Lietuvoje

2020.03.13 21:51

1990-ųjų Kovo 11-ąją gimusi Indrė: Lietuvoje gyventi nelengva, bet neketinu bėgti

Edvardas Kubilius, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2020.03.13 21:51

LRT RADIJAS pradeda pokalbių su 1990-ųjų Kovo 11-ąją gimusiais jaunuoliais „Mums 30“ ciklą. Pirmoji pašnekovė – Marijampolės savivaldybėje gyvenanti ir du vaikus auginanti Indrė Malžinskienė. Moteris teigia pasigendanti geresnių sąlygų šalyje, tačiau neketinanti išvykti.

– Indre, Jūs esate gimusi 1990-ųjų Kovo 11-ąją. Tą dieną, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Ar Jums šis faktas ką nors reiškia?

– Labai smagu, kad gimiau tokią Lietuvai ypatingą dieną, kad pasirašėme Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, kad atsirado drąsių žmonių ir turime laisvą Lietuvą.

Labai smagu, kad gimiau tokią Lietuvai ypatingą dieną.

– Ar savo gimtadienį kasmet švenčiate tik Kovo 11-ąją?

– Iš tikrųjų neatsimenu nė vienų metų, kad švęsčiau kitą dieną. Kadangi yra laisvadienis, kaip priklauso, giminės ir artimieji susirenka švęsti būtent tą dieną.

– Kuo Jūsų gimtadienis yra kitoks?

– Jis yra ramesnis. Aš nemėgstu labai trankių vakarėlių. Žinoma, ta diena yra labai svarbi Lietuvai, todėl ją paminime nepamiršdami ir tradicijų.

– Jūs esate gimusi jau nepriklausomoje Lietuvoje. Kiek Jūs apskritai šiandien jaučiatės laisva?

– Aš jaučiuosi laisva, džiaugiuosi savo gyvenimu, bet manau, kad mūsų karta dar nejaus tiek laisvės, kiek mūsų užaugę vaikai.

– Iš to, ką Jūs sakote, aš suprantu, kad kartais Jūsų ir mano kartos žmonės truputėlį save varžo. Kur?

– Viskas labai priklauso nuo žmogaus. Vieni ieško ir bando, kas jiems geriau, o kiti yra gana sėslūs, bijo keisti darbą, reikšti savo nuomonę ir tiesiog plaukia pasrioviui.

– Kuriai kategorijai priskirtumėte save?

– Galbūt labiau tiems, kurie bijo. Žinoma, kai pabandau ką nors naujo, drąsiai žengiu tolyn, bet prisiruošti ką nors keisti galbūt yra sunkiau.

– Jūs gyvenate Marijampolės savivaldybėje, bet ne pačiame mieste, taip?

– Taip, gyvenu Tautkaičių kaimelyje, bet, žinoma, kiekvieną dieną tenka pabūti Marijampolėje, vaikus į darželius vežti. Lankomės čia dažnai.

Žinoma, ta diena yra labai svarbi Lietuvai, todėl ją paminime nepamiršdami ir tradicijų.

– Šiandien pagrindinis Jūsų užsiėmimas yra vaikai?

– Taip. Šešiametis sūnus eina į darželį, o dukrytei dar dveji. Rugsėjį planuoja jau taip pat į darželį žygiuoti, o kol kas esu namų šeimininkės ir auginu vaikučius.

– Džiaugiatės?

– Džiaugiuosi, nes vaikai man yra viskas. Daug kas stebisi, kodėl dar nevedu į darželį, kodėl niekur nedirbu. Aš noriu, kad vaikai pasidžiaugtų vaikyste ir kol leidžia galimybės, pabūtų namuose.

Sūnui į kompaniją irgi Lietuvai svarbią dieną – Sausio 13-ąją – dar ir gimė dukrytė.

– Jūsų šeimai būdingos įsimintinos datos?

– Galima sakyti, kad taip.

– Marijampolė yra ne taip toli Kauno. Ar nesvarstote keltis ten?

– Buvo tokių minčių. Vyras labiau linkęs pabėgti kur nors kitur, o aš pasakiau, kad man ir čia yra gera. Vaikai labai pasiilgsta senelių, todėl nenoriu niekur bėgti.

– Jūsų šeima yra jauna. Ar lengva įsitvirtinti ir pasidėti tvirtus pagrindus tolesniam šeimos gyvenimui ir apskritai gerovės kūrimui?

– Iš tikrųjų yra sunku. Žinoma, mano vyras ne Lietuvoje. Nors dažnai grįžta, tenka pabūti atskirai. Norint ką nors turėti, reikia ką nors ir paaukoti.

– O čia neapsimoka dirbti, nes mažas uždarbis?

– Ir mažas uždarbis, ir darbo vietų nelabai yra. Nors iš tikrųjų Marijampolėje yra kuriamos darbo vietos, stengiamasi, bet vis tiek norisi geresnio gyvenimo, todėl bėgama, kur didesnės algos ir geresnės sąlygos.

– Nebus taip, kad paskui vyrą ir Jūs su abiem vaikučiais išvyksite į Švediją?

– Ne. Gimus sūnui tokių minčių buvo, bet tik išvykus ten tiek man, tiek sūnui norėjosi kuo greičiau grįžti į Lietuvą. Sūnus visą laiką sakydavo, kad mano namai yra Lietuvoje, pas senelius.

Džiugu, kad ji tvarkoma, aplinka gražėjus, bet pasižiūrėjus, kaip žmonės gyvena, į skurdą, pasidaro gaila.

– Kaip Jūs, Indre, apskritai šiandien matote Lietuvą?

– Džiugu, kad ji tvarkoma, aplinka gražėjus, bet pasižiūrėjus, kaip žmonės gyvena, į skurdą, pasidaro gaila. Seni žmonės, kurie visą gyvenimą čia pradirbo, gauna juokingus pinigus, kurių neužtenka net vieno kambario butukui išlaikyti ar normaliai pavalgyti.

Mes, jaunimas, manau, kad galbūt per daug norime gero gyvenimo ir viską gauti ant lėkštutės. Manau, kad turėtume patys labiau stengtis.

Išsamiau – laidos „10–12“ įraše.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt