Lietuvoje

2020.03.11 19:04

Signataras Valatka: mano senelis būtų labai laimingas matydamas, jog anūkas sugrąžino tai, ką iš jo pavogė

Guoda Pečiulytė, LRT RADIJO laida „Tuzinas“, LRT.lt2020.03.11 19:04

„Aš pirmą kartą gyvenime supratau, buvau jaunas žmogus, 33-ejų metų, kad šita istorija, šitos valstybės, yra mano istorija – iš senelio atėmė, o man pavyko prisidėti prie to, kad grąžinčiau, nors, galima sakyti, kad aš toje salėje, tarp tų signatarų, atsidūriau labai atsitiktinai“, – LRT RADIJUI sako Nepriklausomybės Akto signataras, apžvalgininkas Rimvydas Valatka.

Jaučiasi neatšventęs svarbiausio gyvenimo įvykio

„Maniau, kad gyvensime daug prasčiau“, – sako signataras, apžvalgininkas R. Valatka. Jis sako prisimenantis du ryškiausius realistiškus ir vieną romantišką savo prisiminimus iš 1990-ųjų kovo 11 dienos.

Pirmasis, pasak jo, buvo tas, kuomet pirmą kartą jis įžengė į Aukščiausiąją Tarybą. „15-ka metų praleidau Vilniuje, tiesa tas pastatas truputį vėliau pastatytas, ir staiga apima tokia panika, kad aš nieko nežinau: nežinau nei kur popierius yra, nei kur sąvaržėlės, o tu turi įsivaizduoti, kad tu dabar esi valdžia“, – pasakoja R. Valatka.

Važiuoju troleibusu ir galvoju: na juk reiktų atšvęsti! Namuose šampano nėra, o tais laikais okupacinė valdžia laikėsi tokios pat politikos – prohibicijos – kaip ir dabartinė valdžia.

Pasakodamas antrąjį įspūdį, apžvalgininkas atrado panašumų tarp okupacinės ir dabartinės valdžių. „Kai po visko Aktas buvo pasirašytas ir euforija praėjo, ėjau į troleibusą. Gyvenau tokioje Vandentiekio gatvėje. Važiuoju troleibusu ir galvoju: na juk reiktų atšvęsti! Namuose šampano nėra, o tais laikais okupacinė valdžia laikėsi tokios pat politikos – prohibicijos – kaip ir dabartinė valdžia, – vaizdžiai prisiminimais dalinasi pašnekovas. – Niekur nėra, kur užeiti. Tas likęs šampanas man spaudžia smegenis iki šiol. Neatšvenčiau, turbūt, paties didžiausio savo gyvenimo įvykio.“

Tarp signatarų atsidūrė atsitiktinai

Romantiškasis prisiminimas siejasi su giliais patriotiniais jausmais bei realiai išgyventa istorijos pamoka. „Vienas iš Aukščiausiosios Tarybos narių, Virgilijus Čepaitis, pasiūlė, kad ne tik Landsbergis ir sekretorius Sabutis turi pasirašyti Aktą. O turi jį pasirašyti visi. Kuomet visi sustojo į eilę, buvo romantiška mintis, kad mano senelis, kuris dešimt metų Sibire praleido, Juozas Valatka, būtų labai laimingas, matydamas, jog anūkas sugrąžino tai, ką iš jo pavogė.

Buvo romantiška mintis, kad mano senelis, kuris dešimt metų Sibire praleido, Juozas Valatka, būtų labai laimingas, matydamas, jog anūkas sugrąžino tai, ką iš jo pavogė.

15-ka metų jo jau nebuvo šiame pasaulyje. Tai buvo romantiškas jausmas. Aš pirmą kartą gyvenime supratau, buvau jaunas žmogus, 33-ejų metų, kad vat šita istorija, šitos valstybės, yra mano istorija – iš senelio atėmė, o man pavyko prisidėti prie to, kad grąžinčiau, nors, galima sakyti, kad aš toje salėje, tarp tų signatarų, atsidūriau labai atsitiktinai.

Aš nei norėjau, nei minčių turėjau, nei veržiausi. Tiesiog likus pusantro mėnesio, pas mane atvažiavo Palangos Sąjūdžio atstovai ir išdėstė, kad jie nesutaria, Palangoje Sąjūdis kaip ir skilęs buvo, nesutarė dėl kandidatų. Jie norėjo, kad aš kandidatuočiau“, – pasakoja R. Valatka.

Mato daugybę klaidų

Paklaustas, kokių klaidų mūsų valstybė padarė per 30-mt nepriklausomybės metų, apžvalgininkas iškarto atsako, kad „valstybė klaidų nedaro“. „Klaidas daro konkreti valdžia arba labai konkretūs žmonės, kurie turi vairo lazdas savo rankose. Kiekvienas turbūt išvardytų kitaip, bet man pirmiausia į galvą ateina atidėtas kainų paleidimas 1991 metų pradžioje. Jis buvo atidėtas dėl svarbių politinių motyvų, tačiau vis tik per ilgai buvo atidėtas. Tai sutrukdė Lietuvai anksčiau ant teisingų bėgių atsistoti.

Valstybė klaidų nedaro. Klaidas daro konkreti valdžia arba labai konkretūs žmonės, kurie turi vairo lazdas savo rankose.

Taip pat socialinės apsaugos reformos nedarymas. Turbūt didele klaida reiktų laikyti, mažai dabar kas prisimena, romantiškai pradedame žiūrėti į istoriją, o tai blogai, 1992 m. parlamentinę rezistenciją, kai po nepavykusio prezidentinio referendumo, kurio norėjo Vytautas Landsbergis, pats Landsbergis ir jo šalininkai pasitraukė iš Aukščiausiosios Tarybos veiklos ir Aukščiausioji Taryba – Parlamentas – neveikė beveik du mėnesius. Tai įsivaizduokite, tie du mėnesiai taip pat gula ant kažkokių tai nepadarytų darbų, kurie nevirto realiais pensijų pinigais, algų pinigais ir t.t.

Socialinės apsaugos ir formos nepadarymas Aukščiausioje Taryboje, privatizacijos sustabdymas 1993 m., žemės kilnojimo įstatymas – mes esame vienintelė valstybė pasaulyje, kur žemė tapo kilnojamuoju turtu. Taip pat rublinių indėlių grąžinimas“, – daugybę anuometės valdžios klaidų sako matantis R. Valatka.

Kritikuoja nuolatinį atsigręžimą atgal

Kuomet mes bandome lyginti save su Estija, neretai tvirtiname, kad šie kažką tai geriau padarė savo šalyje, sako R. Valatka. Anot jo, pirmiausiai estai neverkė dėl kolchozų, o antra – „jie negrąžino „medinių rublių“ žmonėms, kurie nemoka saugoti pinigų“.

Mes esame vienintelė valstybė pasaulyje, kur žemė tapo kilnojamuoju turtu.

R. Valatka taip pat stebisi nuolatiniu mūsų žiūrėjimu atgal, o atėjus krizei, mažinamomis pensijomis ir atlyginimais. „Kažkas turi grąžinti? Tai reiškia, kad grąžinti turi tie žmonės, kurie daugiau ir sunkiau dirba – tai yra visą laiką žiūrėjimas į nevykėlį, dykaduonį ir žiūrėjimas atgal“, – sako apžvalgininkas.

Pašnekovas nepamiršo ir pastaraisiais metais uoliai vykdomos kovos su vynu ir alumi. „Senovės romėnai, antikos romėnai, turėjo tokį posakį, kad civilizacija baigiasi ten, kur nebeauga vynuogės. Šiais laikais, turbūt, turėtume sakyti: šalyje, kurioje kariaujama su vynu, vakarų krikščionių civilizacija baigiasi“, – valdžios kovą su alkoholiu vaizdžiai kritikuoja R. Valatka.

Visas pokalbis su signataru – radijo įraše

Parengė Vismantas Žuklevičius