„Manęs tikrai nedomina partijos pirmininko pozicija“, – konkrečiai sako Seimo narė Ingrida Šimonytė, kuri neseniai patvirtino priimanti pasiūlymą būti pirmu Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) rinkimų sąrašo numeriu. O tai reiškia, kad konservatorius į rinkimus ves nepartinė kandidatė.
Tokį būdą per praėjusius rinkimus buvo pasirinkę „valstiečiai“, kai pirmasis numeris buvo Saulius Skvernelis. Beje, praėjusių rinkimų sėkmę jie nori pakartoti, ir premjerui taip pat yra pasiūlyta ir šiemetiniuose rinkimuose būti pirmuoju sąraše. S. Skvernelis kol kas neatsakė nei taip, nei ne, nors mažai tikinčių, kad jis atsisakys pasiūlymo.
Šįkart „Savaitėje“ – pokalbis su naują iššūkį priėmusia I. Šimonyte.
– Taigi, jei skaičiuotume nuo gegužės 26-osios, iškart po rinkimų pernai vakaro, kai tapo aišku, kad prezidentas taps Gitanas Nausėda, ir Gabrielius Landsbergis tada viešai prabilo, kad jis siūlys jums vesti konservatorių sąrašą į Seimo rinkimus, tąkart G. Landsbergis kalbėjo ir apie premjero postą sėkmės atveju. Jeigu nebūtų šitos perspektyvos, jūs vis tiek būtumėte sutikusi, jeigu jums nebūtų pažadėtas ir premjero postas?
– Tai niekas man nieko nėra pažadėjęs. Čia būtų labai klaidinga galvoti, kad aš matau asmeniškai kažkokį didelį siekinį būti ministru pirmininku. Man, tiesą sakant, yra taip filosofiškai įdomu, ta prasme, aš matau valdžią tik kaip galimybę daryti kažkokius dalykus. Valdžios dėl valdžios man visiškai nereikia ir niekada nereikėjo.
– Ponia Ingrida, po rinkimų tada jūs sakėte, pro praeitų prezidento rinkimų, sakėte, kad iki 2020-ųjų dar yra laiko ir jūs turite laiko svarstyti, ar tapsite tikrąja konservatorių partijos nare. Jūs svarstėte, jūs turite atsakymą?
– Svarsčiau, bet galiausiai nutariau, kad vėlgi man tai nėra kažkoks labai svarbus klausimas, ir tą jau čia kelinta diena turiu turbūt atsakinėti, bet partinės karjeros, kaip tokios, nesiekiu ir man ji nėra įdomi, visiškai nuoširdžiai pasakysiu, tai man ir tas narystės klausimas yra toks – jei norėsiu, įstosiu, jeigu manysiu, kad nėra tokio būtino vidinio noro tai padaryti, tai ir nedarysiu, kol tai neatsitiks.
– Bet taip gali atsitikti?
– Gali atsitikti, aš to neatmetu.
– O ką jūs tada atsakytumėte tiems, o tokių, patikėkite, tikrai yra, kurie sako, kad jeigu lyderio pozicija į rinkimus yra suteikiama nepartiniams, tai rodo, kad jau pats metas keisti partijos lyderį?
– Aš manau, kad partija išspręs lyderio klausimą, nes yra viskas labai aišku – 2021 metais bus partijos pirmininko rinkimai, ir per partijos pirmininko rinkimus vienaip ar kitaip partija ir nuspręs, ar jai reikia keisti lyderį, ar jai tinka dabartinis lyderis. Aš tikrai neketinu konkuruoti su Gabrieliumi Landsbergiu dėl partijos pirmininko posto ir todėl, manau, kad mes galime padaryti tandemą vietoje kažkokių rungtynių.
– Bet, jeigu jūs taptumėte partijos nare, jūs neatsisakytumėte kandidatuoti?
– Atsisakyčiau, aš tikrai nesiekiu partinės karjeros, jeigu aš įstosiu į partiją, aš pasitenkinčiau būti eiline partijos nare, manęs tikrai nedomina partijos pirmininko pozicija.
– Po prezidento rinkimų Jūs esate sakiusi, aš tai galiu net pacituoti, „pasimokiau, kad kitą kartą kovosiu truputį atkakliau“. Tai, ką jūs pasimokėte ir kaip tai atrodys šiuose rinkimuose?
– Pamatysime, kaip tai atrodys. Nemanau, kad bus labai didelis skirtumas nuo prezidento rinkimų tuo požiūriu, kad aš ir toliau manau, kad nereikia kovoti, menkinant savo oponentus, kažkaip kovoti puolant, sakant, kad viskas, ką jūs padarėte, yra blogai, viską reikia perdaryti, mes ateisime ir viską perdarysime, padarysime 100 reformų visose gyvenimo srityse, ir todėl mes esame daug geresni negu jūs.
Ne, man atrodo, kad reikia orientuotis būtent į savo programą, į tai, ką tu nori pasiūlyti. Tai, kaip atrodys tas atkaklumas, dabar turbūt sunku konkrečiai įvardinti, nes tai visai kitokie rinkimai. Į rinkimus eina ne Ingrida Šimonytė – viena moteris prieš aštuonis vyrus. Čia jau atrodys truputėlį kitaip, čia yra visa komanda, visi žmonės, kurie tiek daugiamandatėje kandidatuoja, tiek vienmandatėse kandidatuos, tarp jų tikrai bus, manau, žmonių, kurie partijai nepriklauso, bent jau keletą tokių žmonių, manau, kad reikėtų pasitelkti ir ketinu įkalbinėti. Tai, matyt, atkakliai kovosime tiesiog bandydami įrodyti, kad turime geriausią pasiūlymą Lietuvos žmonėms.
– Konservatoriams vis prikišama, kad jų elektoratas turi tarsi tokias lubas ir jų neįmanoma pramušti. Ar jūs irgi manote, kad jūs turite, turiu galvoje konservatorius, tas lubas ir ar jūs turite planą, kaip jas pramušti, jeigu taip yra?
– Tai, žiūrėkit, kai aš kandidatavau prezidento rinkimuose, tai irgi buvo pirmas pasakymas, tai jinai niekaip negali patekti į antrą turą todėl, kad konservatoriai turi 200 000 lubų ir pasirodė, kad yra kažkaip kitaip. Tai turbūt, kad yra žmonių, kurie niekada nebalsuos už konservatorius, kas bebūtų, net jeigu, nežinau, koks nors arkangelas vestų partijos sąrašą, tiesiog negali balsuoti, negali, net neklauso, ką partija siūlo. Tai man atrodo, kad erdvės, aišku, tam apribojimui yra ir, matyt, nemažai, bet, žinote, aš jau seniai nebandau kovoti su dalykais, su kuriais negaliu kovoti, aš tiesiog galiu pasakyti, už ką aš esu, prieš ką aš esu ir ko aš siekiu, ir, na... kam netinka, tam netinka.
– Na, ir visai baigiant pokalbį, noriu paklausti apie jūsų buvusį konkurentą, nes prezidentui vis garsėja priekaištai dėl to, kad jis stokoja turinio savo veikloje, kad jam trūksta ryžtingumo, kad tai kainuoja lyderystės praradimą, o kartu ir autoriteto praradimą, ir ne tik politinių jėgų, ir visuomenės akyse. Ar jums prezidento veiksmai ir pozicijos atrodo kiek nors netikėti, nes jūs juk vis tiek rungėtės, matėte jį iš arti? Jums dabar tai kelia nuostabą, kai kurie jo veiksmai, elgesys, retorika?
– Aš taip pasakysiu, laikiau turbūt nuo pat inauguracijos ir dabar laikau, kad gal man yra neetiška komentuoti prezidento pasirinkimus todėl, kad vis dar yra pakankamai daug žmonių, kurie kažkodėl tokiuose komentaruose norėtų įžvelgti kažkokią nuoskaudą, tarsi aš būčiau tas žmogus, kuris niekaip negali susitaikyti su pralaimėjimu, kuris mano gyvenimo istorijoje buvo taip seniai, kad aš nežinau, ar kada buvau jį prisiminusi. Tai man atrodo, kad prezidentas daugeliu atveju parodė, bendrai visiškai galiu pasakyti, parodė tai, ką bandė tarsi sakyti savo rinkiminės kampanijos metu, kad stengsis bendrauti, kad stengsis bendradarbiauti, tikrai parodė didelį pasitikėjimą performuotos Vyriausybės sudėčiai. Ar pagrįstai, ar ne, čia jau aš nevertinsiu, bet kai ką turbūt dabar patys matome ir tas išvadas galime daryti. Tai, kad yra politikoje žmonių, kurie pasitikėjimą panaudoja piktam, tai turbūt nėra labai stebinantis dalykas ir būtų gaila, jeigu prezidentas to negalėjo numatyti.
– Galvoju, jeigu jiems būtų tekusi tokia pareiga siūlyti ministrui trauktis, jis vis dar būtų pareigose?
– Suprantate, aš dabar galiu pasakyti, kad štai, jeigu aš būčiau, tai debesų virš Vilniaus nebūtų ir amžinai šviestų saulė. Tai juk tu nežinai, kaip būtų, nes gali būti tikras tiktai dėl savęs praeityje, o dėl to, kur nebuvai, tai ne. Bet taip paprastai kalbant, turbūt tuo metu, kai buvo skiriami ministrai, prezidentas turėjo daug didesnį svertą, negu kad turi dabar.
– Ačiū Jums labai.
