„Manau, kad, prasidėjus krizei Italijoje, Suomija turėjo imtis ryžtingesnių žingsnių tų žmonių, kurie sugrįžta iš Pietų Europos, atžvilgiu“, – interviu LRT.lt sako buvęs Suomijos premjero patarėjas, saugumo ekspertas Timo Hellenbergas. Vis dėlto jis tvirtina, kad Suomija, kur koronaviruso atvejų skaičius siekia beveik 2,5 tūkst., krizei pasiruošė gerai.
T. Hellenbergas teigia, kad Suomijos valdžia finansinę paramą nukreipė į laivininkystės sektorių, garantuojantį didžiąją dalį šalies importo ir eksporto. Suomijoje, skirtingai nei Lietuvoje, apribotas judėjimas pačioje šalyje – mašinų srautai kontroliuojami ties sostinės regionu.
Anot eksperto, nors Suomija turi kelių dešimtmečių pasiruošimo įvairioms krizėms praktiką, koronaviruso keliama situacija yra neeilinė savo neprognozuojamumu, o tai skatina šalį po truputį atverti maisto rezervus.
– Jūsų nuomone, ar Suomija tinkamai pasiruošė epidemijai?
– Nacionalinis pasirengimas Suomijoje yra viskas ir jis matomas kaip kritiškai svarbus visuomenės išgyvenimui. Aš manau, kad mes buvome gerai pasiruošę, mes turime dešimtmečius besitęsiančią patirtį įtraukiant mūsų šalį ir Vyriausybę į platų pasirengimą, įskaitant planavimą, resursų kaupimą ir treniravimąsi. Mes rengiame daug pratybų kiekvienais metais, kad užtikrintume visuomenės saugumą esant potencialių epidemijų ar kitų žmogaus arba gamtos sukurtų situacijų rizikai.
Taigi, Suomijoje mes turime tai, ką vadinčiau pasirengimo kultūra. Šiuo atveju, tiesiogiai atsakant į jūsų klausimą, Suomijos Vyriausybė turėjo prabangą ir pranašumą ruoštis COVID-19 epidemijai kelis mėnesius, nes turėjo galimybę stebėti, kas vyksta Pietų Europoje.
Suomijos Vyriausybė ir sektorinės institucijos yra gerai pasirengusios šiuo momentu, tačiau, deja, nežinome, kas dar artėja. Turime skirtingus scenarijus, kaip plis epidemija.
Neseniai įvyko du svarbūs dalykai. Pirma, žmonių judėjimas sostinės Helsinkio regione buvo apribotas. <...> Šalyje kol kas turime apie tūkstantį užsikrėtimų (interviu buvo daromas kovo 27 dieną – LRT.lt), apie du trečdaliai jų yra sostinės regione. Todėl nuspręsta apriboti eismo srautus šiame Ūsima vadinamame regione. Tai vykdys policija, ją rems kariuomenė.
– Koks tas antras svarbus dalykas?
– Antras svarbus sprendimas yra Vyriausybės išleistas dekretas, įpareigojantis sveikatos priežiūros specialistus dirbti pagal Nepaprastosios padėties įstatyme esančias sąlygas. Taigi, visi žmonės, kurie turi medicininį išmanymą, išsilavinimą ir kurie yra laikomi specialistais, yra įpareigoti dirbti sveikatos priežiūros įstaigose. Tai galioja žmonėms, dirbantiems tiek valstybės įstaigose, tiek privačiose įstaigose. Taigi, turėjau omenyje šiuos du sprendimus.
Kalbant apie privataus sektoriaus įsitraukimą, čia taip pat yra svarbių aspektų. Žinome, kad Suomija yra tarsi sala, taigi, jūrų transportas mums yra viskas, kalbant apie įvairių prekių ir vaistų tiekimo saugumą. 80 procentų Suomijos importo ir maždaug 90 procentų Suomijos eksporto vyksta per jūrą.
Suomijoje mes turime instituciją, pavadintą Nacionaline skubios pagalbos agentūra. Ji yra paskelbusi apie finansinę paramą, nukreiptą į jūrų transporto kompanijas. Praktikoje tai reiškia, kad maždaug 45 milijonai eurų bus išleisti priemonėms, skirtoms remti šias kompanijas.
– Norėčiau grįžti prie pasirengimo epidemijai proceso. Kokie žingsniai jai ruošiantis buvo atlikti gerai, o kokie – blogai?
– Pradedant nuo gerosios pusės, mūsų skirtingos institucijos tradiciškai gerai bendradarbiauja. Turime įvairių iš daugelio institucijų atstovų sudarytų darbo grupių. Šia prasme informacijos srautas ir duomenų dalijimasis yra itin svarbus. Jis padeda pasiekti tai, ką vadiname situacijos suvokimu (angl. situational awareness). Tos darbo grupės tai užtikrina.
Taigi, viskas yra paremta visapusišku planavimu. Nacionalinis pasiruošimas yra laikomas kritiškai svarbiu mūsų visuomenei, jos atsparumui ir išgyvenimui. Kaip sakiau, tokioms situacijoms, jų valdymui ruošėmės dešimtmečius.
Kalbant apie svarbiausių institucijų, tai yra Vidaus reikalų, Gynybos ir Socialinių reikalų, vaidmenį, jos yra svarbiausios dorojantis su šia situacija. Už svarbią infrastruktūrą atsakingas privatus sektorius taip pat tame dalyvauja.
– O kalbant apie blogus dalykus?
– Manau, kad prasidėjus krizei Italijoje, Suomija turėjo imtis ryžtingesnių žingsnių tų žmonių, kurie sugrįžta iš Pietų Europos, atžvilgiu. Dabar mūsų šalyje diskutuojama, kaip grįžtantieji, pavyzdžiui, iš Ispanijos ir Portugalijos, turėtų būti izoliuojami jau oro uoste. Žinoma, kalbame apie savanorišką saviizoliaciją. Ką šioje vietoje gali padaryti valdžia, tai informuoti žmones apie tai, kokių priemonių jie turi imtis, pavyzdžiui, nesinaudoti viešuoju transportu.
Didžiausia klaida dabar yra ta, kad šie žmonės naudojasi viešuoju transportu, ar tai būtų traukiniai, ar autobusai, ir tokiu būdu platina virusą visoje šalyje. Taip mes praradome apie dvi savaites. Šis laikas buvo itin svarbus. Mums reikėjo imtis ryžtingų žingsnių automatiškai izoliuojant tuos žmones.
Taip pat itin svarbi yra teisinė bazė. Manau, kad iš šios pandemijos pasimokysime ir patobulinsime ją, kad ji būtų lankstesnė ir nuoseklesnė siekiant sukontroliuoti tokias kompleksines, katastrofines situacijas, kurias labai sunku prognozuoti. Kas baisiausia, kad iki šiol neturime atsakymų, kada ši situacija baigsis.
– Lietuvoje, Vyriausybei dėl karantino įvedant apribojimus žmonių judėjimui, suvaržius teisę į susirinkimus, atsirado nerimaujančiųjų dėl to, kad tai turės neigiamą poveikį demokratijai. Vis dėlto kita dalis žmonių sakė, kad ribojimai įvedami teisėtai, tai daro demokratiškai išrinkta valdžia, be to, demokratiją reikia suvokti ne tik per asmeninės laisvės prizmę. Ką jūs apie tai manote?
– Aš užduočiau tokį klausimą: o kokia demokratijos vertė, jeigu neliks šalies, kurią reikia valdyti? Esame labai rimtoje situacijoje, kiekvienas turi tą suprasti. Pavyzdžiui, Suomijoje dabar turime taisyklę, neleidžiančią susitikti didesnėms nei dešimties žmonių grupėms. Estijoje tokia pati taisyklė galioja dviem asmenims, neskaitant šeimų narių, taip pat ir Vokietijoje. Šia prasme esu senamadiškas ir manau, kad krizės ar ekstremalios situacijos atveju turime paaukoti laisves.
Nemanau, kad tai kelia pavojų demokratijai. Priminsiu, kad apribojimų reikšti nuomonę socialiniuose tinkluose ar internete nėra. Šioje situacijoje galėtų kilti grėsmė demokratijai nebent tuo atveju, jeigu pradėtų trūkti maisto, vaistų, elektros energijos ar panašiai.
„Kokia demokratijos vertė, jeigu neliks šalies, kurią reikia valdyti?“ – klausia T. Hellenbergas.
Šioje vietoje grįšiu prie dar vienos Suomijos stiprybės, susijusios su pasirengimu šitai krizei. Tai yra pagrindinių maisto produktų ir žaliavų rezervas, Suomijoje jį turime labai didelį. <...> Toks rezervas kaupiamas jau daugybę metų turint omenyje mūsų neramią istoriją.
Nepriklausome kariniams aljansams, todėl esame pripratę rūpintis pačiais savimi. Be to, esame izoliuoti jūros, todėl tokioms situacijoms turime parengę maisto ir vaistų sandėlius. Laikyti juos yra itin brangu, bet mūsų Vyriausybė tai daro prisimindama dar Šaltojo karo patirtį.
– Pakalbėkime apie demokratijų gebėjimą suvaldyti krizes. Kai kas sako, jog autoritariniai režimai į krizes reaguoja greičiau, nes ten sprendimų priėmimas priklauso nuo mažesnio kiekio žmonių, yra aiškiai pagrįstas subordinacija ir todėl yra efektyvesnis.
Jei turėtume tai omenyje, ar nemanote, kad demokratinių šalių veiksmai imantis pandemijos suvaldymo gali priversti piliečius suabejoti demokratija kaip valdymo forma, kai jie mato, kaip su epidemija skelbia besitvarkančios Kinija ar ta pati Rusija?
– Net jeigu sprendimų priėmimas bus griežtas, tiesioginis ar, kaip kas nors pavadintų, efektyvesnis, sunkumų kyla dėl situacijos vertinimo, ypač turint omenyje informacinės visuomenės kontrolę.
Tokiose ekstremaliose situacijose, kaip kilusioje dėl šio koronaviruso, medicininės žinios ir sveikatos priežiūros specialistų įžvalgos yra esminės. Europoje, mūsų šalyse, įprasta, kad šiems profesionalams mes suteikiame galimybes būti krizės sprendimo priešakyje. Manau, kad negalima lyginti vertikalaus sprendimų priėmimo šalyse, kurias paminėjote, su mūsų sprendimų priėmimu, nes mes scenarijus dėliojome ir sprendimus priimame remdamiesi tik faktais, niekuo daugiau.
Žinoma, turiu pripažinti, sprendimų priėmimas kad ir toje pačioje Suomijoje nėra ir nebus toks greitas, kaip ten. Pavyzdžiui, sprendimas dėl eismo ribojimo sostinės regione buvo ruošiamas dvi dienas. Tai paliko žmonėms laiko pagalvoti, ar jiems likti Helsinkyje, ar išvykti į sodybą kur nors kaime, o tai didino riziką virusui plisti likusioje šalies dalyje. Taigi, daug kas per tas dvi dienas išvyko ir tai sudėtinga.
Jeigu mes būtume autoritarinė šalis, šis sprendimas būtų priimtas kur kas greičiau, kad tokios žmonių reakcijos būtų išvengta. Tačiau drauge tai rodo, kad mūsų sistema yra skaidri, piliečiai yra informuojami apie sprendimus ir jie turi galimybę pasiruošti. Tai yra Vakarų stiprybė.
– Jei kalbėtume apie maisto rezervą, ar, jūsų nuomone, ši krizė jau pasiekė tokį etapą, kai jį reikia atverti?
– Manau, kad tai tikrai yra situacija, kai šie rezervai turi būti aktyvuoti ir atverti. Suomijoje mes tai jau darome – atveriame ir perkeliame tiek maisto, tiek vaistų, tiek medikų apsaugos priemonių rezervus į visus šalies regionus, kad esant reikalui jie būtų pasiekiami visiems. Manyčiau, kad taip turėtų daryti visos šalys, įskaitant Lietuvą. Kol esame pirminiame krizės etape, reikėtų paskirstyti rezervus po visą šalį. Kol kas nekalbu apie jų dalijimą.
– Kai kurie politikai Lietuvoje teigia, kad čia maisto rezervas apsiriboja grūdais ir cukrumi, o Vyriausybė yra pasirašiusi sutartis su privačiomis įmonėmis, kad šios esant būtinybei tiektų kitus produktus. Toks modelis kritikuojamas, nes per ekstremalias situacijas įmonės neva nesugebės ruošti ir tiekti tų produktų, o tai iš dalies įrodė ir dabartinis karantinas. Ar jums Lietuvos modelis atrodo priimtinas?
– Manau, kad kiekviena šalis turi skirtingas istorines aplinkybes. Suomijos atveju mes turime neramią istoriją ir patirtį, kad per krizes esame paliekami vieni. Tai turi didelę įtaką mūsų planavimui ir pasirengimui. Šioje situacijoje toks rezervas leidžia mums pasitikėti savimi.
O Lietuva turi kiek kitokią istoriją, kitokią politiką. Kita vertus, šioje situacijoje mes dar turime laiko. Net jeigu šalis yra be tinkamo maisto rezervo, vis dar įmanoma imtis veiksmų.
– Ką manote apie kai kur kylančias diskusijas, ar valdžios turės aukoti žmonių sveikatą ir švelninti apribojimus dėl ekonominės gerovės?
– Aš manau, kad ši diskusija yra absoliučiai keista. Mačiau ją Jungtinėse Valstijose, bet, jei atvirai, manau, kad sveikas žmogus šių dviejų dalykų niekada nelygintų. Žmonių sveikata neturi būti aukojama jokio ekonominio aspekto labui.
