LRT RADIJAS tęsia pokalbių ciklą su 1990-ųjų kovo 11-ąją gimusiais jaunuoliais. „Mums 30“ antroji pašnekovė – Dovilė Caronkienė. Dovilė nėra karjeristė, nors nuo vaikystės įprato sunkiai dirbi ir siekti užsibrėžto tikslo. Ji visą savo laiką skiria motinystei, kurioje sako atradusi pašaukimą. Moteris teigia, kad kurti ir auginti šeimą Šiauliuose – vienas malonumas.
– Indre, jūs esate gimusi 1990-ųjų Kovo 11-ąją. Tą dieną, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Ar Jums šis faktas ką nors reiškia?
– Malonu gimti ypatingą dieną, kai visa Lietuva mini Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Kada daugelis namų pasiruošia trispalve vėliava. Mūsų gatvėje Šiauliuose yra nešama didžiulė, ilga vėliava. Tikrai labai smagu gimti šią dieną.
– Gimtadienį visada švenčiate kovo 11-tą. Ar tai labiau jūsų gimtadienis, ar jūsų, sumišęs su Lietuvos gimtadieniu?
– Tai būna mūsų gimtadienis. Tuo labiau, kad aš švenčiu jį ne viena. Švenčiu su sese dvyne, tai labai smagu, kada visi artimi žmonės ateina ir mes gimtadienį švenčiame kartu, artimiausiame rate.
Per visą savo gyvenimą, gimtadienį švenčiau du kartus viena, be sesės. Kuomet mano sesė buvo išvykusi pagal mainų programą „Erasmus“ į Azorus mokytis. Ir antras kartas, kai buvau ligoninėje. Buvo pakeliui į šį pasaulį mano pirmagimis. Tikrai labai smagu, kartu su sese, švęsti.
– Jūs pažįstat ir daugiau žmonių, gimusių 1990-ųjų kovo 11-ąją. Kaip čia taip nutinka?
– Kadangi mes buvom iš Šiaulių rajono, mūsų buvo tokių septyni. Ir mes ne vieną gimtadienį važiavom švęsti į Kuršėnus. Ten buvo rengiama šventė. Mes būdavome visi paminėti ir pasveikinti prieš visą auditoriją.
Mūsų gatvėje Šiauliuose yra nešama didžiulė, ilga vėliava. Tikrai labai smagu gimti šią dieną.
Teko susipažinti su tais septyniais gimusiais šią dieną. Na, nepasakyčiau, kad labai palaikome ryšius vienas su kitu, bet būna pasisveikinam susitikę.
– Šiandien jūs esate nepriklausomos kartos atstovė. Kaip jums sekasi šiandien? Gyvenat Šiauliuose, turit šeimą...
– Gyvenam puikiai. Gyvenam Šiauliuose. Šiuo metu esu vaiko priežiūros atostogose, auginu du nuostabius vaikučius. Vienam keturi metai, antram vaikučiui per Kalėdas suėjo vieni metukai. Tai tikrai man šis laikotarpis yra pats „fainiausias“, pats smagiausias ir aš į nieką nenorėčiau šio laikotarpio keisti. Tikrai mėgaujuosi dabar šia savo būsena ir esu labai laiminga.
– Ir nepabosta auginti vaikų? Nes moterys dažnai sako‚ „Jėzau, greičiau paaugtų, nes noriu grįžti į darbą“?
– Ne, žinokit. Aš savęs nevadinu karjeriste. Aš labai mėgaujuosi tuo, ką dabar darau. Tikrai nenoriu skubėti į darbus, noriu visą save atiduoti vaikams. Aš dabar esu savo komforto zonoje.
– Esate trisdešimtmetė, sukūrusi šeimą. Turite du vaikus. Bet yra daug trisdešimtmečių, kurie pasišventę karjerai ir iki vaikų jiems toli, nes jie net antrosios pusės neturi. Kaip šitaip nutinka, kad vieniems žmonėms pasiseka, o kitiems ne?
– Iš mano artimos aplinkos, draugų, pažįstamų, tai tikrai nemažai kas yra sukūrę šeimas. Turi bent po vieną vaikutį. Bet, aišku, yra ir tokių, kurie siekia karjeros, o apie vaikus net negalvoja. Tie vaikai yra kažkur tolimoj ateity.
Man kažkaip keista, nes moterims tiksi biologinis laikrodis. Vyrams, galbūt, kitaip. Bet tikrai yra tokių žmonių, kurie nenori vaikų – jiems karjera ir darbas yra pirmoje vietoje. Čia yra kiekvieno apsisprendimo reikalas. Aš savęs nelaikau karjeriste, bet kiekvienas gyvena kaip jiems yra geriau. Patys renkasi savo gyvenimo kelią.
Šiauliai tikrai tvarkosi, restauruojasi. Tikrai yra kuo pasidžiaugti – ir keliai tvarkomi, ir šaligatviai, vaiko vėžimėlį stumdyti malonu per sutvarkytą keliuką, negu netvarkytą.
– Ar jaunai šeimai gerai gyventi Šiauliuose? Trūksta gal ko nors?
– Mūsų šeimai, asmeniškai, ne. Su vyru kalbam, kad jei dirbi, netingi – nieko netrūksta. Šiaip, tai nežinau, aš nesiskundžiu niekuo. Man yra gerai. Vyresnysis eina į darželį, kuriuo esu labai patenkinta. Ir visu darželio požiūriu į vaikus, ir panašiai. Viskas man yra gerai – aš niekuo nesiskundžiu.
– Gyvenimas Šiauliuose – ar yra ką veikti laisvalaikiu, prisimenant tas dienas, kai neturėjot vaikų?
– Galbūt trūksta daugiau renginių, bet kiekvienas iš kitų miestų atvažiavęs mato, kad Šiauliai tikrai tvarkosi, restauruojasi. Tikrai yra kuo pasidžiaugti – ir keliai tvarkomi, ir šaligatviai, vaiko vėžimėlį stumdyti malonu per sutvarkytą keliuką, negu netvarkytą.
– Jūs tokia optimistė, nepriekabi, jums viskas iš esmės gerai. Iš kur tai ateina? Iš šeimos? Ar šiaip esat toks žmogus, kad į smulkmenas nekreipiat dėmesio?
– Priekabi tikrai nesu. Dėl smulkmenų irgi... Kuo paprasčiau žiūrėsi – tuo lengviau gyvensi. Nuo mažens esu pratusi, kad už „ačiū“ tau niekas nieko neduoda. Kadangi tėvai buvo ūkininkai, tai mes už „ačiū“ nieko negaudavom. Stengdavomės patys užsidirbti. Ant lėkštučių niekas nebūdavo padėta. Į universitetą įstojom, už mokslą nereikėjo mokėti, nes stengėmės. Gyvenom, norėjom siekti visko savo jėgomis ir mūsų niekas nieko nevertė.
Aš nelabai esu mėgėja bambėti, sakyti, kad viskas yra blogai, kad Lietuvos įstatymai blogi, viskas blogai... Aš į viską žiūriu pozityviai.
– Užsiminėte apie tėvus – kokie santykiai su jais? Nėra taip, kad jie kartais bandytų pareguliuoti gyvenimą ir sako, kad jūs turėtumėt „taip“ gyventi, nes mes kažkada „taip“ gyvenom?
– Ne. Niekada to nebuvo. Norėjau kuo greičiau išeiti iš tėvų, pradėti kurti savo gyvenimą. Buvau pirmoji iš mūsų trijų šeimos vaikų, kuri pirma išėjo iš tėvų. Aš kažkaip to norėjau. Norėjau po mokslų kuo greičiau įsidarbinti. Mano svajonė buvo dvidešimt penkių metų sukurti šeimą ir susilaukti pirmo vaiko. Beveik taip ir gavosi, kaip svajojau.
Aš savęs neįsivaizduoju gyvenant, dirbant, šeimą kuriant užsienyje. Aš tikrai save galiu pavadinti, kad esu tikra lietuvė – patriotė.
– O tėvai spaudė, kad kuo greičiau sukurtumėt šeimą?
– Ne. Jie nesikišo į mūsų gyvenimą. Aišku, visi tėvai nori savo vaikams geriausio, tai to ir linkėjo. Bet jokios prievartos ir spaudimo aš nejaučiau.
– Mūsų, trisdešimtmečių karta – kokius bruožus išskirtumėt? Kuo mes esam ypatingi gerąja, ar blogąja prasme?
– Palyginti su šiuolaikinio jaunimo karta, tai nežinau... Lyginu savo vaikyste ir su būsima mano vaikų vaikyste, tai iš tikrųjų man gaila, kad mano vaikų vaikystė bus kitokia, negu mano.
Su šių metų technologijomis – viskas keičiasi, tobulėja. Elektronika, kompiuteriai, telefonai... Bet tas turi daug minusų. Tarkim, vaikai būna daug labiau užsidarę namuose su kompiuteriais, telefonais, prie televizorių. Aš atsimenu savo vaikystę.
Didžioji jos dalis būdavo lauke – žaisdavom įvairiausius žaidimus, namo pareidavom sutemoj, lauke būdavom ir per lietų... Tikrai ta vaikystė buvo kitokia, negu dabar. Šiaip, matau paauglius, vaikus kieme, tušti kiemai beveik... Jie tiesiog būna kambariuose, prie kompiuterių.
– Galima sakyti, kad mes esame tie žmonės, kurie esame prie technologijų, bet tuo pat metu mums reikia ir žmogiško ryšio. Vien kompiuterio ir interneto nepakanka.
– Žinoma. Kiekvienam žmogui reikia gyvo bendravimo. Aš tikiu, kad žmogus, bendraudamas virtualioje erdvėje, yra visiškai kitoks, negu kai bendrauja su žmogumi akis į akį. Tikrai tas ryšys svarbus – kalbėti gyvai.
Man labai gražu, kai per liepos 6-tą dieną, Mindaugo karūnavimo dieną, giedamas Lietuvos himnas. Man labai gražu, kai visi susirenka į aikštę – tėvai su vaikais, seneliai.
– Mūsų karta jau nepriklausomos Lietuvos karta. Kai kurie sako, kad būtent nuo mūsų kartos labai daug kas priklausys, į kurią pusę Lietuva pasuks. Jūs jaučiate tam tikrą pareigą? Kad štai jūs, pavyzdžiui, pirmoji po nepriklausomybės gimusi mergina, ant kurios pečių valstybės našta vis tiek kažkaip uždėta?
– Aš savęs neįsivaizduoju gyvenant, dirbant, šeimą kuriant užsienyje. Aš tikrai save galiu pavadinti, kad esu tikra lietuvė – patriotė. Man Lietuvos žemė, tėvai giminės... Aš negalėčiau be jų būti kažkur kitur, toli.
Man reikalingas gyvas bendravimas. Aš tikrai negalėčiau būti kažkur išvykusi į užsienį. Man Lietuva yra labai svarbi. Lietuva yra namai.
– Kaip jūs suvokiate patriotizmą? Tai, kad tu važiuoji gatvėje ant mašinos užsikabinęs mūsų trispalvę – ar čia patriotizmas?
– Iš dalies taip. Ta pati vėliava kabinama ant namų. Man labai gražu, kai per liepos 6-tą dieną, Mindaugo karūnavimo dieną, giedamas Lietuvos himnas. Man labai gražu, kai visi susirenka į aikštę – tėvai su vaikais, seneliai.. Man tai yra labai gražu.
Taip pat skaitykite
– O moteris, sukūrusi šeimą ir auginanti du vaikus, gyvenanti Lietuvoje, čia mokanti mokesčius ir taip toliau. Ar tai – patriotizmo ženklas?
– Žinoma taip. Kiti specialiai išvažiuoja svetur kurti šeimos dėl didesnių išmokų ir panašiai. Man asmeniškai čia visko užtenka. Aš nesiskundžiu. Man yra gerai.
Pokalbis su Šiauliuose gyvenančia ir du sūnelius auginančia Dovile Caronkiene – radijo įraše
