Lietuvoje

2020.03.11 16:59

Kaušpėdas: „Vienintelė Lietuva buvo tokia drąsi, kad pasakė: skyrybos be jokių kompromisų“

Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.03.11 16:59

„Prieš dešimtmetį supratau, kad egzistuoja išorinė ir vidinė laisvė. Mes laimėjome laisvę Kovo 11-ąją todėl, kad buvo daug žmonių, kurie okupacijos sąlygomis išlaikė laisvę savyję – vidinę laisvę“, – sakė buvęs grupės „Antis“ lyderis ir dainininkas Algirdas Kaušpėdas. 

Per tuomet Lietuvą susitelkti kvietusius roko maršus jis vilkėjo ryškų raudoną švarką, kuris tapo ir kovos už laisvę ginklu.

„Roko maršuose bandėme savo vidinę laisvę sustiprinti, kviesdami žmones nebijoti, būti kartu. Kad ir roko koncerte pakelti galvas, dainuoti kartu. O tai leido mums pasiekti ir išorinę laisvę.

Bėda tik ta, kad ne visi iki šiol įgijo vidinę laisvę. Tai yra iššūkis kiekvienam – sustiprinti savo vidinę laisvę“, – sakė A. Kaušpėdas Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidarant parodą „Nesusitaikę“, kurioje eksponuojamas ir garsusis švarkas.

– Į jūsų raudoną švarką žiūri, „Anties“ muzikos klausosi ne tik tie, kurie kadaise buvo svarbių Lietuvai įvykių liudininkai, bet ir tie, kurie tuomet dar net gimę nebuvo.

– Man jaudinamai malonu, kad įpaminklinamas mano koncertinis švarkas, kad esu šios šalies istorija. Per tuos 30 metų, o išties net kokius 35 metus, pasikeitė kartos ir mes tapome muziejinėmis vertybėmis, su kuo save ir sveikinu.

– Kovą už laisvę tais laikais dažniausiai įsivaizduodavome kaip pogrindinę, mėginant veikti tyliai. O jūs, „Antis“, tai darėte garsiai, trankiai. Kas jums tuo metu buvo svarbiausia?

– Viskas prasidėjo nuo mažų dalykų, nuo to, kad kiekvienas žmogus stengiasi viduje būti laisvas, bent nedidelėje erdvėje tą laisvę išlaikyti. Po kurio laiko ta laisvės erdvė išsiplėtė į draugų ratą. Mes rengdavome neformalias šventes, per kurias pamiršdavome sovietinę realybę.

Taip pat skaitykite

Taip vieną dieną atsirado „Antis“, kuri buvo neformali, nepriklausoma architektų post-punk grupė. Tai, žinoma, buvo pokštas, tai buvo chuliganiška mūsų laikysena. Žvelgiant į labai baisią realybę, kaip kad KGB ir kitos represininės struktūros, kita vertus, kaip iššūkis netgi nedidelę savo asmeninę laisvę puoselėti.

Vėliau atėjo „perestroikos“ laikai. Jei ne sąmyšis Sovietų Sąjungoje, nežinia, ar dabar mes būtume laisvi. Banga mus išnešė į paviršių, reikėjo naujų herojų, neformalių, drąsių žmonių, kurie nesusiję su nomenklatūrine, dekoratyvine kultūra, sovietų sugalvota ir prižiūrima.

Kas yra „Anties“ muzika? Tai nišinė muzika, alternatyvus rokas. Nepaisant to, 1988-aisiais buvome pati populiariausia Lietuvos grupė, kuri nurungė tokius popgigantus kaip „Rondo“. Tik reikia įsivaizduoti, ką tai reiškė tais laikais.

– Sakėte, kad nežinia, ar mes būtume laisvi. Ir šiandien simboliškai dėvėtumėte savo raudoną švarką?

– Gal aš dėvėčiau jį kur nors tolimesnėse vietose, kur rusiški pavadinimai ir amžinas įšalas.

Laisvė nėra dovana, kurią mums atnešė ant padėklo, kaip kad tokias dovanas gavo, tarkim, Baltarusija ar Kirgizija, kurios galbūt ir iki šiol svarsto, kam ji reikalinga. Mes ją iškovojome. Tai buvo mūsų siekis. Galima sakyti, jei ne mes, Lietuva, ko gero, Sovietų Sąjunga iki šiol egzistuotų kokia nors forma.

Vienintelė Lietuva buvo tokia drąsi, kad pasakė: skyrybos be jokių kompromisų.