Lietuvoje

2020.03.11 07:00

Nijolė Oželytė: laisvė – tai baisus dalykas, jeigu nežinai, ką su ja daryti

Aleksandra Ketlerienė, LRT.lt2020.03.11 07:00

„Viskas keičiasi į gera, tai fantastika, o kol mes neišvaikščiosime savo dykumų, taip, Seime bus atspindys mūsų tikrų minčių. (...) Man atrodo, kad taip gerai dar nebuvo niekada – nei Lietuvoje, nei pasaulyje“, – išskirtiniame pokalbyje su portalu LRT.lt sako Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarė Nijolė Oželytė.

Yra įprasta skaityti pokalbius su N. Oželyte Sausio 13-osios proga. Ji tą dieną prisimena labai ryškiai, emocionaliai ir, svarbiausia, nė kiek neapsimetinėja, nebando savęs heroizuoti. Rėžia tiesiai: į Aukščiausiąją Tarybą, namuose palikusi vaikus, tądien bėgo ne dėl to, kad buvo didvyrė, o dėl to, kad buvo geriau pasiruošusi numirti už Tėvynę, o ne iš gėdos.

Šiandien į Lietuvos politiką ji žiūri iš šalies, tačiau dažnai susitinka su moksleiviais, žmonėmis regionuose, kuriems turi ką pasakyti, dar svarbiau – užduoti ne itin lengvus klausimus. Visiems, kurie skundžiasi Lietuva, ji atrėžia: mes dar niekada negyvenome taip gerai, kaip gyvename šiandien.

Patriotizmas, valstybė – nevienareikšmiai žodžiai

Kalbėdama apie patriotizmą ir apie žmones, kurie menkina kitas tautas, N. Oželytė negaili kritikos tokiam mąstymui ir sako nesuprantanti, kaip galima didžiuotis tuo, kas nuo tavęs nepriklauso.

„Tie žmonės pradeda, ypač minint kokias nors datas, sukaktuves, sakyti: „svarbiausios vertybės – laisvė, valstybė, pilietiškumas, patriotizmas“. Tarytum tie žodžiai būtų vienareikšmiai. (...) Galima pasakyti tik vieną dalyką: kad žodžiai yra tai, į ką žmonės įdeda savo supratimą, ir jeigu į vieno galvą to suvokimo telpa 5 gramai, o į kito – 5 litrai, tai sakydami tą patį žodį – patriotizmas, valstybė, laisvė, mes gauname visiškai skirtingą ne tik suvokimą, bet paskui ir skirtingus veiksmus“, – sako signatarė.

Pasak jos, jeigu mes didžiuojamės, kad esame lietuviai, rusas didžiuojasi, kad jis rusas, o kitos tautos didžiuojasi savo tauta, tai mums visiems lieka tik pliektis tarpusavyje, aiškinantis, o katras gi didesnis.

„Už tai, vartojant žodžius ir sąvokas, labai svarbu suvokti jas, kur jos veda. Ir kai žmonės aiškina, va, dabar 30-metis Lietuvos (nepriklausomybės – LRT.lt) artėja, kad laisvė tai yra vertybė... Tai nėra jokia vertybė, pati laisvė yra baisus dalykas. Tai yra baisus dalykas, jeigu nežinai, ką su ja daryti“, – įsitikinusi N. Oželytė.

Jeigu į vieno galvą to suvokimo telpa 5 gramai, o į kito – 5 litrai, tai sakydami tą patį žodį – patriotizmas, valstybė, laisvė, mes gauname visiškai skirtingą ne tik suvokimą, bet paskui ir skirtingus veiksmus.

Nelengvas klausimas: kas yra tikras patriotas?

N. Oželytė pasakoja, kad dažnai keliauja po įvairias Lietuvos gimnazijas ir kalbasi su vaikais. Ji atkreipia dėmesį, kad kalbėtis su jaunimu jai kur kas lengviau, nes pokalbiai būna gilesni ir prasmingesni. Kiekvienoje gimnazijoje ji vaikų paklausia, ar jų šeimoje yra tokių, kurie sako, kad sovietmečiu buvo geriau.

„Aš iš akių pagyvėjimo ir reakcijos matau, kad yra. Sakyti, kad tie žmonės tamsūs, kad jie kažkokie baisūs, negalima. Bet reikalas yra tas, kad laisvė yra atsakomybė už save, laisvė yra tik galimybė, o štai galimybė yra vertybė. Nes turėti galimybių yra geriau, negu neturėti. Bet kaip tu ją išnaudosi ir ar tu iš viso ją išnaudosi, priklauso nuo tavo suvokimo, nes gimti žmogum dar nereiškia juo tapti. Tu gali gyvent gyvent, o tada, kai tave užknisa vaikų riksmas, paimi ir įmeti juos gyvus į šulinį – tu taip ir netapai žmogum, nors tu valgai, dauginiesi“, – sako ji.

Sovietmečiu, pasakoja N. Oželytė, žmonėms buvo visiškai atimta bet kokia pasirinkimo galimybė, bet kokia iniciatyva, populiarus buvo rusiškas posakis „iniciatyva baudžiama“. Žmonės puikiai žinojo, kad turi neišsišokti. Ji tik suaugusi sužinojo, kas iš tiesų nutiko su Lietuva, perskaičiusi Dalios Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“.

„Aš pasakiau mamai: kokia suknista tauta, kaip jūs galėjote gyventi, žinodami, kad taip prie Laptevų jūros vaikas numiršta, ir tu dedi vaiką ant vaiko, nes žemės įšalas, po to jūs grįžot ir po to jūs gyvenot. Kaip?! Tai ji sako: o ką reikėjo daryti? Sakau: nežinau, paimt kulkosvaidį, užsilipti ant to bokšto ir šaudyti. O ji sako: ir būtų visi nušauti, ir nieko nebūtų likę. Ir tada man mano mama atrodė tokia susitaikėlė, suknista bobutė. O dabar mes pakalbėsime ir aš eisiu į gimnaziją, užduosiu vaikams klausimą: kas yra tikras patriotas – ar tas, kuris miršta už Tėvynę, ar tas, kuris dėl jos gyvena?“ – kalba N. Oželytė.

Tai buvo vienas iš tų sudėtingų klausimų, su kuriuo signatarei ne kartą gyvenime teko susidurti. N. Oželytė pasakoja istoriją iš nepriklausomybės pradžios, kai buvo iškviesta į savo dukros mokyklą.

„Atlekiu į tą gimnaziją, man sako: įsivaizduojat, ką parašė jūsų vaikas, ji parašė, kad niekada netaptų partizanu, nes už Tėvynę reikia gyventi, Tėvynėje reikia gyventi, o ne numirti. Ji niekada neitų į jokį mišką ir visai niekada nesutiktų numirti už Tėvynę. Dabar tai skamba jau minkščiau, bet kai buvo 10 metų po nepriklausomybės, kai aš buvau tas, kas buvau, kai aš visiems aiškinau, kad bėgau į sausio 13-ąją, tą naktį bėgau greitai, kad tik suspėčiau numirti su visais, bet ne dėl to, kad didvyrė, ir ne dėl to, kad myliu Tėvynę, o tik dėl to, kad po to man būtų gėda prieš žmones“, – pasakoja signatarė.

Laisvė – tai atsakomybė už save, laisvė yra tik galimybė, o štai galimybė yra vertybė. Nes turėti galimybių yra geriau, negu neturėti.

Antras klausimas, kurį ji visada užduoda jaunai auditorijai: kas yra svarbiau – valstybė ar žmogus?

„Kai užduodi tokį klausimą, aišku, visi supranta, kad kažkur šuo pakastas, užtai taip greit neatsako. Bet žmonės protingi, puikiai supranta, kad svarbesnis tas, be ko nebūtų kito. Kaip gali būti valstybė be žmogaus?“, – sako N. Oželytė.

Valstybės neturi ateities

Signatarė įsitikinusi, kad Lietuvos laukia du galimi scenarijai. Ji įsitikinusi, kad po šimto metų Lietuva išnyks.

„Bet tas „išnyks“ reiškia dvi galimybes: jei žmonės pyksis, tai neliks gyvybės, o jeigu draugaus, tai sienų neliks“, – filosofiškai kalbėjo N. Oželytė.

Nuvažiavusi į Berlyną pas ten besimokančius lietuvius, ji kalbėjo su jais apie tai, kaip jie suvokia Tėvynę. Vienos mergaitės ji paklausė, ką ši atsakiusi į klausimą, iš kur yra, kai atvažiavo į Vilnių studijuoti. Mergaitė atsakė „iš Kupiškio“. O kai atvyko į Vokietiją? „Iš Lietuvos“.

„O jeigu nuvyktų į Kiniją, ką sakytų? Kad yra iš Europos. Kada mes nuskrisime į Marsą, iš kur mes būsime? Tavo Tėvynė yra tiek, kiek telpa į tavo suvokimą ir į tavo atsakomybę (...) Tėvynė yra ne tik tavo namai. Išeidamas tu išmeti nuorūką arba šiukšlę kitam po kojom, nes ten jau ne tavo butas, bet tu gi eini per tas pačias šiukšles, kodėl gi tu taip darai? Arba tu būni Kinijoje ir supranti, kad ir ten negalima šiukšlinti, nes tai tavo žemė, tu tiek didelis ta prasme, kad tai tavo planeta. Ir tada tu supranti dar kitą dalyką – kad jokios valstybės neturi ateities, valstybės negali likti“, – įsitikinusi N. Oželytė.

Tavo Tėvynė yra tiek, kiek telpa į tavo suvokimą ir į tavo atsakomybę (...) Tėvynė yra ne tik tavo namai.

Kai kurie žmonės, išgirdę jos tokias mintis, iškart pasipiktina: kaip bus neįdomu, nebus tautų.

„Jūs tikrai galvojat, kad visa tai padaryta tam, kad jums būtų įdomu? Jūs tikrai galvojate, kad jūs gyvenate ne tam, kad susišnekėtumėt? Jūs tikrai galvojate, kad žmonija – ne vienas skruzdėlynas? Ir tada, kai mes kalbame apie ateitį, labai netolimą, nes viskas vystosi dinamiškai, tada žodis „valstybė“, „patriotizmas“ ir visi kiti žodžiai įgija visai kitas prasmes“, – įsitikinusi ji.

Kritikuoja Lietuvos švietimą

Signatarė įsitikinusi, kad Lietuvoje reikia susirūpinti ugdymo kokybe, nes ko gali išmokyti vaikus riboti mokytojai arba programos, kurios koncentruojasi į skaičius, o ne į esmę. Tik šviesūs žmonės gali išugdyti dar daugiau šviesių žmonių.

„Buvo istorijos patikrinimas prieš istorijos egzaminą, klausimas: koks įvykis įvyko dveji metai prieš tai, kai Smetona pasakė savo svarbiausią kalbą. Čia yra istorija?! Ar istorija yra priežasčių – pasekmių ryšys? Nes nusispjaut, kada buvo Žalgirio mūšis. Bet vat priežasčių ir pasekmių ryšys, logiškas ryšys, tai padėtų plėsti sąmonę nuo mokyklos laikų. Nes jeigu tas karalius padarė taip, tai išėjo jam va taip. Bet kol tu klausinėji apie įvykį, kuris įvyko dveji metai prieš tai, kai Smetona pasakė savo kalbą, tai yra išsityčiojimas iš vaikų“, – griežtai kalba N. Oželytė.

Ji mano, kad vaikai negimsta kaip baltas popieriaus lapas, kiekvienas turi savo gerų ir blogų savybių, tačiau būtent pedagogas gali sustiprinti gerąsias savybes ir nuslopinti blogąsias.

„Jeigu tu pačiam elitui, mąstantiems žmonėms, leisi vaikus ugdyti, fantastišką visuomenę gausi (...) Užtat visa tai, ką mes matome aplink, yra idealus atspindys mūsų kokybės. Ir nuspręsti keistis gali tik pats žmogus, kai jam tiek blogai, tiek baisu, yra du keliai – arba pradėti gerti, arba pasidaryti fanatiku, muštis į krūtinę „aš lietuvis, visi kiti – š“, arba galvoti: Viešpatie, kiek man čia liko, man nedaug liko, gal aš pabandau susivokti, susiprasti“, – mano N. Oželytė.

Bet kol tu klausinėji apie įvykį, kuris įvyko dveji metai prieš tai, kai Smetona pasakė savo kalbą, tai yra išsityčiojimas iš vaikų.

Dėl politikos lygio esame patys kalti

Paklausta, kaip visuomenė dėl ko nors gali susitarti, jeigu 141 Seimo narys dažnai nesugeba susitarti dėl elementarių dalykų, N. Oželytė kiek susierzina ir dar kartą primena, kad Seimas – tik visuomenės atspindys.

„Tai mūsų tautos veidrodis. Jeigu išėjus iš kalėjimo galima prezidentu išrinkti to kalėjimo prižiūrėtoją, tai tas pats Stokholmo sindromas“, – prisiminė ji prezidentą Algirdą Brazauską.

Pasak signatarės, politinis laukas Lietuvoje yra vulgarus ir seklus, o žmonių pasirinkimas yra žemo lygio. Ji įsitikinusi, kad jaunoji karta dar neatėjus, viską sprendžia sena sovietinė karta. Tačiau, anot jos, viskas pamažu gerėja.

„Viskas keičiasi į gera, tai yra fantastika, o kol mes neišvaikščiosime savo dykumų, taip, Seime bus atspindys mūsų tikrų minčių. (...) Man atrodo, kad taip gerai dar nebuvo niekada – nei Lietuvoje, nei pasaulyje. (...) Ir niekada negalima lyginti savęs su kuo nors kitu nei asmens lygiu, nei valstybės, nei bendruomenės, tik su savim vakarykščiu.

Panikuoti visiškai nereikia, reikia būti savikritiškiems ir suprasti, kad tą, kas sėdi Seime, ir tą, kas tave valdo, mes renkamės kaip meilužius. Bet kodėl? (...) Pabandykite jūs dabar prieš mane daug daug detalių išdėti ir paprašyti, kad aš atrinkčiau tas detales, kurios priklauso „Mersedesui“ arba raketai. Aš, aišku, išrinksiu, kuris man bus gražiausias, bet nei tas „Mersedesas“ važiuos, nei ta raketa skris. Profanai renka. Užtat vertina žmonės patinka–nepatinka, myliu–nemyliu, kaip meilužius“, – sako ji.

Niekada negalima lyginti savęs su kuo nors kitu nei asmens lygiu, nei valstybės, nei bendruomenės, tik su savim vakarykščiu.

Kalbėdama apie žmonių abejingumą, kai jie mato blogį, tačiau jam nesipriešina, N. Oželytė teigė, kad negalima iš žmonių reikalauti to, ko nedaro pati valdžia.

„Kam reikia prašyti paprastų žmonių, kad jie neleistų blogio, jeigu va dabar 13 tūkst. žmonių nužudyta Ukrainoje, okupuota teritorija, ir visa Europa kaip stora įmitusi kiaulė voliojasi po Putino kojomis tam, kad dar jai ką nors paryti numestų dujotiekio pagalba. O tas spardo ją kojom. Aš manau, kad tai daugiausia ir žadins žmonių sąmoningumą, matyti kiaulystę ir absoliučią niekdarystę, amoralumą tų aukštesnių, tą parsidavimą, kai didžiausias, įtakingiausias valstybės galva Schroederis dirba liokajumi pas Putiną (...)“, – sako ji.

Dauguma nesupranta, kas su jais įvyko

Pasak N. Oželytės, šiuo metu valstybėje nebeliko ideologijų, o šaliai reikia tiesiog gero vadybininko, nes tik laiko klausimas, kada žmonės nebebus homofobiški ir nebepuls žmonių, kurie yra bent kiek kitokie.

„Tai dabar žiūrėkite – Mozė vedžiojo žydus 40 metų per dykumą, kol mirė paskutinis, gimęs nelaisvėje. Tai nėra legenda ir gražūs žodžiai, tu vergo savyje negali ištrinti, nes tau atrodo, kad tai – tavo nuomonė“, – sako N. Oželytė.

Ji prisimena istoriją, kai pirmą kartą nuvykusi į JAV labai nustebo, kad žmonės gatvėje su ja sveikinasi, klausia vardo. Iš pradžių jai tai pasirodė labai keista.

„Supratau siaubingą dalyką, kad kiekviename žingsnyje toje Amerikoje aš gaudavau į savo tą tarybinę fizionomiją, nes galvojau, kad tai mano nuomonė, (…) tu šito neišsijoji, bet tavo smegenys yra prisodrintos, ir tau atrodo, kad tai tavo nuomonė. Ir baisiausia, kad tu supranti, kad tai nėra tavo nuomonė tik tada, kai tai iš tavęs iškrenta“, – sako ji.

Būtent todėl, kad dauguma žmonių net nesupranta, kas su jais įvyko, ir nereikėtų jų kaltinti nesupratimu ar tuo, kad jie nemoka naudotis laisve.

„Kalbu ne apie kolaborantus. Bet visi normalūs žmonės tiesiog adaptuodavosi, nes kitaip tu išprotėtum, tu negyventum. Tai yra išprievartautas žmogus. (...) Tai yra prievartavimo trauma, ir žmonės nėra kalti. Traumuoti žmonės nežino, kaip pasinaudoti laisve. Masė žmonių nežino, kaip pasinaudoti laisve. Nes laisvė yra siaubinga, laisvė vieną dalyką tik reiškia – kad tu niekam nereikalingas, kad tu dabar atsakingas tik už save. Kur save susikišti?“ – sako N. Oželytė.

Visi normalūs žmonės tiesiog adaptuodavosi, nes kitaip tu išprotėtum, tu negyventum. Tai yra išprievartautas žmogus.

Anot jos, kai „atsidarė sovietinio tvarto durys“, žmonės įsivaizdavo, kad bus visko daug, viskas bus taip spalvota, kaip tarybiniam kine.

„O atsidarė langai, tu ką pamatei? Savo juodas panages, savo surauktą veidą, tu išvažiuoji visur, tave vadina ruskiu, nes tavo fizionomija surūgus (...) Tu gyvenai svetimoje mėšlo krūvoje. Ir būdamas skirtingu tvariniu tu gyveni tame pačiame mėšle. Nes ir kiaulės, ir jautukai, ir žąsis, ir visi tam pačiame, ir visi vienas kito nemato, nes tamsu, nes uždaryta, ir niekas nesupranta, kas jis toks – ar jis turi sparnus, ar jis turi kriuksėti... Tu esi absoliučiai nusivylęs, neturi suvokimo nei apie pasaulį, nei apie save – apie nieką“, – sako ji.

Išgyvename geriausius savo laikus

N. Oželytė įsitikinusi, kad Lietuva, kaip ir visas pasaulis, šiandien išgyvena geriausius savo laikus. O visiems tiems, kurie įpratę lyginti mūsų šalį su Vakarų demokratijomis, ji turi vieną atsakymą – kaip galima lyginti nepalyginamus dalykus, juk Lietuva ilgus metus buvo okupuota ir sutraumuota.

„Dabar vyksta virsmas, nes jau daugmaž visi sotūs (...) Šviesos yra tiek, kiek yra šviesių žmonių, nes iš kur gi tu jų paimsi? Mes patys tą darome. Bet kame viso to gėris? Kad laisvė nėra vertybė, tai yra baisus išbandymas, kaip pinigai ir kaip valdžia. Laisvė be atsakomybės ir suvokimo, kaip ją naudoti, yra pasileidimas, kuris tave sunaikina. Bet laisvė suteikia galimybę – pasinaudos ja toks pat procentas, kiek iš gilių išauga ąžuolų. Galimybė yra vertybė. Sovietiniame tvarte tu neturėjai jokių galimybių – nei pražūti, nei išmokti skraidyti, jokių“, – kalba signatarė.

Bet laisvė suteikia galimybę – pasinaudos ja toks pat procentas, kiek iš gilių išauga ąžuolų.

Anot jos, kai žmogus nustoja būti alkanas, nustoja rūpintis skrandžiu, tada jis arba degraduoja, arba jam pradeda veikti smegenys.

„Mes esame šitoje situacijoje. Užtat taip sunku jaunimui, nes senimas dar moko juos: turėk tą, nusipirk tą, padaryk karjerą, tada turėsi daug pinigų. Nu, turiu pinigų... ir kas, nesijaučiu laimingas. Kai rašė Marcinkevičius apie Mindaugą, didžiausią Lietuvos veikėją, kuris, suvienijęs visą Lietuvą, blaškėsi naktį ir rėkė: laimė prakeiktas žodis, kas jį sugalvojo? Kokioj širdies kertelėj jis gimė, išaugdamas į troškulį, kurio žmogus negali niekad numalšinti. Nes jis viską turi, bet nežino, kam to reikia – tai yra prasmių paieškų metas“, – sako ji.

Anot jos, realią galią turi tik žmogaus pastanga – tai, ką jis daro dabar, jis gali pasistengti padaryti geriausiai.

„Tu tapai motina – tau yra Matukas, tau yra unitazas, arba tau yra mano mama, kuri būdama vieniša absoliučiai, pabėgusi iš kaimo, kartais susmukdavo iš bado, bet man nupirkdavo batus. Tas pats įvykis – bet jis tave arba ugdo, arba galutinai nužudo. Ąžuolas išaugina daug gilių, iš kelių gilių išauga dar keli ąžuolai, taip ir žmonės – kai kas išnyksta ir nebus, ir į dulkes, ir į nieką, o kai kas išauga į kažką, kas yra žymiai daugiau negu žmogus“, – sako Nepriklausomybės Akto signatarė.