Lietuvoje

2020.03.09 12:53

Nepriklausomybei – 30: šių dienų socialines problemas užprogramavo sovietinio mentaliteto liekanos

Mūsų atkurtos nepriklausomybės 30-mečio archyvai byloja, kad per tuos metus nė vienai politinei jėgai nepavyko sumažinti atskirties ir skurdo tiek, kad ji nebūtų laikoma skauduliu. Lietuvos situaciją Europos Komisija savo šiųmetėje ataskaitoje pavadino krizine.

Atskirtis nėra vienos Lietuvos bėda. Su ja tenka dorotis daugeliui valstybių pasaulyje. Lietuvą daug socialinių problemų pasiveja iš 50 sovietinės okupacijos metų – kai buvo skelbiama, kad nedarbo nėra, o bedarbiai buvo prilyginami valkatoms ir baudžiami už veltėdžiavimą.

Kaime svarbiausia to meto atsiskaitymo valiuta buvo butelis degtinės. Ir tas įprotis – iki šiol rimta problema. Tūkstančiai be globos likusių vaikų ir neįgaliųjų sugrūsti toliau nuo akių į valstybės globos institucijas.

Savaitė. Vytauto Bako argumentai kol kas neįtikino nei prezidento, nei politikų, nei analitikų

Pensijos – taip pat valstybės, jokių perspektyvų sukaupti senatvei kitaip. Visa tai po atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos 1990-aisiais tarsi didžiulis akmuo užriedėjo ant jaunos valstybės pečių: reikėjo rasti lėšų paremti netekusius darbo, pasirūpinti našlaičiais, neįgaliaisiais, nuo pradžių kurti socialinio aprūpinimo sistemą.

Tuo pat metu buvo aišku, kad pinigų pensijoms nėra – Maskva Lietuvos žmonių sukauptas lėšas pasiliko sau.

Drauge su Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu buvo kuriama ir socialinio draudimo sistema: įkurta vyriausioji socialinio draudimo valdyba, pradėtos rinkti įmokos į Lietuvos socialinį biudžetą. Tačiau nebuvo pensijų fondo, naujoji socialinio draudimo sistema orientuota į ateitį. Užgriuvo ekonominė suirutė, trūko pinigų, vėlavo pensijos.

„Tai tokiam kriziniam vystymesi, esant labai aukštai infliacijai, tokie dalykai buvo, bet tai nebuvo mano atsiminimu, labai jau taip visiškai blogai ar vienaip ar kitaip tų pinigų užtekdavo iš vieno ar kito rezervo atrasdavo“, – sako socialinės apsaugos ministro pareigas 1992–1993 m. ėjęs profesorius Teodoras Medaiskis.

Manoma, kad tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo darbo galėjo netekti apie 400 tūkst. Dėl valdžios sprendimų atsirado iki tol negirdėtas fenomenas – paslėptas ilgalaikis nedarbas ir jį lydintis skurdas.

„Vyriausybė stengėsi įvairiais būdais riboti tų problemų plitimą, pirmiausia, buvo labai ribojamos galimybės atleisti žmones. Buvo laikotarpis, kai reikėjo 20 mėnesių išeitines mokėti. Tokiu būdu buvo bandoma darbdavius priversti neatleisti žmonių“, – pasakoja Darbo rinkos instituto vadovas profesorius Boguslavas Gruževskis.

Vienas pirmųjų valstybės siekių – grąžinti nusavintą žemę buvusiems savininkams ar jų palikuonims. Kilusi euforija netrukus baigėsi įtūžiu: pradžioje išdalyta po 3 ha, vėliau prasidėjo žemės kilnojimas, reforma įklimpo, o kaimo žmonės, dirbę kolūkių fermose ir laukuose 50 metų, liko it „žemę pardavę“, kitaip tariant be darbo ir socialinių garantijų.

Kaimas ėmė klimpti į alkoholio liūną. Nuo 1993-ųjų Lietuva pasaulyje ėmė garsėti pagal liūdniausią savižudybių statistiką.

„Pagrindinė rizikos grupė buvo vidutinio amžiaus kaimo vyrai, dažniausiai geriantys, tai tas daug ką nusako, kad kolchozuose buvę žmonės, jau įpratę alkoholiu stresą įveikti“, – sako Vilniaus universiteto profesorė daktarė Danutė Gailienė.

Alkoholį lydėjo smurtas artimoje aplinkoje, visuomenė pranešimus apie užmuštus, sužalotus vaikus, moteris ir vyrus ilgai toleravo, o valdžia nesiėmė jokių priemonių.

2011 m. Seimas priėmė Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, kai Lietuva pirmavo pagal smurto atvejų skaičių Europoje. Anot apklausų, smurtauta kas trečioje šeimoje.

63,3 proc. Lietuvos moterų prisipažino patyrusios savo partnerių smurtą. Po įstatymo priėmimo įkurti specializuoti pagalbos centrai, sukurtas mechanizmas, pagal kurį policijos pareigūnams atvykus ir užfiksavus smurto faktą, aukai nedelsiant teikiama specializuota pagalba.

Tautos išrinktieji ilgai ginčijosi dėl vadinamojo vaiko nemušimo įstatymo. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas priimtas tik po to, kai Kėdainiuose savo namuose motina ir sugyventinis negyvai užtalžė keturmetį. Lietuvoje pradėta Vaiko teisių apsaugos sistemos reforma – įsteigta centralizuota tarnyba, kuriama laikinos globos bei socialinių paslaugų sistema. Deja, ne visai sklandžiai ir Seimas vėl ėmėsi ją revizuoti.

Valstybė planavo be tėvų globos likusius vaikus iškelti iš institucinės globos įstaigų iki šių metų pabaigos, o neįgaliuosius iki 2030-ųjų: išskirstyti juos po mažas šeimynas ar bendruomenes.

Minint Nepriklausomybės 25-metį, beveik 100 vaikų globos įstaigų gyveno apie 4 000 likimo nuskriaustų vaikų. Dabar šių įstaigų sumažėjo, tačiau valstybės globos institucijose vis dar gyvena maždaug 1954, o savo įtėvių ar globėjų laukia 376 našlaičiai.

Ypač didelio pasipriešinimo sulaukė planai išardyti neįgaliųjų globos namų tinklą. Sovietmečiu šimtai ir net tūkstančiai žmonių izoliuoti psichoneurologiniuose pensionatuose. Oficialiais duomenimis, šiuo metu 34 socialinės globos įstaigose gyvena 6511. Juos ketinama išskirstyti į nedidelius bendruomeninius namus, kur būtų nuolat prižiūrimi ir globojami socialinių darbuotojų, savanorių. Tačiau reformą stabdo ne viena bendruomenė, pasipriešinusi neįgaliųjų kaimynystei.

„Tai yra to sovietinio mentaliteto liekanos. Ilgus metus prisitaikyti, pritapti prie režimo, kombinuoti, manipuliuoti yra labai žalinga. Aš esu tikra, kad čia mes matome tas pasekmes ilgo režimo ir ilgo priverstinio prisitaikymo prie režimo“, – sako D. Gailienė.

1999 m. Lietuvoje gyveno 3,54 mln. žmonių. Iš jų 600 tūkst. skurdo – t. y. 17 proc. 2017 m. buvo likę 2,81 mln., iš jų skurstančių – 650 tūkst., t. y., 22,9 proc.

Pastaruoju metu šie skaičiai beveik nesikeičia. Oficialioji statistika tikina, kad labiausiai nepriteklių kenčia bedarbiai, vieniši pensininkai ir kaimo gyventojai.

Po 1990jų lūžio dalis žmonių nesugebėjo prisitaikyti prie naujų gyvenimo taisyklių, dėl to atsirado pajamų nelygybė, atskirtis, kai kurie atsitiesti nebenori.

„Tai yra vertybių griūtis, kai žmogus nebežino, į ką atsiremti, jaučiasi svetimas tarp savų, labai stipriai padidėjo, pagimdė labai daug socialinių neigiamų reiškinių, taip pat ir tą kastą žmonių, kurie gyvena šia diena, kurie tikisi, kad jais pasirūpins, kurie tikisi, kad kažkaip ta situacija pasikeis ir taip toliau tęsia gyventi, tie kurie išliko nuo 1990 metų“, – teigia Žmogaus studijų centro vadovas dr. Gintaras Chomentauskas.

Valdžia nuо 1993 m. yra parengusi ne vieną skurdo mažinimo strategiją, ne kartą reformuota ir pensijų mokėjimo sistema, įteisinti privatūs pensijų kaupimo fondai.

Vidutinė pensija, kai buvo pradėta mokėti, padidėjo 11 kartų. 1995 m. buvo 125 litų arba 36 eurai. Šiemet ji – 399 eurų, tačiau šis skaičius kone perpus mažesnis nei Vakarų Europoje.

Imtasi ir kitų priemonių skurdui mažinti: padidintas ir pradėtas indeksuoti valstybės remiamų pajamų dydis, patobulinta socialinės paramos sistema, mokesčių lengvatos pakeistos vadinamaisiais vaiko pinigais, šiemet ši išmoka siekia nuo 60 iki 100 eurų kas mėnesį kiekvienam nepilnamečiui.

Anot sociologų, skurdo statistiką valstybė gali pakeisti tik investuodama į išsilavinusios, laisvos kartos ugdymą.

„Kad išvengti skurdo kultūros tai yra bendrojo lavinimo sistema. Faktiškai kito būdo nėra. Paramos principais, socialinė apsauga tai yra tik poliklinika. Tikras gydymas – tai yra švietimo sistema, kadangi faktiškai mes turime dirbti su vertybėmis. Reikia kad vaikas patikėtų savo galimybėmis, kad pedagogai jam padėti apginkluoti jo vertybes, realiomis priemonėmis: ką galiu mokytis, ką dirbti, nors neturiu tėvų, neturiu pajamų, bet turiu vertybes“, – sako B. Gruževskis.

Lietuvą vizituojantys tarptautinių organizacijų, fondų ekspertai giria pažangą, bet jau kelinti metai primena, kad švietimo ir sveikatos reformos – kritiškai svarbios ir turi būti ryžtingai įgyvendintos.

Apie tai – „Savaitėje“:

Savaitė. Vytauto Bako argumentai kol kas neįtikino nei prezidento, nei politikų, nei analitikų