Lietuvoje

2020.03.10 20:03

Abišala apie pokyčius Lietuvoje: mums reikės 80 metų, nes neturime dykumos ir neturime Mozės

LRT TELEVIZIJOS laida „LRT Forumas“, LRT.lt2020.03.10 20:03

Nepriklausomybės akto signatarė Nijolė Oželytė tvirtina, kad Lietuvos jaunimas, o ne sovietmečiu gimusi lietuvių karta, gali atvesti šalį į tikrą išsilaisvinimą ir pokyčių kelią. Tuo metu buvęs ministras pirmininkas, signataras Aleksandras Abišala aiškina – nors Lietuva jau smarkiai pasikeitė, bet esminiams pokyčiams gali prireikti ir 80-ties metų.

Pirmadienį LRT televizijos laidoje „LRT forumas“, artėjant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui, apie šalies nueitą kelią diskutavo penkti nepriklausomybės akto signatarai: N. Oželytė, A. Abišala, Vytautas Landsbergis, Petras Vaitiekūnas ir Vytautas Petras Plečkaitis.

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas V. Landsbergis laidoje teigė besidžiaugiantis, kad šalies piliečiai tampa atsparesni propagandai.

LRT forumas. Nijolė Oželytė ragina tikėti valstybe: pagal savo pajėgumus kepame tokį valstybės pyragą, kokį galime

„Kas mane džiugina, tai, kad sužlugo visos propagandos, kaip Lietuvai nesiseka, kokią klaidą padarė Lietuva, nusisukusi nuo motinos Rusijos ir panašiai. Aišku, tos propagandos iki šiol varomos ir specialūs kanalai plauna ir plauna Lietuvos piliečių smegenis, bet matyt ne taip labai veikia, nes piliečiai mato, [...] kad Lietuvoje nėra taip blogai“, – kalbėjo V. Landsbergis.

Jis teigė, kad 30 metų amžius valstybei galėtų tapti brandos amžiumi, bet tik tokiai valstybei, kuri nebuvo „nuodijama“.

„30 metų būtų labai gražus amžius, jeigu ta valstybė būtų augusi normaliomis sąlygomis, o kai ji augo apipančiota, apnuodyta ir toliau nuodijama, ir stumiama į brūzgynus, tai gerai, kad ji iš viso nežuvo“, – apie Lietuvą kalbėjo profesorius.

Okupaciją palygino su namų užgrobimu ir jų šeimininkų išnaudojimu

Signatarė N. Oželytė sovietų okupaciją Lietuvoje palygino su namų užgrobimu. Anot jos, jos Sovietų sąjunga užgrobė Lietuvą ir ja naudojosi, siekdama sužlugdyti kraštą.

„Okupacija yra tada, kai gyveni savo namuose su savo šeima, tada ateina kaimynas ir sako: „užtenka, pagyvenai, dabar aš čia gyvensiu, o tu gyvensi savo namo rūsyje“. Kaimynas išvaro tave su tėvais į rūsį, girtauja tavo pastatytuose namuose, dėvi tavo rūbus ir dar papasakoja, kad tie draugai, kurie nori tave išvaduoti, yra priešai, juos nužudo. Tau kiekvieną dieną kaimynas, numesdamas ėdalo į rūsį, paaiškina, kad „tu iš viso neturėjai jokios istorijos, kol tas banditas neatėjo į tavo namus, tu buvai niekas, nei rašei, nei skaitei“, – audringai kalbėjo N. Oželytė.

Jis teigė nemačiusi minimų namų, tai yra laisvos Lietuvos, nors vėliau joje gyveno.

„Aš nemačiau savo namų. Esu 1954 metų gimimo, buvau ir komjaunuolė, ir „spaliukė“, ir dar į partiją, į ta mėšlą įstojau, pusantrų metų pabuvau. Tai atrodė normalu, atrodė, kad kito gyvenimo nebus“, – kalbėjo signatarė.

Jis teigė manantis, kad jos karta turi išmirti ir tik tada Lietuvos problemos kitų kartų dėka bus sprendžiamos iš esmės.

Signataras P. Vaitiekūnas, kalbėdamas apie 30 Lietuvos nepriklausomybės metų, pažymėjo manantis, kad buvo padaryta itin daug. Signataras ragino nesistebėti dabartine valdžia, mat ji – visuomenės atspindys.

„Kokią valdžią žmonės išrenka, tokius ir sprendimus ji priima. Žiūrėdami į valdžią, matome tautos atspindį“, – tvirtino P. Vaitiekūnas

S. Kropas, paklaustas, apie didžiausias Lietuvos bėdas, paminėjo lietuvių požiūrį apie tai, kad „valstybė turi viską duoti“.

„Dabar žmonės, aš girdžiu, kurie palieka Lietuvą, sako: „ką man Lietuva duoda?“. Jeigu mes tos nuostatos nepakeisime... Pirmiausia, reikia paklausti, „ką aš duodu Lietuvai?“. Nes rinkos ekonomika ir kapitalizmas, visų pirma, yra pagrįstas tokia krikščioniška nuostata – „jeigu kažką galiu duoti, jeigu galiu duoti paslaugą, duoti darbdaviui naudą, tai galiu ir geriau gyventi“. Jeigu tu lauki pašalpos ar kažko, ką duos valstybės, tai nėra gerai, tokią nuostatą reikia pakeisti ir tai užtrunka. Manau, kad skurdas yra ne materialinis, skurdas yra galvoje“, – įžvalgomis dalijosi signataras.

Teigė, kad problemų sprendimui reikia 80-ties metų

Signataras, buvęs premjeras A. Abišala, reaguodamas į N. Oželytės pareiškimus apie kartų kaitą, pažymėjo manantis, kad 30-ties metų Lietuvai neužteko, jog žmonės sugebėtų išspręsti esmines šalies problemas.

„Mums reikės 80 metų, nes žmonės ilgiau gyvena, nes mes neturime dykumos ir neturime Mozės. Bet laikas greičiau teka, tai per 30 metų – trumpiau negu Mozės kelionė per dykumą – mes esame gerokai daugiau pasikeitę negu buvo galima tikėtis“, – kalbėjo signataras.

Jis tikino, kad tie, kurie nepalaikė Lietuvos nepriklausomybės arba abejojo šiuo siekiu, veikiausiai ir šiuo metu yra nepatenkinti šalies pasiekimais, savo pačių gyvenimo sąlygomis.

„Blogai gyvenančioji pusė, išskyrus tuos, kurie objektyviai negali gyventi geriau, yra iš tų nepasikeitusiųjų. Deja, reikia tai pripažinti. Truputį blogai, kad mes to nepripažįstame“, – svarstė A. Abišala.

Signataras, paklaustas, ar emigraciją galima vadinti pavojumi Lietuvai, pažymėjo manantis, kad didesnė bėda – valdžios požiūris į emigrantus. A. Abišalos manymu, viskas suplakama į vieną, tai yra neidentifikuojamos priežastys, kodėl žmonės emigruoja. Dėl to, anot jo, politikams sunku galvoti ir apie emigrantų susigrąžinimo į šalį būdus.

„Domantas Sabonis yra visiškas emigrantas, tai ką dabar su juo daryti? Neleisti žaisti krepšinį NBA, nes kitur jam vietos nėra? Kiek yra mokslininkų, kurie yra labai stiprūs ir jiems tiesiog yra per mažai erdvės Lietuvoje? Kiek yra muzikantų, dainininkų, kurie privalo būti ne vien Lietuvoje? Apie juos negalime galvoti taip pat, kaip apie gatvės banditėlį, kuris išvažiavo į Angliją, kad ten galėtų plėšti dažniausiai savo tautiečius, ir apie didžiulį būrį žmonių per vidurį, kurie iš tikrųjų išvažiavo užsidirbti“, – kalbėjo A. Abišala.

V. P. Plečkaitis savo ruožtu pažymėjo, kad viena didžiausių problemų Lietuvoje yra godumas. Anot jo, būtina įskiepyti tautiečiams supratimą, kad skurstantiesiems reikia padėti.

„Mes visi turime būti už tai, kad Lietuvoje gyvenimas gerėtų ir visiems žmonėms gerėtų, o ne tik daliai visuomenės, ne tik milijonieriams gerėtų. Turime būti už tai, kad gyvenimas Lietuvoje gerėtų ir kitiems, kurie niekada nebus milijonieriai – jie gal ir nenori būti milijonieriais, jiems gal ir nereikia tų milijonų, jie gali būti laisvi, nepriklausomi ir laimingi Lietuvoje be tų milijonų“, – tikino V. P. Plečkaitis.

Bedė pirštu į iššūkį pakeisti mentalitetą

N. Oželytė diskusijoje apie Lietuvą ragino nelyginti ją su Danija ar kitomis išsivysčiusiomis Vakarų Europos valstybėmis, mat pastarųjų ir Lietuvos istorinės patirtys yra skirtingos.

„Nėra galimybės nueiti ir pakeisti žmonių mentaliteto. Galime būti supratingi tiek, kiek mums leidžia mūsų pačių išprievartautas supratimas“, – tvirtino signatarė.

V. Landsbergis akcentavo, kad lietuviai turėtų pamiršti žmogiškumo.

„Žmogui turi būti draudžiama valgyti kito žmogaus mėsą, kito žmogaus duoną, užteršti jo vandenį“, – tikino pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas.

Jis akcentavo manantis, kad žmogiškumo nepavyktų rasti Rusijos vadovų gretose, mat jiems, anot profesoriaus, skaudu, kad Lietuva tapo nepriklausoma.

„Iki šiol plyšta iš skausmo širdis Kremliaus valdovams, kad jų teritorija šiek tiek sumažėjo. O kas padidėjo pas tave? Ar padidėjo žmonių laimė, simpatija vieni kitiems, draugiškumas ar ten vieni kitus smaugia kiekvieną dieną vis žiauriau?“, – kalbėjo V. Landsbergis.

A. Abišala, kalbėdamas apie lietuvių mentalitetą, pastebėjo, kad tautai dar trūksta pasitikėjimo savimi ir kartu – savigarbos. Bet signataras taip pat akcentavo, jog žengiame progreso keliu. Tai, anot jo, rodo ir tyrimai.

„Prieš 10 metų buvome paskutinėje vietoje (Europoje – LRT.lt), pagal laimės indeksą, [...] o dabar esame tarp lyderių ir čia, aš manau, tai yra ne vien turto, pinigų klausimas. Tai yra pagarbos, pasitikėjimo savimi klausimas“, – tikino A. Abišala.

Ragino nepamiršti Rusijos grėsmės

Signataras S. Kropas laidoje prisiminė, kad atkūrus nepriklausomybę, Lietuva buvo ties bankroto riba, o šiuo metu, pasak jo, šalies finansinė būklė pasikeitė neatpažįstamai.

„Dabar mes turime subalansuotą, stabilų 2–3 procentų perviršį, visi važinėja į užsienį, atrodo, išveža tiek valiutos, jokio ribojimo, parduotuvės užkrautos užsienio prekėmis, bet mokėjimų balanso skaičius rodo, kad mūsų verslas, žmonės uždirba ir likusiam pasauliui parduoda daugiau negu iš jo perka“, – kalbėjo S. Kropas.

V. P. Plečkaitis signatarus paragino Lietuvos ateitį sieti su jaunimu, kuris, jo teigimu, jau pasirinko europietišką kryptį. To, jo teigimu, labai trūko iš sovietmečio išsilaisvinusiai kartai.

Jam pritarė N. Oželytė, kuri pažymėjo, kad iš represuotos kartos daug tikėtis ir neverta.

„Dalis mūsų, kurie gimė laisvėje, žinojo, kas yra laisvė. Didžioji dalis, kurie gimė nelaisvėje, iš viso nesuprato, kas yra laisvė ir įsivaizdavo, kad po penkerių metų bus rojus ir dėl to atėjo nusivylimas. Tai, kaip mes greitai vaduojamės iš iliuzijų, yra tiesiog puiku“, – tikino N. Oželytė.

Laidos dalyviai diskusijoje prabilo ir apie grėsmes Lietuvai. Buvęs diplomatas, signataras P. Vaitiekūnas ragino nepamiršti ne tik vidinių, bet ir užsienio grėsmių.

„Reikia ruoštis (Rusijos – LRT.lt) prezidento V. Putino agresijai“, – perspėjo jis.

V. Landsbergis savo ruožtu pažymėjo, kad Lietuvai reikia „naujo žmogaus“, tai yra laisvai mąstančių individų.

„Kaip mums gauti naują žmogų? Dabar jis pradeda užaugti, bet nežudykime jo, nesmaukime jo ir nesakykime, kaip Šveicarijoje gerai. Šveicariją reikia užjausti, Šveicarija neturi Baltijos jūros, vargšė ji, jie neturi tokių dainų, kokias mes turime“, – kalbėjo profesorius.

S. Kropas linkėjo Lietuvai tapti atsparia įvairiems virusams, turėdamas omenyje kovą su dezinformacija.

„Reikia kovoti su mitais aktyviau, juos paneigti, nes tai yra propaganda, reikia būti atspariems neteisingoms naujienoms, kurios skleidžiamos tiek iš išorės, tiek ir iš vidaus“, – pabrėžė signataras.

V. P. Plečkaitis linkėjo Lietuvai drąsos, signataras A. Abišala ragino lietuvius neišklysti iš europietiško kelio, o N. Oželytė siuntė linkėjimus šalies jaunimui, pabrėždama, kad jie yra Lietuvos ateitis.

Parengė Gytis Pankūnas.