Lietuvoje

2020.03.09 05:30

Vytautas Landsbergis: laisvas tas, kuris yra laisvas teisingai elgtis

Vytautas V. Landsbergis 2020.03.09 05:30

„Laisvas tas, kuris yra laisvas teisingai elgtis ir daryti gera. Jeigu jis nesuvaržytas daryti gera“, – sako Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, pasitikdamas Kovo 11-osios 30-metį. Jo teigimu, laisvės siekis ir tikėjimas – du neatskiriami komponentai, atvedę į nepriklausomybę.

Profesorių V. Landsbergį kalbino jo sūnus Vytautas V. Landsbergis.

– Ar esi ramus, pasitikdamas Kovo 11-osios šventę? Regėdamas dabartinę Lietuvos politinę ir partinę sanklodą, įvykių raidą.

– Ką reiškia ramus? Ramus aš būsiu, kai būsiu jau visai kitur. O šiandien esu toks truputį sutrikęs stebėtojas.

Yra daug gražių dalykų, štai man parodė nuotraukas: mokykla, mažiukai, daugybė vaikų, jie su vėliavėlėmis, šaukia „Lietuva! Kovo 11-oji!“ Tai tikras džiaugsmas, jų ir mano džiaugsmas, kad atėjo Kovo 11-osios Lietuva. Tik ar bus leista jiems užaugti ir pasireikšti? Kad būtų kitokia Lietuva po dešimties ar daugiau metų.

– Iš tavo eilių knygos „Organizuoti tekstai“ įsiminė eilėraštis „Šv. Mišių pabaigai“: „Linkiu jums laisvės / didingos / laisvės nuo jūsų / demonų. / Eikite linkui / tiesos šviesos / ir dalykitės meile. / Pameskite pyktį. Tebus / jūsų dienos kaip ežeras ramios rami / mirtis.“ Ar galėtum pakomentuoti, kokie tie nelaisvės demonai, užvaldę mus? Ir kaip nuo jų išsivaduoti?

– Kad čia nėra, ką komentuoti. Tegu tiktai kiekvienas apsidairo aplink ir pasižiūri į savo sielą. Taip, linkiu mums laisvės nuo mūsų demonų. Mažai dabar apie tai kalbama, nes visą laiką buvome susitelkę laisvei nuo išorės blogio. Ta kryptimi veikdami šiokią tokią pusiau laisvę arba tariamą laisvę susikūrėme, bet nepasiekėme laisvės nuo vidinių, savo pačių demonų. Jeigu norime gyventi, tai čia dabar slypi esminis uždavinys. Arba tie demonai mus sunaikins.

Taip, linkiu mums laisvės nuo mūsų demonų.

– O kurie iš jų tau atrodo patys agresyviausi?

– Tradiciškai: egoizmas, pavydas, nepakanta, nemeilė artimo ir net pasaulio nemeilė. Vaikų nemeilė, gyvenimo nemeilė. Arba gyvenimo supratimas tik kaip trumpo priėjimo „prie lovio“. Tai yra gyvenimo paniekinimas.

– Ką talpina žodis „laisvė“? Koks žmogus yra laisvas?

– Laisvas tas, kuris yra laisvas teisingai elgtis ir daryti gera. Jeigu jis nesuvaržytas daryti gera. Aš nekalbu apie tai, jeigu jis stumiamas daryti blogį, bet laisvas pasirinkti ir daryti gera, pavyzdžiui, leisti reikštis savo gerosioms pusėms, kurių kiekvienas turi.

Bet ir toji laisvė kitąsyk yra kaustoma aplinkos, esą kaip į mus pažiūrės ir ką pasakys. Žmogus tampa savo silpnumo vergu, nes jam labai nedrąsu, kaip į tai kas nors pažiūrės.

Laisvas tas, kuris yra laisvas teisingai elgtis ir daryti gera.

– Ar Lietuvos laisvės siekis ir tikėjimas susiję?

– Labai susiję. Per tuos žmones, kurie tikėjo, kad Dievas apsaugos, išgelbės, kad Dievas yra teisybė ir galutinis teisingumas, ir galima remtis tuo, kad jis yra. Gal jo nėra šiandien, bet jis yra kitur, jisai viešpataus. Tai yra tiesioginis tikėjimo poveikis.

Netiesioginis irgi yra. Jis išskirtas ir įskiepytas mūsų krikščioniškos kultūros. Šis tikėjimas labiau socialinis, moralinis ir sakantis, kad gali būti geras ir šis pasaulis.

– Kartais jaunesnių, išsimokslinusių žmonių mąstyme sunkiau atrasti pasitikėjimą tuo, ko nematome, kas neįrodyta mokslo. Kaip tau atrodo, ar pasaulis, kurio mes nematome, nepačiupinėjame ir jis dar neįrodytas, iš viso egzistuoja? Ar mokslas yra paskutinis taškas, kuris atsako į visus klausimus?

– Dabar mes ir matome rezultatą būtent tokios pažiūros, kad mokslas atsako į viską, kad mokslas yra paskutinis taškas. Štai ir stovime ant bedugnės krašto – toks būtų mano atsakymas į tavo paminėtą mokslo fetišizaciją.

Mokslas yra galimybė daugiau žinoti, bet žinoti – dar nereiškia suvokti pagrindus. Anądien kalbėjomės apie Adomo Mickevičiaus poemą „Romantika“, kur per taiklią metaforą poetas paaiškino visą romantizmo ideologiją ir paaiškino daug daugiau. Gaila, kad šis iš Lietuvos nuskambėjęs pranašo balsas iki šiol neišgirstas! O jis kalba apie tai, kas šiandien yra skaudžiausia mūsų problema, tai žmoniškumas, kurį nustelbia tariamas protas. Toje poemoje aprašyta scena kaime, po kurį laksto pamišusi mergina, nes žuvo jos mylimasis. Bet jai atrodo, kad jis vis tiek greta, kad jis pas ją ateina ir kalbasi. O visa bendruomenė aplinkui, dar pasikvietusi išminčius, jai aiškina, kad tai nesąmonė, nėra jo. Veda merginą prie mylimojo kapo ir rodo, kur jis palaidotas, tačiau ji vis tiek tiki.

Ir tada A. Mickevičius pats prabyla tarsi praeivis, dalyvaujantis šioje situacijoje: jis sudrausmina išminčių, vaikščiojantį su didinamuoju stiklu ir ieškantį mirusiojo. Nustatinėjantį viską, kas teisinga ir kas ne. Poetas sako tam mokslininkui: „Tu užmiršk tą savo stiklą, turėk širdį ir žiūrėk į širdį.“ O kad pasaulis suprastų, kas tuomet buvo, A. Mickevičiaus tai buvo pasakyta dviem šimtams metų į priekį.

Mokslas yra galimybė daugiau žinoti, bet žinoti – dar nereiškia suvokti pagrindus.

– Pakalbėkime apie Lietuvą kaip apie mitą, kuriuo galima tikėti arba ne. Bet kai tiki ką nors gražaus, atsiranda gražesnė vertybinė, prasminė projekcija. Juk Simonas Daukantas ir daugelis kitų romantikų specialiai mitologizavo Lietuvą, įkvėpdami prisikeliančiai Lietuvai būtiną pasiaukojimą, didvyriškumo ilgesį bei motyvacinę romantiką. Laikai keičiasi ir kaip manai, ar mitas Lietuvai reikalingas dalykas, ar nebebūtinai?

– Mitas turbūt apskritai yra reikalingas dalykas, ne tik Lietuvai. Bet tokiai pažeistai struktūrai, pažeistai vienumai mitas ypač reikalingas. Savo buvimo ir to buvimo prasmės mitas. Turbūt visi mitai ir yra buvimo prasmė. Atsako į klausimą. Ir tas beždžioniukas, kuriam pirmam kilo klausimas „Kas aš toks?“, nuo jo ir prasidėjo žmogus. Kai Gilgamešas, seniausio žmonijos mito herojus, kuris pradėjo mąstyti apie savo gyvenimo laikinumą, išėjo ieškoti atsakymo. Jo kelionė ieškant atsakymo tęsiasi iki šiol.

Mitas įprasmina buvimą ir ieškojimą – seniai žinomos mintys (įvairiose srityse – nuo filosofijų iki meno ir kūrybos), kad ne atsakymas yra svarbiausias dalykas, o klausimas ir noras atsakyti. Tai kuria žmogų ir žmonijos istoriją. Čia telpa ir tavo klausimas apie Lietuvos mitą. Ar Lietuva yra kam nors reikalinga?

– Ką suteikia, dovanoja mitas žmogui, tautai? Daugelis antropologų teigia, kad mitai, kaip ir religijos, sutelkia didesnes bendruomenes tam tikram kryptingam veiksmui, ir tai yra progreso dalykas. Arba buvo progresyvus reiškinys kuriuo nors istorijos laikotarpiu, nes stimuliavo intensyvesnę raidą – daug žmonių pradėjo panašiai galvoti pagal vieną ar kitą mitą. Ir tada jie kartu ėmė ir sudarė darnų skruzdėlyną, kuris organizuotai juda savo namų ar savos valstybės kūrimo, tvėrimo kryptimi. Ar mums dar reikia Lietuvos skruzdėlyno?

– Alternatyva yra „beprasmizmas“. Ir ta ideologija (galima kabutėse pasakyti – „beprasmizmo ideologija“), kuri eina prieš visas kitas prasmių ideologijas, yra galinga. Ir ji norėtų įsiviešpatauti, kaip koks bolševizmas ar komunizmas, – būti vienintelė ir tyčiotis iš visų kitų variantų, suniekinti juos. Ir visi kiti būtų kvailiukai. O tai, kad „gyvenimas nebeturi jokios prasmės ir mes didžiuojamės, kad galų gale tai supratome“, ir būtų ta didžioji „pergalė“, po kurios jau nieko nebėra. Po kurios, kaip Stephenas Hawkingas sakė, „dar suspėkite organizuoti emigraciją į kitas planetas. Turite dar šimtą, o gal du šimtus metų iškeliauti – šita planeta jau pasmerkta.“