LRT RADIJAS tęsia pokalbių su 1990-ųjų Kovo 11-ąją gimusiais jaunuoliais „Mums 30“ ciklą. Kaune gyvenantis, iš Anykščių kilęs, netrukus mokslų daktaru tapsiantis Linas Šilinis sako, kad sovietinėje santvarkoje gyveno vos dešimt minučių, o dabartiniai laikai jam atrodo puikūs.
– Linai, Jūs gimėte 1990-ųjų Kovo 11-ąją, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Ką Jums tai reiškia?
– Gimti tokią dieną man yra labai svarbu ir įdomu. Geras jausmas, kai kasmet gimtadienis yra didesnė šventė nei bet koks kitas. Tikrai labai smagu.
– Kada suvokėte, kad būtent Jūsų gimimo dieną buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė?
– Kai buvau mažiukas, man jau papasakojo, kad tą dieną, kai gimiau, buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.
– Nepriklausomybė buvo paskelbta apie 11 valandą vakaro. Ar dar spėjote pagyventi sovietinėje santvarkoje?
– Turbūt apie 10 minučių, nes gimiau maždaug 22 valandą 50 minučių, tai ne tiek ir daug.
– Į šią nepriklausomybės kartą buvo dedama labai daug vilčių, esą neturi sovietinio mąstymo ir pan. Kaip Jūs šiandien matote šią trisdešimtmečių kartą?
– Turbūt, kad tai yra teisybė, nes sovietinėje santvarkoje gyventi neteko. Kai dalis žmonių sako, jog sovietmečiu buvo geriau, aš to palyginti negaliu, bet dabartiniai laikai atrodo puikūs. Kokios nors baimės, kaip sovietmečiu, kai negalėjai laisvai reikšti savo minčių ir pan., tikrai nejaučiu ir turbūt nepajusiu.
– Kuo šiandien užsiimate?
– Šiuo metu mano gyvenimas yra gana intensyvus. Neseniai baigiau doktorantūros studijas, dabar stengiuosi parengti disertaciją, nes laiko terminas spaudžia. Šiek tiek dirbu su studentais, o tam taip pat reikia pasiruošti. Kadangi susiradau naują darbą, ten viskas yra nauja, įdomu, todėl gyvenime atsirado naujas iššūkis. Mėginu kuo greičiau įsivažiuoti.
– Trisdešimtmečiai neretai apibūdinami kaip labai skubanti ir turinti daug darbo karta. Jūs tai pastebite?
– Tai yra visiška teisybė. Gyvenimo tempas yra labai greitas ir prie jo reikia prisitaikyti. Manau, kad laisvo laiko atsiranda tiek, kiek pats žmogus jo nori. Jeigu nori turėti laisvo laiko, visada surasi, o darbas – ne vilkas ir mišką nepabėgs. Visada suspėsime viską padaryti.
– Aukštosioms mokykloms darosi vis sunkiau pritraukti doktorantų. Kaip suprantu, įstojote dar tada, kai stipendijos nebuvo padvigubintos. Kodėl ryžotės?
– Ryžausi spontaniškai. Baigęs magistrantūros studijas galvojau, kad reikia susirasti darbą ir pradėti gyvenimą, bet paskambino mano magistro darbo vadovas ir pasakė, kad liko dvi dienos stojimo dokumentams pateikti. Daug laiko galvoti nebuvo ir pagalvojau, kad galbūt ir visai įdomu. Galvojau, kad galbūt doktorantai gerai uždirba, bet, pasirodo, kad ne. Įstojus nebebuvo kur trauktis – reikėjo toliau dirbti. Plaukiau pasroviui, tačiau, manau, kad viskas neblogai išėjo. Pavyko užbaigti studijas, bet, tikiuosi, pavyks ir apginti disertaciją.
– Ar sunku gyventi tik iš mokslo?
– Taip, jauniems žmonėms yra sunktu gyventi tik iš mokslo.
– Ar darbdaviai vertina tai, kad žmogus turi daktaro laipsnį?
– Negaliu teigti, kad visi vertina vienodai, tačiau atsižvelgia. Manau, kad doktorantūros studijos yra daugiau akademinei bendruomenei, kai planuojama dirbti universitete ir toliau vystyti mokslinę veiklą. Pačios studijos yra tarsi motyvacija sau, nes doktorantų nėra daug, palyginti su bakalauro ar magistro studijomis.
– Jeigu reikėtų išskirti po vieną dalyką, kuris Jus Lietuvoje džiugina ir kuris liūdina, kas tai būtų?
– Liūdina atlyginimai. Tai yra rodiklis, ypač svarbus jaunam žmogui. Galbūt kada nors situacija pasikeis ir jauni žmonės bus vertinami kaip perspektyvūs specialistai, pakils jaunų žmonių atlyginimai, tos pačios akademinės bendruomenės. Manau, kad mokslininkai yra labai svarbūs, o jų atlyginimai – nelabai dideli.
Išsamiau – pokalbyje.
