Lietuvoje

2020.03.06 14:32

Studentų sąjungos vadovas – apie stojimo palengvinimą: „Pasako A, bet nepasako B, C ir D“

LRT.lt 2020.03.06 14:32

Kelias pastarąsias dienas švietimo bendruomenėje verda diskusijos dėl vasario 4 d. LR Švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus pasirašyto įsakymo išbraukti reikalavimą abiturientams, pretenduojantiems į valstybės finansuojamas vietas, universitete iš 3 valstybinių brandos egzaminų (matematikos, lietuvių kalbos bei vieno pasirenkamo) surinkti 40 proc. vidurkį bei 25 proc. vidurkį stojant į kolegijas. Šis ministro žingsnis, beje, sulaukė daugiau pasipiktinimo nei palaikymo.  

Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Eigirdas Sarkanas mano, kad už studijų kokybę bei prieinamumą pirmiausia atsakingos pačios aukštosios mokyklos, o tie, kas laidoja aukštąjį mokslą, yra neteisūs.

Publikuojame jo nuomonę šiuo klausimu.

Studijų prieinamumo klausimas yra sprendžiamas nenuosekliai

Lietuvos studentų sąjunga (LSS), priešingai negu aukštosios mokyklos, siūlymui sumažinti minimalius reikalavimus stojantiesiems nepritarė. Nors daugelis nepalaikančiųjų sprendimo sumažinti stojimo kartelę tai įvardino kaip grėsmę studijų kokybei dėl neva nemokytinų studentų, LSS prieštaravimo motyvai buvo kiek kitokie.

Minėtas įsakymas turėtų padėti didinti studijų Lietuvoje prieinamumą, tačiau problema yra ta, jog šis klausimas šiuo metu yra sprendžiamas nenuosekliai.

Pirmiausia reikėtų keisti mokslo ir studijų įstatymą bei suvienodinti sąlygas stojantiesiems tiek į valstybės finansuojamas (VF), tiek į nefinansuojamas (VNF) vietas. Ir nesupraskit manęs neteisingai, pasiruošimas studijoms yra labai svarbu, tačiau apie tai esu rašęs anksčiau, todėl nesikartosiu.

Derėtų dar kartą grįžti prie besipiktinančiųjų, aukštąjį mokslą laidojančių bei žvakutes degančių švietimo bendruomenės narių, kurių pasisakymai daugiau ar mažiau prisideda prie viešosios nuomonės formavimo.

Nemaža jų dalis, nežinau, sąmoningai ar ne, pasako faktą A – kad ministras pasirašė įsakymą dėl minimalių rodiklių, kartu pateikdami vertinimą, jog tai, regis, šiuo metu yra didžiausias aukštojo mokslo baubas, kuris galimai atvers kelią į aukštąsias mokyklas patekti praktiškai visiems norintiems studijuoti (ir dar už valstybės pinigus!), tačiau niekas nepasako faktų B, C ir D.

Reakcija į mažėjančius stojimo reikalavimus yra kiek perdėta

Kalbant apie B, tą pačią vasario 4 d. ministras pasirašė dar vieną įsakymą – dėl mažiausio stojamojo balo į VF vietas stojantiems 2020 metais. Kaip ir praėjusiais metais, pretenduojantiems į VF vietas, universitetuose minimalus balas bus 5,4, o kolegijose – 4,3.

Ką šis balas reiškia praktiškai? Pasinaudojus bet kokia viešai prieinama konkursinio balo skaičiuokle, galima pamodeliuoti įvairius stojimo variantus.

Taigi praktiškai, norint surinkti minėtą balą bei įstoti į VF vietą universitete, abituriento egzaminų vidurkis turėtų būti maždaug 40 proc., tuo tarpu stojant į kolegiją – jis turėtų siekti apie 20 proc.

Taigi, teisybės dėlei, nors reikalavimai stojant į kolegijas ir iki šiol nebuvo dideli, jie dar šiek tiek sumažėjo, tačiau manau, kad reakcija, jog nuo šiol praktiškai visi norintys galės įstoti į VF vietas (ir ypač į universitetus), yra kiek perdėta.

Už studijų kokybę bei prieinamumą atsakingos pačios aukštosios mokyklos

Reiktų paminėti ir C. Minimalūs reikalavimai, norint įstoti į aukštąją mokyklą (kuriuos apibrėžia Mokslo ir studijų įstatymas, o ne ministro įsakymas), šiuo metu yra itin žemi ir aukštosios mokyklos tuo naudojasi.

Beveik visos privačios bei, kad ir kaip būtų liūdna, dalis valstybinių aukštųjų mokyklų tiems studentams, kurie nori ir gali susimokėti už studijas savo lėšomis, duris atveria labai plačiai. Norint pakeisti šią ydingą praktiką, vienodus reikalavimus būtina taikyti stojant tiek į VF, tiek į VNF vietas.

Vis dėlto, mano nuomone, svarbiausias aspektas slepiasi po faktu D ir minimalios stojimo kartelės kontekste yra pamirštas arba minimas labai fragmentiškai – tai aukštųjų mokyklų vaidmuo. Už studijų kokybę bei prieinamumą pirmiausia yra atsakingos pačios aukštosios mokyklos.

Nepaisant teisės aktuose apibrėžtų reikalavimų, jos gali taikyti papildomus reikalavimus, spręsti, kokius bei kaip pasirengusius studentus priimti, taikyti kvotas ir, siekiant išlaikyti studijų kokybę, vietoje, pavyzdžiui, 200 studentų į tą pačią studijų programą priimti 100.

Vis dėlto, kadangi finansavimas švietimui bei pati švietimo politika iš esmės yra netvari, tai visą aukštųjų mokyklų atsakomybę bei prioritetą studijų kokybei nusveria siekis bet kokia kaina išgyventi valstybės sukurtoje konkurencinėje kovoje dėl kiekvieno studento, kuris gali atnešti savo asmenines ar valstybės lėšas į aukštąją mokyklą.

Taigi, drįstu teigti, kad kol neturėsime tvarios švietimo ir ypač aukštojo mokslo finansavimo sistemos, kurios centre bus mokinys, studentas ar bet kuris kitas besimokantis asmuo, tol rasti sinergiją tarp studijų prieinamumo, studijų kokybės bei visapusiškos aukštųjų mokyklų veiklos tiesiog nepavyks.