Lietuvoje

2020.03.07 10:21

Šimonytė: premjeras transliuoja žinias, panašias į alternatyvią tikrovę

Deividas Jursevičius, LRT RADIJO laida „Svarbus pokalbis“, LRT.lt2020.03.07 10:21

Sutikusi vesti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) sąrašą Seimo rinkimuose, Seimo narė Ingrida Šimonytė LRT RADIJUI teigia, kad partinė karjera jai nėra svarbi – pašnekovę žavi galimybė dalyvauti politikoje.

Konkrečių konkurentų I. Šimonytė kol kas neįvardija, tačiau, anot jos, premjeras Saulius Skvernelis yra vienas iš geriau vertinamų žmonių „toje politinėje grupėje“.

„Kai stipresnės asmenybės yra sąraše, žinoma, kitiems visada yra sunkiau“, – sako Seimo narė.

– Kiek mėnesių svarstėte tapti konservatorių sąrašo lydere? Aštuonis?

– Nuo prezidento rinkimų antrojo turo, kai gavau šį konkurencingą pasiūlymą.

– Kodėl taip ilgai?

– Tikrai buvo laiko. Aš nelabai turėjau nei noro, nei galimybių apie tai galvoti, nes iškart po prezidento rinkimų mano mama gyveno paskutinius mėnesius ir aš turėjau labai daug rūpesčių. Tuo metu man buvo labai sunku, todėl aš turbūt savyje nebūčiau radus nei noro, nei jėgų apskritai mąstyti apie kokią nors politinę ar netgi apie bendrą savo ateitį. Man buvo svarbūs kiti dalykai.

Man atrodo, kad, kai gali galvoti, turi sau pasilikti tiek laiko, kiek tau reikia. Tai nėra toks dalykas, kur aš iškart pulsiu ir darysiu. Manęs daug kas klausinėjo, kada pagaliau apsispręsiu, bet aš visą laiką sakiau, kad tai yra mano sprendimas. Gerai, jog kas nors tiki ar netiki, kad aš galiu tai padaryti, bet galiausiai aš liksiu su tuo sprendimu ir priimsiu jį gana anksti, kad partija galėtų vienu ar kitu būdu ruoštis rinkimams. Tiesiog iš pagarbos kitiems žmonėms, bet pasiliksiu sau tiek laiko, kiek man reikės.

– Kodėl sutikote?

– Jeigu būčiau nesutikusi, tada būtų reikėję atsakyti į klausimą, kodėl nesutikau. Aš negaliu pasakyti vienos priežasties. Tiesiog įvertinau aplinkybes, kurios man pasirodė svarbios, ir priėmiau tokį sprendimą.

– Bet į partiją nestojote ir nesiruošiate to daryti?

– Ne tai, kad nesiruošiu. Tiesiog sakau, kad man šie dalykai nėra kaip nors tiesiogiai susiję. Aš ir prezidento rinkimų kampanijoje dalyvavau partijos remiama ir nebūdama partijos nare, ir Seimo rinkimuose dalyvavau. Aš suvokiu šio klausimo aktualizavimą, bet jam nepasiduodu, nes man tai nėra tiesiogiai susiję dalykai.

Aš manau, kad reikia apskritai galvoti apie tai, o kaip politinėje veikloje su tradicinėmis partijomis, kurių reikšme demokratijai aš labai tikiu, gali dalyvauti žmonės, kuriems partinė karjera nėra svarbi. Mane žavi galimybė dalyvauti politikoje su žmonėmis, su kuriais sutariame dėl daugelio dalykų, o ar esi, ar nesi formalus narys, man tai nėra svarbu. Aš nesu laisvasis agentas politikos rinkoje. Niekada nebuvo taip, kad man penkios partijos teiktų pasiūlymus, o aš rinkčiausi, kuris man atrodo geriausias, todėl nežinau, ar tai iš tiesų yra toks svarbus klausimas.

– Ką Jūs šiuo metu matytumėte pagrindiniu savo konkurentu ar konkurentais?

– Kadangi tai nėra prezidento rinkimai, kur daugiau matoma asmenybių konkurencija, atsakyti yra daug sunkiau.

Visuomenėje egzistuoja tam tikros nuostatos ir požiūriai, kurie niekur nedingsta. Mano manymu, tai, ką rodo reitingai, daugiau mažiau nupiešia tas politines jėgas, kurios bus Seime. Dabar mes į jas turime žiūrėti kaip į konkurentus, ar kaip į galimus partnerius, su kuriais galbūt galima padaryti kokius nors darbus. Man atrodo, kad tai priklausys nuo daugelio dalykų: nuo programų, nuo pačios rinkiminės kampanijos ir nuo to, kiek kas norės savo politinę programą sukurti tuo, kad konservatoriai yra blogai ir eikime kovoti prieš konservatorius. Jeigu kieno nors programa bus būtent tokia, tai, žinoma, bus sunku tokius žmones matyti kaip partnerius ar kaip konkurentus. Konkuruoti turėtų idėjos.

– Turite omenyje Valstiečių ir žaliųjų sąjungą?

– Neturiu omenyje konkrečios partijos. Tiesiog žinau, kad viešame gyvenime toks naratyvas egzistuoja. Kad ir tas vadinamasis antrojo turo sindromas, apie kurį kalba politologai, kad jis konservatoriams yra nesėkmingas. Ir pati esu tai išbandžiusi per prezidento rinkimus.

Man atrodo, kad tai nėra programa, nes programa turi būti ne apie tai, kokie kiti yra blogi, o apie tai, koks iš tiesų geras esi pats ir ką gali pasiūlyti. Manau, kad dar anksti pasakyti, kaip tos programos atrodys.

– Galbūt reikėtų sulaukti Sauliaus Skvernelio sprendimo. Jeigu jis sutiks vesti „valstiečius“, tai sudarys rimtą konkurenciją?

– Mes su S. Skverneliu esame konkuravę vienuose rinkimuose. Nežinau ar rimta, ar nerimta – truputį pasišaipysiu. Bet tai vis tiek yra politinė jėga, einanti į rinkimus iš valdžios pozicijų, o tame yra ir privalumų, ir trūkumų. Nežinau, ar, tarkime, pono Skvernelio apsisprendimas vesti sąrašą bus lemiamas, bet jis yra turbūt vienas iš geriau vertinamų asmenybių toje politinėje grupėje, tad kai stipresnės asmenybės yra sąraše, tai, žinoma, kitiems visada yra sunkiau.

– S. Skvernelis dar niekaip neapsisprendžia. Greičiausiai laukia Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išaiškinimo dėl kelio, asfaltuojamo prie jo namų. Jeigu būtų išaiškinta, kad buvo pažeista etika, ar jis galėtų sutikti vesti „valstiečių“ sąrašą ir kaip tai atrodytų iš šalies?

– Aš esu blogas patarėjas žmonėms, kurie buvo ir gali vėl būti mano konkurentai politinėje kovoje, nes kas nors gali pamanyti, jog aš ką nors sakau galvodama apie būsimus rinkimus. Man atrodo, kad faktinė situacija, kurią mes šiandien turime, bet kurioje Vakarų demokratijoje būtų pakankamas motyvas, kad premjeras nutrauktų politinę veiklą.

– Kodėl pas mus taip nėra?

– Galbūt pas mus taip nėra dėl keleto priežasčių. Greičiausiai per trisdešimtmetį nespėjome užsiauginti tų etikos standartų politikoje, kurie leistų žmonėms gerokai labiau pasitikėti valstybės institucijomis ir valdžia. Kita vertus, tuo pačiu metu pasaulyje atsirado tokia globali tendencija, kai jei nesi įsipainiojęs į kokius nors kriminalinius nusikaltimus, kuriuos žmonės gerai supranta kaip blogį, tai etikos dalykai pasidaro truputėlį reliatyvūs. Tiesiog susirandi sau palankią žiniasklaidą, kurioje transliuoja tavo žinutę, ignoruoji visą kitą žiniasklaidą, kuri tau kelia klausimus ir nori, kad tu pasiaiškintum. Kalbėdamas tik tai vienai pusei susikuri alternatyvią tikrovę ir žmonės, girdėdami tiek daug prieštaringos informacijos, nustoja apie tai mąstyti, o tai yra palanku žmonėms, kurie nemato reikalo laikytis aukštų etikos standartų.

Premjeras gyvena alternatyvoje tikrovėje?

– Aš sakyčiau, kad premjeras transliuoja žinias, kurios panašios į alternatyvią tikrovę, esą „aš nedalyvavau, aš nežinau, manęs čia nebuvo ir aš nemačiau, kad keliukas prie mano namo yra tiesiamas“. Neatrodo labai rimti argumentai, jeigu apie tai galvoji, bet žmonės išgirsta tai ir vis tiek atsiranda priešinga nuomonė, kad galbūt tikrai tas nutarimas buvo priimtas be jo dalyvavimo ir pan. Man atrodo, kad čia yra laikmečio, kai žiniasklaida gali būti bet kas ir žinias galima transliuoti bet kokiu prieinamu kanalu, tam tikra prasme labai demokratiška, bet ir labai chaotiška informacinė terpė, kuria, deja, galima naudotis.

– Negana to, Vilniaus rajono savivaldybė prieš porą savaičių nusprendė per artimiausius trejus metus išasfaltuoti visą kelią, einantį link premjero namų.

– Yra posakis „paimkite mane ant rankyčių ir aš ant sprando pats užlipsiu“. Man yra ne kartą tekę su tokiomis pastangomis susidurti, kai pati dirbau Vyriausybėje. Kai kas nors labai nori investicinio projekto, tarkime, reikia šiek tiek pinigų projektavimui, aš labai gerai žinau, kuo tai baigiasi. Kai gauni truputį pinigų, paskui reikia antros, trečios ir penktos „trupučiuko“ serijos ir tai virsta labai dideliais pinigais. Nenoriu sakyti, kad čia buvo sąmokslas ir taip buvo sumanyta, bet taip pasidaro. Net ir santykinai nedidelė biudžeto mastu sumą gali būti labai didelė problema, ypač, kai sprendimas priimamas siekiant įsiteikti ministrui pirmininkui, kas bet kuriuo atveju yra už etikos ribų.

– Ar Jūs bandysite į savo komandą pritraukti žmones iš verslo ir kitų institucijų, kurie galėtų įsilieti į politiką, bet tiesiog dėl „kotletų“ ir dėl „keliukų“ dabar to nenori daryti?

– Aš labai tikiuosi. Vienas dalykas, kuris man politikoje yra mažai įdomus, tai pati valdžia grynuoju pavidalu, nes kam turėti valdžią dėl valdžios? Valdžia yra tik įrankis. Kokio nors asmeninio intereso pasikabinti savo portretą dėl tuštybės Vyriausybės rūmuose aš tikrai neturiu. Aš turiu portretą, kabantį Finansų ministerijoje ir man tos tuštybės, kurią turiu, visiškai pakanka. Man atrodo, kad neturint ambicijos parodyti save, o tiesiog siekiant pabandyti padaryti kai kuriuos darbus ir įtikinti žmones, galbūt yra lengviau. Man atrodo, kad to 19 amžiaus instituto, kur buvo kapitalistų ir darbo pusės, juk nebėra. Visuomenėje nebėra tokio konflikto, visuomenės grupės atrodo visiškai kitaip, visiškai kitaip formuojamos diskusijos. Mano manymu, reikia eiti prie to, kad daugiau žmonių, kurie net ir nenori formaliai, tarkime, priklausyti vienai ar kitai partijai, bet prijaučia tam tikroms idėjoms ir pasaulėžiūrai, rastų savo vietą tuose darbuose, kuriuose per rinkimų procesą ir mandatą daryti įgyja jo partija. Tai, be abejonės, aš norėčiau tai daryti.

Išsamiau – laidos „Svarbus pokalbis“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.