Lietuvoje

2020.04.05 19:53

Istorikė: visi nuopelnai priskiriami Smetonai, nors Tūbeliui teko sunkiausia našta

Jūratė Anilionytė, LRT.lt2020.04.05 19:53

Jis – devynerius metus ministrų kabinetui vadovavęs Juozas Tūbelis, ji – išsilavinusi visuomenininkė, žurnalistė, Užsienio reikalų ministerijos darbuotoja Jadvyga Tūbelienė. Istorikė Ingrida Jakubavičienė sako knygoje po dalelę dėliojusi judviejų portretus, mat iki šiol apie šią porą gajos sovietmečiu skleistos melagystės, o svarbūs dokumentai – nepasiekiamuose Rusijos archyvuose.

Su pašnekove susitinkame istorinėje Prezidentūroje Kaune. Čia dirbo ir gyveno visi trys Pirmosios Respublikos vadovai ir jų šeimos. Knygą apie prezidento Antano Smetonos ir žmonos Sofijos Smetonienės duetą išleidusi istorikė naujoje knygoje pasakoja apie kitą išskirtinę politinio elito porą tarpukario Lietuvoje.

– Gerbiama Ingrida, jau anksčiau ne kartą minėjote, kad žavitės J. Tūbelio asmenybe ir planuojate apie jį ir ponią Tūbelienę parašyti knygą. Svajonę išpildėte. Ar sutiktumėte, kad vieną iš Pirmosios Respublikos kūrėjų J. Tūbelį esame primiršę?

– Taip, manau, kad J. Tūbelis, ilgametis nepriklausomos Lietuvos Ministras Pirmininkas, yra nepelnytai primirštas. Visi nepriklausomos Lietuvos laimėjimai priskiriami Prezidentui A. Smetonai. Sakome „Smetonos Lietuva“, tačiau, o koks būtų Lietuvos ūkis, kur būtų eksportuojamas Lietuvos sviestas, jei ne būtent J. Tūbelis, ant kurio pečių krito sunkiausia našta suvaldant pasaulinės ekonominės krizės padarinius Lietuvos ūkiui? Reikėjo mūsų bekonams, sviestui ir kitai produkcijai rasti naujas rinkas, kai jos staiga užsivėrė Vokietijoje. Buvo tikrai labai daug iššūkių ir ministras pirmininkas, būdamas ypač gerai susipažinęs su ūkio reikalais, tiesiog gyveno spręsdamas įvairias Lietuvos problemomis.

– J. Tūbelis 10 metų dirbo finansų ministru, beveik devynerius metus – premjeru, jo sprendimai buvo lemiami, kai kalbame apie Pirmosios Respublikos ekonomiką, bet pats jis nebuvo baigęs ekonomikos mokslų. Kokiais principais jis vadovavosi?

– Jis nebuvo profesionalus ekonomistas, bet studijavo agronomiją, gerai išmanė žemės ūkį, ilgai dirbo žemės ūkio tarnyboje carinės Rusijos laikais, skaitė užsienyje leistą literatūrą apie pažangų ūkininkavimą, naujoves pramonėje ir prekyboje. Šios žinios nėra diplomas, tačiau J. Tūbelis jas galėjo panaudoti praktikoje. Geriausias ūkiškumo pavyzdys jam buvo tėvas – Juozas Tūbelis vyresnysis, stambus ūkininkas, kuris savo žemės plotu ir turimais gyvuliais bei padargais nė kiek nenusileido ir net lenkė būsimą J. Tūbelio uošvį, dvarininką Antaną Chodakauską. Veiklaus ir praktiško tėvo pavyzdys, gyvenimas kaime, jo studijos, domėjimasis padėjo J. Tūbeliui ypač gerai suprasti visus Lietuvos ūkyje vykstančius procesus.

Kitas svarbus aspektas, kad J. Tūbelis valstybės tarnybą pirmiausia siejo su asmenine atsakomybe. Šiandieninėje Lietuvoje to man labai trūksta. J. Tūbelis jautė labai gilų imperatyvą – jei esu toje pozicijoje, vadinasi, kad esu atsakingas už priimamus sprendimus. Amžininkai rašo, kad jis galėjo bet kada atvykti į įmonę net nepranešęs, pasižiūrėti, kaip pradėta gaminti nauja produkcija. Arba vykstant Marijampolės cukraus fabriko statyboms – niekas nelaukia, o Tūbelis stovi dar prieš aštuonias ryte ir žiūri, kaip vyksta darbas. Buvo išskirtinis žmogus, kuris siekė savo akimis pamatyti ir įsitikinti, kas ir kaip vyksta valstybėje.

– Kas žino, gal būtume turėję puikų mediką – J. Tūbelis Varšuvoje studijavo mediciną. Ar yra žinoma, kodėl studijas metė ir tapo žemėtvarkininku?

– Mane žavi, kad J. Tūbelis buvo sąžiningas sau ir kitiems. Rinkdamasis profesiją, jis daug svarstė, kur galėtų būti naudingiausias, kur galėtų save realizuoti. Jaunystėje labai domėjosi literatūra, rašė straipsnius, jo mokslo draugai yra sakę, kad literatūriniais gebėjimais jis konkuravo su rašytojais Jonu Biliūnu ir Juozu Tumu-Vaižgantu.

Vis dėl to nugalėjo praktiškumas ir jis nusprendė rinktis profesiją, kuri užtikrintų stabilesnes pajamas. Literatūra, istorija – tai nepraktiški mokslai. Pradėjęs medicinos studijas greitai suprato, kad ši profesija ne jam, per jautrus. Grįžęs namiškiams pasakė, kad, norint būti chirurgu, reikia turėti šuns širdį, todėl pasirinko agronomijos mokslus.

Susidomėjęs naujomis vaismedžių veislėmis jis pagalvojo, kiek šis mokslas gali teikti naudos Lietuvos žemei ir valstiečiams. Apskritai J. Tūbeliui pasisekė, kad jam tėvas suteikė laisvę pačiam pasirinkti studijas.

– Skaitant J. Tūbelio biografiją, stebina jo gebėjimai – jis vadovavo skirtingoms ministerijoms, kūrė žemdirbiškas organizacijas, paskutiniais gyvenimo metais vadovavo Lietuvos bankui. Šiandien sakytume, kad jis buvo stiprus lyderis?

– J. Tūbelis dirbo ne vienoje vyriausybėje ir į kokią ministeriją jį bepaskirdavo, ten jis atsidavęs tarnaudavo. Jam teko dirbti ir švietimo ministerijoje, nes jaunystėje jis buvo visuomenininkas, publicistas, mokytojas. Tad kas yra liaudies švietimas, jam buvo žinoma. Jeigu paskiriamas žemės ūkio ir valstybės turtų ministru, ir čia gali imtis darbų - modernizuoti ūkį ar skirstyti į viensėdžius, daryti reformas. Nuo 1927-ųjų ilgiau nei 10 metų jis buvo ir finansų ministras ir čia jo didžiausias rūpestis buvo išlaikyti stabilų litą. Jis gebėjo vadovauti labai skirtingoms ministerijoms ir tokių politikų kaip jis – vienetai. Gal tik pirmosios vyriausybės vadovas Augustinas Valdemaras dar galėtų konkuruoti su Tūbeliu dėl vadovavimo kelioms ministerijoms vienu metu.

Istorikas Algis Bitautas yra sakęs, kad dabartinių vyriausybių nariai išsilavinimu gerokai nusileidžia tarpukario Lietuvos ministrams, kurių dažnas kalbėjo ir penkiomis užsienio kalbomis. O ko dabarties premjerai galėtų pasimokyti iš Juozo Tūbelio? Disertacijos nebuvo apgynęs ir J. Tūbelis. Jis buvo baigęs Rygos politechnikos institutą, Agronomijos skyrių. Tai buvo pirmoji tokio tipo aukštoji mokykla Rusijos imperijoje. Šiandien galėtume sakyti, kad jis turėjo universitetinį aukštąjį išsilavinimą. Kartais ne pats diplomas svarbiausias dirbant – svarbu ir žmogaus nusiteikimas.

Tyrinėjant J. Tūbelio biografiją, matyti jo tvirtas sprendimas būti naudingu Lietuvai, savo tautai, savo valstybei. Senasis J. Tūbelis galėjo pykti ant sūnaus. Jis tikėjosi, kad baigęs agronomijos studijas sūnus grįš namo ir jie sėkmingai plės ūkį. Tuo metu J. Tūbelis po Pirmojo pasaulinio karo grįžęs į Lietuvą tvirtai nusprendžia, kad vien tik ūkininkauti tėvo ūkyje per maža – jis dirbs Lietuvai. Tuo metu reikėjo visos to meto inteligentijos pastangų, kad valstybė stotųsi ant kojų.

J. Tūbelis dirbo pirmoje Vyriausybėje. Jis galvojo ne apie tai, kas naudinga jam pačiam, o ką gali padaryti šaliai sudėtingoje situacijoje. Toks pasirinkimas tuo metu buvo ne tik J. Tūbelio, bet ir dar dešimties jaunų, politinio darbo patirties neturinčių inteligentų, kurie numojo ranka į asmeninę naudą ir ėjo ten, kur kvietė Tėvynė. Jis dirbo be galo daug. Tūbelių dukra Marija Tūbelytė yra sakiusi, kad dar vaikystėje suvokė, jog „Mama –man, o Tėtė – Lietuvai”.

Jei reikėtų pasakyti, kur J. Tūbelio pavyzdžiu nereikėtų sekti, tai yra pernelyg didelis įsitraukimas į darbą. Jis nepaisė savo sveikatos, gydytojų patarimų. Dirbo po 14-16 valandų, neskyrė laiko poilsiui. J. Tūbelis mirė gana jaunas ( J. Tūbelis mirė 1939-aisiais būdamas 57 – aut. pastaba) ir nei gydytojai, nei šeima nebegalėjo jam padėti. Iš vienos pusės galime žavėtis, kad turėjome politiką, kuris dieną naktį gyveno Lietuva, tačiau vėliau šeima, netekusi vyro ir tėvo, turbūt galvojo, kad jis prisiėmė per didelę atsakomybę. Gal šiandien vertindami jį kaip vadovą, kaip lyderį, galėtume sakyti, kad prisiimta atsakomybe jis per mažai dalijosi su pavaldiniais. Bet toks jis buvo – visas atsidavęs Lietuvai.

– Jūs knygoje rašote ir apie Tūbelių šeimą. Amžininkai rašo, kad J. Tūbelis buvęs ramus, kiek užsidaręs, J. Tūbelienė visuomenininkė, žurnalistė, aktyvi ir išsilavinusi. Kaip jie sutarė poroje?

– Labai sudėtinga rekonstruoti jų šeimyninį gyvenimą. Gerai, kad vienintelė Tūbelių dukra Marija paliko atsiminimus – jie padeda pažinti šeimos gyvenimą iš vidaus. Kokie tėvai buvo namuose, kuo jie gyveno. Šie atsiminimai rodo, kad abu Tūbeliai buvo labai stiprūs ir labai skirtingi, tačiau jų šeimyninis gyvenimas buvo stabilus. Juos domino skirtingi dalykai, tačiau apie Lietuvos vidaus ir užsienio politiką galėjo kalbėti valandų valandas. J. Tūbelienė aktyviai dalyvavo moterų organizacijų veikloje, diplomatų kviestiniuose vakarėliuose, o jos vyras mieliau dirbo kabinete nei kad rodėsi viešumoje.

Šioje šeimoje labai svarbų vaidmenį atlieka giminystė su prezidento A. Smetonos šeima, nes greta Tūbelių visada matome Smetonas. J. Tūbelienė ir S. Smetonienė buvo seserys. Prezidentas ir ministras pirmininkas – svainiai. Ne visada gali atskirti, kada susiėjimas giminiškas, o kada jau yra darbiniai pokalbiai valstybės reikalais. Visa tai persipynę, toks „grojimas politiniame kvartete“ tam tikra prasme sustiprino abi Smetonų ir Tūbelių šeimas. Pavyzdžiui Smetonų šeimoje galima buvo pastebėti tam tikrą santykių atšalimą, bet jungia bendri interesai, visuomeniniai darbai. Santuokos su prezidentu ir ministru pirmininku seserims suteikė išskirtinę galimybę būti arti visuomeninių ir politinių reikalų. Tokios galimybės galėjo būti tik svajone kitoms to meto moterims.

Apskritai Tūbelių šeiminio gyvenimo modelis labai modernus, tai labiau partnerystė, o ne tradicinė šeima. Jadvyga turėjo gerbėjų užsienio diplomatų tarpe, dūsaujančių ir siunčiančių jai gėlės, tuo tarpu Juozas į tai nekreipė dėmesio ir buvo garantuotas, kad žmona neperžengs tos plonos flirto linijos. Jeigu Jadvyga namuose buvo valdinga, ant pečių laikė visus keturis namų kampus, tačiau vyras jai buvo visiškai nepavaldus. Pasak dukters Marijos, vienintelis tėvas niekada nekreipė dėmesio į motinos nurodymus, nesiginčijo ir ramiai ėjo savo keliais. Tačiau jau garbaus amžiaus paklausta apie savo vyrą ir santuoką, Jadvyga tvirtai atsakė, kad geresnio vyro nei Juozas Tūbelis sau net įsivaizduoti negalėtų.

– Galima sakyti, kad to meto visuomenėje tai buvo ryškiausios poros?

– Taip, Tūbeliai ir Smetonos be jokios abejonės buvo tarpukario Lietuvos elito dalimi. Galime ginčytis dėl žmonų įtakos, nes ta įtaka turi daug įvairių atspalvių ir svertų, kaip ja galima manipuliuoti, tačiau turime pripažinti, kad šios šeimos tikrai buvo matomos, jomis buvo domimasi.

– Ponia Tūbelienė išsiskyrė žavesiu, ar sutinkate su jos vaikaičiu Peteriu Kuhlmannu, sakančiu, kad šiais laikais ji būtų galėjusi tapti ministre? Reikėtų priminti, kad tarpukario Lietuvoje ministrų kabinetuose nebuvo moterų.

– Galbūt šiandien J. Tūbelienė net kandidatuotų į prezidentes, nes ambicijų ji turėjo daug, bet jos buvo pasvertos ir pamatuotos. Ji turėjo universitetinį išsilavinimą, studijavo istoriją, labai domėjosi užsienio politika, mokėjo penkias užsienio kalbas. Tai padėjo J. Tūbelienei suprasti, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje.

Tik grįžusiai į Lietuvą, Lietuvos taryba iš karto parodė pasitikėjimą – patikėjo parvežti Lietuvos karaliumi sutikusio tapti W. von Uracho parašą iš Vokietijos, ji steigė Lietuvos informacinį centrą Berne, Šveicarijoje, ir teikė pasauliui žinias apie tai, kas vyksta nepriklausomoje Lietuvoje. J. Tūbelienė buvo ir viena iš pirmųjų Užsienio reikalų ministerijos tarnautojų. Deja, nors Lietuvoje moterys teisę balsuoti gavo greitai ir lengvai, vis tik tos stiklinės lubos buvo. Į Seimą moterys galėjo patekti, bet į Vyriausybę – ne. Norinčioms dalyvauti politikoje Tūbelienei ir Smetonienei šias galimybes suteikė jų vyrai užimdami svarbiausius valstybinius postus.

– Koks Tūbelių šeimos likimas mirus J. Tūbeliui?

– Po J. Tūbelio mirties 1939-ųjų rudenį našle likusiai Jadvygai kartu su vienintele jų dukra Marija teko išgyventi šią netektį. Po šio smūgio sekė dar vienas – sovietų okupacija. 1940-ųjų birželio 15-ą dieną, kai Smetonų šeima traukėsi iš Lietuvos, pasiūlymą trauktis kartu su prezidento šeima gavo ir J. Tūbelienė. Ji dvejojo, sakė niekuo sovietams nenusikaltusi. Po poros dienų artimieji ją įtikino, kad trauktis reikia, jei ne dėl savęs, tai dėl dukters. Sovietai šios šeimos tikrai nebūtų pasigailėję. J. Tūbelienė su dukra išvyko į Vokietiją, o vėliau, su Smetonų šeima gavusios vizas, pasitraukė į Jungtines Amerikos Valstijas.

J. Tūbelienei tai buvo sunkus laikas, nes JAV ji turėjo labai greitai pamiršti nepriklausomoje Lietuvoje turėtas elito ponios pozicijas. J. Tūbelis jau buvo miręs ir priekaištauti našlei palikus Lietuvą okupacijos akivaizdoje tarsi nebuvo ko. Tačiau dalis išeivijos nevengė „atsiskaityti“ su J. Tūbeliene ir dėl A. Smetonos pasitraukimo, dėl giminystės su Smetonų šeima, tad tų sunkumų buvo daug. Aktyviai visą gyvenimą valstybei dirbusi moteris pačių išeivijos lietuvių buvo išstumta į užribį. Iš laiškų matyti, kad J. Tūbelienei tai buvo labai skausmingi išgyvenimai.

Jos istorija mums, Lietuvos moterimis, gali būti pavyzdžiu. Pirmiausia kalbant apie savo teises, kad jas reikia žinoti ir ginti. Išvykusi iš Lietuvos ji žinojo, kad jai, buvusio ministro pirmininko našlei, skirta valstybinė pensija iki mirties. Valstybinė pašalpa buvo skirta J. Tūbelio našlaitei dukrai, kadangi šeima mirus vieninteliam šeimos maitintojui tėvui liko be pajamų. Vadovaujantis tarptautine teise, jei jau iš Lietuvos aukso atsargų buvo išlaikomos Lietuvos diplomatinės atstovybės ir jų tarnautojams buvo mokamos algos, o prezidentui A. Smetonai, atsidūrusiam egzilyje, taip pat buvo mokamas nustatytas atlyginimas, J. Tūbelienė taip pat siekė pasinaudoti šia teise. Į JAV ji atvyko su diplomatiniu pasu, kurie buvo išduodami arba valstybės tarnautojams, arba jų šeimos nariams, todėl nebuvo eilinė imigrantė.

Knygoje atskleidžiama visa ta ilga J. Tūbelienės kova su Lietuvos pasiuntiniu Vašingtone Povilu Žadeikiu, kuris nusprendė, kad pensijos neskirs. Panašu, jog viršijantis savo įgaliojimus Lietuvos atstovas Vašingtone jautėsi pačiu aukščiausiu Lietuvos pareigūnu, todėl nesiskaitė nei su Prezidentu Smetona, nei su diplomatijos šefu S. Lozoraičiu, nei J. Tūbelio našle. Ilgainiui J. Tūbelienei nieko kito neliko, kaip tik ieškoti galimybės gauti JAV pilietybę, nes lietuviams jautėsi nebereikalinga.

– Sakoma, kad Juozas Tūbelis nemėgęs politikos, pasak amžininkų, silpnai suvokė užsienio politiką, tačiau prieš pat mirtį 1939-aisiais jis prasitarė bijantis, kad Lietuvai ima grėsti didelis pavojus. Okupacijos grėsmę jis, regis, puikiai numatė?

– Knygoje rašau apie mitą, kuris greičiausiai atsirado dar sovietmečiu, kai reikėjo diskredituoti tarpukario Lietuvos politikus. Buvo sakoma, kad gaspadoriškas Tūbelis rūpinasi tik pieninėmis ir kooperatyvais, o Smetona atsakingas už užsienio politiką. Jei atsivertų Rusijos archyvai ir galėtume skaityti kitų šalių diplomatų raportus, tai pamatytume, kad J. Tūbelis lygiai taip pat buvo įsitraukęs į užsienio ir vidaus politiką, jis dalyvavo svarbiausiuose susitikimuose pas Prezidentą A. Smetoną.

Pamirškime seną mitą ir žiūrėkime į J. Tūbelį, kaip į ypatingu talentu apdovanotą politiką, kuris gebėjo suvokti ir ministrui pirmininkui, ir prezidentui priskiriamas sritis. Jis puikiai žinojo, kas yra Sovietų Sąjunga ir jos politika, puikiai išmanė su Lenkija ar Vokietija susijusius klausimus.

Vis dar plačiai cituojami Valentino Gustainio, buvusio „Lietuvos aido“ redaktoriaus, atsiminimai, kuriuose jis rašo, kad J. Tūbelis buvęs kuklaus kaimiečio tipo, turįs daug sveikų pažiūrų ūkiškais reikalais, bet iš esmės visiškai apolitiškas. Svarbu suvokti, kad tie atsiminimai rašyti sovietmečiu, V. Gustainiui grįžus iš tremties Sibire. Kaip ir daugelyje to meto atsiminimų apie tarpukario Lietuvą, rašyta tai, kas naudinga sovietams. Todėl knygoje pateikiu ilgamečio Tautininkų partijos sekretoriaus Vinco Rastenio, ilgus metus dirbusio su J. Tūbeliu atsiminimus. Jie išleisti JAV ir yra kardinaliai priešingi V. Gustainio atsiminimams, iš jų kaip tik galima susidaryti įspūdį apie daug su užsienio diplomatais bendraujantį ir įvairiapusiškai Lietuvos situaciją vertinantį Ministrą Pirmininką.