Lietuvoje

2020.04.11 19:37

Mūsų kalbą pamilusi japonė išvertė Salomėją Nėrį, o dabar imsis poeto, kuris atskleidžia Lietuvos grožį

Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.04.11 19:37

Į gimtąją kalbą jausmingąją Salomėją Nėrį išvertusi japonė dabar imsis Maironio, mat jis padės geriau supažindinti su Lietuva Tekančios Saulės šalies gyventojus. Aya Kimura sako, kad jos nesutrikdė kontroversiška Lietuvos poetės praeitis.  

26-erių Aya Kimura viešėdama Vilniuje vis nustebindavo padavėjus ar pardavėjus. Jie į ją kreipdavosi angliškai, o ji nusišypsodavo ir prabildavo lietuviškai.

Japonė 2016 m. užsimojo išmokti lietuvių kalbą ir dabar, po kelių vasarų, praleistų Vilniuje, moka lietuviškai tiek, kad verčia poeziją. Mergina neketina sustoti: po Maironio norėtų imtis ir Viktorijos Daujotytės kūrybos vertimo.

Ieškojo, kur yra mažai japonų

„Ieškojau ko nors nauja, norėjau nukeliauti ten, kur nėra daug japonų, bet kur labai įdomu“, – kaip į galvą šovė mintis perprasti tolimos šalies kalbą, paaiškino Tokijuje kultūros politiką studijuojanti Aya.

Šį norą tuomet magistrantei sustiprino laimėta vasaros kursų stipendija. 2016-ųjų vasarą Lietuvos edukologijos universitete ji stengėsi perprasti lietuvių kalbos pradmenis.

Tiesa, tuomet ji nemanė, kad lietuviškai išmoksianti tiek, kad galėtų imtis vertimo.

Taip pat skaitykite

„Buvau tiesiog turistė, kuri atostogas suderino su mokslais“, – sakė A. Kimura, vaikystėje gyvenusi ir Malaizijoje bei Kambodžoje – ten šeima persikraustė paskui tėvą, dirbusį diplomatinėje tarnyboje.

Patraukė vaikiška knyga

2016 m. viešėdama Lietuvoje Aya išvydo Evelinos Daciūtės knygą „Laimė yra lapė“.

„Ji buvo labai gražiai nupiešta, bet, kas parašyta, nesupratau nieko“, – šypsojosi Aya.

2017 m. japonė lietuvių kalbą studijavo jau visą semestrą. 2018-ųjų vasarą jos kelias vėl driekėsi į Lietuvos sostinę.

„Lietuvių kalba iš pradžių buvo labai sunki. Daug galvojau apie gramatiką, svarsčiau, kur kilmininkas, o kur – galininkas. Bet džiaugiausi, kad esu toje aplinkoje, kur visi kalba lietuviškai. Tai buvo natūrali aplinka pratintis kalbėti lietuviškai“, – pasakojo Aya.

Į Lietuvos muziejus – rengti daktaro darbo

Dar pirmą kartą atvykusi į Lietuvą ji lankėsi Vilniaus muziejuose. Galima sakyti, visuose iš eilės. Ji norėjo ne tik geriau perprasti mūsų šalį, muziejų fondų skaitmeninimas yra jos, dabar jau kultūros politikos doktorantės, tyrinėjimų sritis.

„Lietuvos muziejai yra labai įdomūs, o Japonijoje jie primena prekybos centrus – išsikabina atsivežtinę parodą, ateina daug žmonių pažiūrėti, ir viskas. O Lietuvos muziejai turi dideles nuolatines ekspozicijas“, – lygino A. Kimura.

Taip pat skaitykite

Japonė analizuoja Lietuvos integralią muziejų informacinę sistemą (LIMIS).

„Japonijoje tik turtingas muziejus gali sau leisti skaitmeninimą, o mažam tai nepasiekiama. Lietuvoje ši sistema bendra visiems. Tad tokia sistema gali naudotis ir Valdovų rūmai, ir Kupiškio muziejus“, – kalbėjo A. Kimura.

2017 m. rudenį ji parengė anketą apie skaitmeninimą ir šią apklausą išsiuntinėjo Lietuvos valstybiniams muziejams. Pagalvojusi, kad gali nesulaukti atsakymų, mergina nutarė visiems ir paskambinti.

„Tuomet lietuviškai laisvai dar nekalbėjau, tad pasiruošiau pokalbiui – išmokau kelis trumpus sakinius: „Laba diena, mano vardas Aya, aš esu iš Japonijos. Siunčiau jums anketą, prašau atsakyti.“ Išgirsdavau: „Ką?“ Pakartodavau darkart. Supratau, kad, jei manęs nesupranta, reikia pakartoti. Tai paprastas dalykas, bet man reikėjo tai suprasti“, – pasakojo A. Kimura.

Tokia drąsa atsipirko – Aya sulaukė atsakymų iš daugumos muziejų.

Jos parengtas straipsnis apie muziejų fondų skaitmeninimą paskelbtas moksliniame Čekijos žurnale.

Aya nemetė šios savo veiklos – vasarį ji viešėjo Lietuvoje tris savaites ir parengė interviu su 29 muziejininkais.

Perprato vietos taisykles

Atėjusi kalbėtis su muziejininkais, A. Kimura vis išgirsdavo klausimą, ar pageidautų puodelio kavos ar arbatos.

„Japonijoje taip pat išgirsti panašų klausimą, bet yra taisyklė – reikia mandagiai atsisakyti. Tai lyg mažas teatriukas – tau siūlo, tu atsisakai. Ir Lietuvoje sakydavau, kad nenoriu, bet vėliau supratau, kad čia galiu sakyti ko norinti. Tiesa, Japonijoje automatiškai atneštų žaliosios arbatos, o Lietuvoje išgirsdavau klausimą: žalios, juodos, vaisinės?“ – įžvelgtus skirtumus nurodė A. Kimura.

Pasak jos, Japonijoje žmonės uždaresni.

„Lietuvoje galbūt pirmą kartą žmonės nepasirodo labai draugiški, reikia laiko, kad užsimegztų ryšys“, – sakė Aya.

Lietuvą myli, bet gyventi čia neplanuoja

Praėjusią vasarą, skrisdama iš Vilniaus į Tokiją, Aya suprato norinti pamėginti versti poeziją.

„Girdėdavau, kad mokantis kalbos eilėraščiai yra paskutinėje eilėje, ko galima imtis. Poezija suprantama tik tiems, kurie labai gerai moka kalbą. Bet aš manau, kad eilėraščiai įdomiau nei gramatikos lentelės“, – sakė Aya.

Pradėjus domėtis lietuviška poezija, jos akis užkliuvo už Salomėjos Nėries.

„Žinau, kad Salomėja Nėris yra kontroversiška asmenybė. Bet jos eilėraščiai – gražūs, jie apie gamtą ir emocijas. Eilėraščiams apie istoriją reikia išsamaus konteksto. O ši poetė yra graži be konteksto. Salomėjos Nėries eilėraščiai turi panašumų su haiku, jie atitinka japonų poezijos tradiciją“, – aiškino A. Kimura.

Išversti rinkinį „Anksti rytą“ jai prireikė pusmečio. Knygą, kurioje sudėti eilėraščiai ir lietuvių, ir japonų kalbomis, išleido Japonija.

Dabar A. Kimuros akiratyje – Maironio „Pavasario balsai“.

„Maironis daug rašė apie Lietuvą. Salomėjos Nėries eilėraščių temos – bendražmogiškos, o išvertusi Maironį galėčiau japonams daugiau papasakoti apie Lietuvą“, – paaiškino ji.

Būsimą vasarą Aya planuoja vėl atskristi į Lietuvą, tačiau ilgesniam laikui čia apsistoti neketina.

„Aš labai myliu Lietuvą, tad noriu apie ją papasakoti japonams. O jei gyvenčiau visą laiką Lietuvoje, to padaryti negalėčiau“, – šypsojosi Aya.