir visuomenei kilusią problemą.

Tai čia tikrai kažkuria prasme galiu pasididžiuoti, visų pirma didžiuojuosi medikais, kurie nuo pat pradžių yra pagrindiniame šitos problemos, šito karo fronte. Bet kartu yra daugybė kitų universiteto sričių – nuo gamtos mokslo iki psichologijos, politologijos ir kitų dalykų – mokslininkai, kurie tikrai gali ir neabejotinai įneš savo indėlį sprendžiant valstybei ir visuomenei svarbias problemas. Kažkuria prasme krizė tik patvirtino mano programinę nuostatą, kad universitetas tikrai turi valstybei ir visuomenei vaidinti svarbesnį vaidmenį.

Gyvenimas mus priverčia jau dabar prisiimti tam tikras atsakomybes ir užpildyti kai kurias nišas, kurios yra labai svarbios visuomenei, suteikti jai pasitikėjimo, o kartu ir patikimų žinių visame dabartiniame informacijos sraute.

– Inauguracinėje kalboje šiandieną palyginote su tuo laikotarpiu, kurį turėjome 1991 m. sausio 13 d., kai, jūsų žodžiais tariant, „semestras perėjo į kovą už valstybę“. Kokie svarbiausi ginklai šios dienos situacijoje, jūsų manymu, yra turimi ir visuomenės, ir visų pirma universiteto?

– Dalykas, kuris suteikė pasitikėjimą, yra tas, kad tiek universitetai, jeigu kalbame apie juos atskirai, tiek visuomenė krizės metu vis dėlto sugeba mobilizuotis ir rasti esminius sprendimus sprendžiant problemą. Iš tiesų aš kažkuria prasme mintyse tikrai nusikėliau į savo pirmąją sesiją 1991 m., kai irgi niekas nelaukė, nesitikėjo, negalvojo, kad tokiomis sąlygomis reikės laikyti egzaminus, ruoštis sesijai ir taip toliau. Kai tapo kai kurie dalykai daug svarbesni, tiesą pasakius, negu egzaminai ir sesija.

Kažkuria prasme ir dabartinė situacija, aišku, ji kiek kitokia, tačiau tas iššūkis, krizė ir, svarbiausia, reikalas ieškoti nestandartinių sprendimų, ką daryti šitoje situacijoje, yra labai panašūs. Tikrai esu įsitikinęs, kad ir mūsų visuomenė, ir universitetai tikrai čia gali daug ką padaryti. Visų pirma iš universiteto turi sklisti idėja, kaip sukontroliuoti paniką ir pabaigos pranašavimo lūkesčius. Dabar labai dažnai girdime: baigiasi, nieko čia nebėra, valstybė nefunkcionuoja, Europos Sąjunga yra žlugęs projektas ir panašiai. Tokie karštligiški, niekuo neparemti pasakymai yra tai, kas iš tiesų išmuša iš vėžių.

Tai mes turime iš savo pusės mokslinėmis žiniomis, paremtais argumentais bandyti visų pirma nuraminti visuomenę ir sakyti, kas vyksta, identifikuoti situaciją, bandyti prognozuoti, kas mūsų laukia artimesnėje ir tolimesnėje ateityje. Suteikti tą pasitikėjimą, kad turime tęsti mūsų gyvenimą. Universitetas, mano nuomone, turi šiuo metu pasirodyti kaip solidari bendruomenė, tam tikros solidarios bendruomenės pavyzdžių mūsų visuomenei labai reikia.

– Kai kalbame apie solidarumą ir jūs sakote, kad matote ženklų, kaip šioje krizėje pakrikimą keičia solidarumas, kaip su tuo pokyčiu dera arba nedera vakarykštis Seimo nesugebėjimas susitarti ir rasti pinigų medikams, kurių vaidmenį per šią pandemiją turbūt yra sudėtinga bandyti pervertinti?

– Dar kartą galiu pasakyti – mes turime parodyti pavyzdį, kaip visuomenė turime rasti esminius sprendimus. Tiesą pasakius, užmiršti kai kuriuos neišvengiamai konkurencinius dalykus ir kiekvieną kartą priimant sprendimą pagalvoti apie jo pasekmes, tiek konkrečias, tiek tas, kurios išlieka komunikacinėje erdvėje.

Niekas taip blogai neveikia žmonių, kaip tam tikri neišpildyti pažadai arba nerealizuoti dalykai, kurie yra pribrendę ir visiems savaime suprantami. Tai tikrai labai raginčiau politikus, ypač politikus, šioje situacijoje veikti atsakingai. Niekas turbūt neabejoja, kalbant apie medikus, kad sprendimai turi būti kuo greičiau priimti ir šiuo atveju turime užmiršti apie techninius, taktinius sprendimus, o priimti sutartinai. Aišku, universitetas negali inicijuoti šitų dalykų, bet galime iš savo pusės tikrai paprašyti, raginti iš dalies dėl to, kad esame tų pačių gydytojų rezidentų balsas ir atstovai. Galime dar kartą paprašyti, pakviesti kuo greičiau priimti tuos sprendimus, kurių laukia visuomenė.

Vilniaus universitetui prisiekė išrinktasis rektorius Rimvydas Petrauskas

– Čia turbūt galima tikėtis, kad tuos jūsų patarimus išgirs ir politikai, kuriems tie patarimai ir adresuoti. Pakalbėkime dabar apie akademinius dalykus, bet ne tik Vilniaus universitete. Vadinate save studijų ir mokslo dermės šalininku ir kaip, jūsų požiūriu, su tokia pozicija dera Lietuvoje nuosekliai mažinami reikalavimai būsimiesiems aukštųjų mokyklų studentams?

– Lietuvoje gal keletas problemų yra susijusių su studijomis ir mokslu. Kai kalbu apie studijų ir mokslo dermę, visų pirma turiu, kažkuria prasme, tokią vidinę diskusiją mūsų akademybėje. Tokios plito mados iš JAV tyrimų universitetų. Manau, tokioje valstybėje, kaip Lietuva, universitetas tiesiog privalo integruoti visas svarbiausias veiklas: mokslą, studijas ir tą trečiąją misiją – aktyvumą valstybėje ir visuomenėje. Tai šiuo požiūriu iš valstybės tikimės dviejų dalykų.

Viena vertus, universitetinės studijos tikrai nėra privalomas išsilavinimas, jos reikalauja tam tikro lygio, parengimo. Tikimės, kad ateis į universitetus pasirinkę studijuoti studentai, todėl atstovaujame tai idėjai, kad čia turi studijuoti tik tie žmonės, kurie atitinka tam tikrus iš anksto nustatytus ir, svarbiausia, išdiskutuotus kriterijus. Čia vienas dalykas – kokybinis. Kitas dalykas, kalbant apie studijas ir mokslą, vis dėlto turime vertinti save europiniame kontekste, kur mes esame. 2020 m. strategijoje, kuri buvo priimta prieš 10 metų, buvo numatyta, kad Lietuva pretenduoja būti tarp Europos valstybių, kur ypatingą dėmesį skiria švietimui ir mokslui.

Vis dėlto, jeigu žiūrime, kas įvyko per tuos 10 metų, tie skaičiai labai kuklūs, Lietuvos finansavimas mokslui maždaug perpus atsilieka nuo ES vidurkio. Labai kviečiu, ypač tos krizės akivaizdoje, kur neišvengiamai kils klausimų, kurioje vietoje galime taupyti, turime atrasti tam tikrus prioritetus, nes studijos ir mokslas pažangiose pasaulio ir Europos valstybėse yra tas dalykas, kuris išskiria pažangias valstybes nuo visų kitų. Tai buvo istoriškai nuo viduramžių, manau, taip išlieka ir dabar.

– Kaip tik jūsų inauguracijos dieną Vyriausybė patvirtino planą 25 proc. didinti valstybės finansuojamas studijas vietas. Ar sutinkate, kad tai yra geriausias būdas panaudoti studijoms skiriamą finansavimą?

– Ta diskusija ilgai tęsiasi, niekaip nesibaigia. Ne studijuojančiųjų vietų skaičius lemia valstybėje universitetinio ugdymo lygį. Iš esmės turime galvoti apie kokybišką lavinimą, apie kokybiškų universitetų stiprinimą ir, iš esmės, visas lėšas nukreipdami toms sritims, kur tikrai galime tikėtis proveržio. Visais atvejais, kalbant apie studijas ir mokslą (tiesą pasakius, apie visas sritis), turime visuomet kalbėti apie kokybę, o ne kiekybę. Išplėtę skaičių nieko nelaimėsime. Padidinę finansavimą tikslinėms grupėms galime pasiekti daug daugiau, daug stipriau, intensyviau savo mokslo studijų politiką vykdyti.

– Kol finansavimas, mokslo ir studijų politika yra tokie, kaip dabar, kaip jūs žiūrite į dirbantį studentą? Jam šiuo metu nėra palanki nei lankomumo politika, nei Vilniaus universiteto paskaitų tvarkaraštis, nes gerai besimokantis VU studentas gali gauti 58,5 Eur stipendiją, labai gerai besimokantis – 97,5 Eur. Iš kieno pinigų gyventi, kad ir būsimajam medikui, jeigu studijuodamas negali dirbti, ir kaip studijuojant dirbti, jeigu tu esi tas medicinos studentas?

– Palietėte klausimą, kuris iki krizės buvo svarbiausias, kai galvodavau apie studijų procesą, apie studentus. Mes, dėstytojai, kiekvieną dieną, kiekvieną kartą susiduriame su problema, kai auditorijos pradeda nuo tam tikro laiko tuštėti. Kaip sugrąžinti studentus į auditorijas? Šiuo atveju tas finansinis aspektas yra labai svarbus. Mes turime padėti tą dalį išspręsti: pragyvenimas Vilniuje, kituose miestuose yra brangus. Akivaizdu, kad dabartinėmis stipendijomis negali studentai finansuoti savo gyvenimo. Todėl turime kelti keletą labai svarbių dalykų ir vėlgi čia vienas universitetas negali šito dalyko išspręsti, bet iš esmės įvertinę europinę patirtį turime pradėti galvoti apie tuos dalykus, kurie tikrai išspręstų problemą.

Viena kryptis – bazinių stipendijų didinimo klausimas, kita kryptis – valstybės kontroliuojamų paskolų sistemos permąstymas. Buvo bandymas toks nesėkmingas šitą dalyką paleisti. Manau, kad čia yra ateitis. Jeigu šeima skiria 4 arba 6 metus, o valstybė prisideda finansuodama išlaisvinant ir suteikiant Europos civilizacijos pamatą tuos papildomus metus asmenybės ugdymui universitete, tai vis dėlto tada tą procesą turime pabaigti iki galo. Turime rasti galimybę, kad žmogus, pasirinkęs studijas, galėtų studijuoti šitą laikotarpį maždaug adekvačiai. Galbūt šiek tiek derindamas savo darbą, bet ne taip, kaip dabar, tas dalykas yra išsikreipęs ne studijoms naudinga prasme. Tikrai sutinku – čia vienas didžiausių iššūkių, kuriuos turime spręsti ir universitete, ir valstybėje.