Lietuvoje

2020.04.19 12:27

Istorikas papasakojo apie senovės lietuvių mediciną: gyvsidabris gydymui ir mistinis „kaltūnas“

Virginijus Savukynas, LRT televizijos laida „Istorijos detektyvai“, LRT.lt2020.04.19 12:27

Istorikas Aistis Žalnoras LRT TELEVIZIJAI sako, kad pirmieji gydytojai į Lietuvą atkeliavo 16 amžiuje daugiausia iš Italijos. „Juokaujama, kad geriausia tuo metu buvo tiesiog nesirgti. Žmogus turėjo būti labai atsparus, kad ištvertų ne tiek pačią ligą, o gydymą“, – pasakoja jis.

– Pradėti noriu nuo 1565 m. gegužės 29 d. Tada Mikalojus Radvila Juodasis mirė, kaip manoma, dėl to, kad prieš tris dienas visą kūną išsitrynė gyvsidabriu. Kaip taip galėjo – gyvsidabris yra nuodingas.

– To meto medicinos kontekste toks gydymo būdas nebuvo ypatingas. Reiktų pradėt nuo ankstesnės – humoralinės koncepcijos. Nuo Hipokrato laikų buvo tikima, kad organizmą neva sudaro keturi pagrindiniai skysčiai: gleivės, kraujas, tulžis ir juodoji tulžis. Pagal tai ir šiandien turime keturis temperamentus: sangviniką, flegmatiką, choleriką ir melancholiką. Kiekvienas iš tų skysčių turėjo tam tikrų savybių, kurios turėjo įtaką žmogui ir kartu sirgimo būdui. Tam tikros ligos galėjo būti choleriškos, melancholiškos. Šia teorija buvo vadovaujamasi iki 15 amžiaus nuleidžiant kraują, skiriant vimdomuosius, laisvinamuosius vaistus.

– Bet kuo čia dėtas gyvsidabris?

– Apie 16 amžių Paracelso teorijose prieita prie išvados, kad toks gydymas per silpnas. Jeigu yra venerinės ligos, jo manymu, gydymo nuleidžiant kraują nepakaks, reikia agresyvesnio. Galvota apie gydymą siera, įvairiomis druskomis, vėliau vartojamas ir gyvsidabris.

Nuleisti kraują ar sukelti vėmimą nebeužteko: sunkesnėms ligoms gydyti kadaise naudota ir siera, ir gyvsidabris

– 16 amžiuje įsivaizduojama „chemoterapija“.

– Iš esmės taip, netgi būtų galima sulyginti vėlesnę chemoterapiją pagal pačią idėją su 16 a. – agresyvioms ligoms reikia taikyti agresyvias priemones. Kodėl Radvila Juodasis ėmėsi tokio gydymo, to meto kontekste nebuvo stebuklas, tai buvo taikoma daugiausia venerinių ligų atveju.

– Jis kentė nuo podagros, juk tai nepavojinga liga.

– Jis sužinojo apie tokį gydymą, senesnės priemonės nepadėjo, o liga gerokai įgrisusi. Sekdamas Paracelsu, jis nusprendė ją baigti vienu kirčiu, išbandė gyvsidabrį, baigėsi prastai.

– Štai kaip rašoma šaltiniuose: „Iš pradžių sutrūkinėjo jam akys, ausys, burna, paskui išsipūtė šonai ir galop skilo į dvi dalis galva.“ Ar taip gali nutikti, jeigu visą kūną išsitepsi gyvsidabriu?

– Vargiai ar apskritai tai galėtų taip toli pažengti. Pagrindinis klausimas yra šaltinis.

– O Radvila buvo reformatorius.

– Kuo jo mirtis skausmingesnė, negražesnė, – jis buvo suvokiamas kaip eretikas, – ir Jėzuitai pasimėgaudami galėjo užrašyti jo mirties istoriją kaip pavyzdį, kas nutiks visiems nedoriems katalikams.

– Išvada viena: gyvsidabrio negalima naudoti kūnui tepti, nepagydys jokių ligų. O kas tokie buvo pirmieji medicinos gydytojai Vilniuje?

– Pirmieji gydytojai į Lietuvą atkeliauja daugiausia iš Italijos. Ten buvo daugybė universitetų, dalis jų – medicinos.

– O kuris amžius?

– Patogios sąlygos atsiranda apie 16 amžių, iki to – Lietuva pagoniška. To meto amatininkai, gydytojai vengė vykti į Lietuvą, nes šalis jiems praktikuoti nebuvo saugi.

– Kokie jie buvo?

– Gana avantiūristiški: tolima šalis, apstu ikikrikščioniškos kultūros apraiškų, bet atvykę pas valdovus gauna didžiulius atlygius. Kai kada vertina valdovų dovanas, kad jie, apipildami auksu ir sidabru, trukdo jų meditacijai. Save labai vertino.

– O ar jie ką nors išgydė?

– Juokaujama, kad geriausia tuo metu buvo tiesiog nesirgti. Žmogus turėjo būti labai atsparus, kad ištvertų ne tiek pačią ligą, o gydymą. Išgyti padėdavo natūralios kūno atsparumo savybės, stipresnė sveikata leisdavo išgyventi kai kurias sunkias ligas.

– Kitas klausimas, kuris man įdomus – kaltūnas. Pirmiausia pristatykite mūsų žiūrovams, kas tai per liga.

– Kaltūnas buvo laikomas liga, paprastai tariant – tai susivėlę plaukai.

– Šiandien būtų tie jaunuoliai, kurie nešioja dredus.

– Būtent. Su studentais taip ir juokauju: pakalbėsim apie dredus. Kaip rašo savo disertacijoje H. Dobrzyckis, 18 amžiaus pabaigoje tai nebuvo laikoma problema – žmonės nesišukuoja ir tiek. Atsiradus šukoms, atsirado ir problema: vieni žmonės šukuojasi, kiti – ne.

– Tai nėra liga?

– Ne visai. Apie Viduramžius kaltūną imta sieti su daugeliu įvairių ligų simptomų: reumatizmas, galimas apakimas, apkurtimas. Kartu tai buvo ir gydymo būdas: buvo tikima, kad, užleidus kaltūną, visos viduje esančios ligos pateks į susivėlusį plaukų kuokštą. Jį reikia prižiūrėti ir tik po kiek laiko atsargiai pašalinti, bet greitai nukirpti negalima, nes tuomet žmogus apaks, apkurs arba mirs.

– O kodėl šiandien išnyko šita liga? Jos nebuvo!

– Lenkijoje net šeštame dešimtmetyje buvo rasta kaltūnuotų žmonių, kurie tikėjo, kad kaltūnas gali padėt pasveikt nuo ligų, tarpukario Kaune jis taip pat aprašomas. Kodėl išnyksta?

– Visi pradėjo šukuotis.

– Ir galiausiai paskelbiama, kad visgi tai yra nešvaros pasekmė.

– Dar viena labai įdomi istorija nutiko 19 amžiuje Vilniuje tuo metu buvo profesorius J. E. Gilibert’as: čia ir meilės trikampis, ir nuodai, ir studentas, kuris jį gelbėjo. Papasakokite šią istoriją.

– Pirmieji Vakarų gydytojai susilaukė daug visuomenės kritikos. Gilibert’as pats turėjo aštrų liežuvį, bet gaudavo ir grąžos. Jis pasikvietė savo tolimą giminaitį Berlucą, kuris ėmė rėžti sparną apie jo žmoną Jeanette’ą. Profesorius buvo užsiėmęs savo sodu, gėlėmis, ir jo žmona atsakė besimeilinančiam vyriškiui.

– Kadangi tais laikais negalėjo išsiskirti, tai ką reikėjo padaryti?

– Imtis radikalesnių priemonių – nunuodyti profesorių.

– Gyvsidabriu?

– Vieną dieną profesoriui, begeriančiam kavą sodelyje Pilies gatvėje, Berlucas įlašino neaiškaus skysčio. Tuo metu vienas jo geras studentas Anupras tą pastebėjo, sukvietė kitus studentus. Kavą nunešė į Medicinos fakulteto laboratoriją, ją ištyrė ir nustatė, kad joje yra mirtinų nuodų. Berlucas atsidūrė areštinėje, o sukrėstas įvykio profesorius paliko Vilnių ir niekada nesugrįžo.

– Istorija baigėsi laimingai, bet Gilibert’as sužinojo daug aplinkybių, kurių nežinojo. Kita tema, apie kurią norėčiau pakalbėti. Sveikata neatskiriama nuo higienos. Vilnius buvo miestas be kanalizacijos. Kaip ji sutvarkyta, labai priklauso miestiečių sveikata: jei nesutvarkyta, bus daugiau užkrečiamų ligų, jei sutvarkyta – mažiau. Kaip buvo su kanalizcija Vilniuje?

– Kanalizacijos ir vandentiekio kelio pradžia – apie 16 a. Naudojamos miesto versmės, Vingrių, Žiuprionių šaltiniai. Pirmąją vandentiekio sistemą turėjo dominikonų vienuoliai, kurie aprūpino vienuolyną. Dalytis su miestiečiais jie nebuvo linkę, todėl miestiečiai naudojosi šuliniais, Neries, Vilnios vandeniu.

– Tai nebuvo labai sveika.

– Augant ir didėjant miestui mieste – daugybė atliekų, šiukšlių, 19 amžiaus gydytojai kritikuoja Vilnių dėl nehigieniškos buities. Vilniaus miesto taryba nieko nenutaria, ir tik 20 amžiaus pradžioje atsiranda pirmi projektai: siūloma filtruoti Neries vandenį arba jį gauti iš gelmių.

– Kodėl šitas projektas įsiutino vilniečius?

– Reikėjo statyti pumpavimo stotį ant bažnyčiai priklausančio Stalo kalno, bet ji pakelia kainą, ir projekto neįmanoma realizuoti. Tada nusprendžiama panaudoti Pilies kalną, vilniečiai to nesupranta.

– Kaip ir dabar nesuprastų.

– Tikriausiai.

– Dėkoju už pokalbį.

„Istorijos detektyvai” kartu su Virginijumi Savukynu – sekmadieniais 15.45 val. per LRT TELEVIZIJĄ.