„Jeigu prasidėtų intensyvūs lietūs ir būtų ne liūtys, o dulksna, kuri tęstųsi kasdien savaitę ar dvi, tada visas įmirkęs vanduo per liūtis nubėgtų ne nuo šlaito, o gertųsi tiesiai į kalną. Tuomet situacija, aišku, pablogėtų“, – LRT RADIJUI sako Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) inžinierius, geologas, fizinių mokslų daktaras Vytautas Račkauskas.
Duomenis apdoroja Islandijoje
Dvejus metus LNM inžinieriaus, geologo Vytauto Račkausko rūpestis yra Gedimino kalno rekonstrukcija. Jo telefone ir kompiuteryje yra įdiegta programėlė, sujungta su specialiais, ant kalno suformuotais lazeriniais įrenginiais, fiksuojančiais kalno judesius. Tai viena iš keturių kalno stebėjimo sistemų.
„Tos keturios sistemos yra apie 150 taškų ir mes tą kiekį po truputį didinam ten, kur manome, kad reikėtų labiau pasižiūrėti. Tai yra taip vadinamos akys. Valdovų rūmuose yra toks baltas konusas. Iš jo kas valandą eina lazerinis spindulys į kiekvieną akį ir grįžta. Tuomet duomenys keliauja į Islandiją, kur duomenis apskaičiuoja kompiuterinė sistema. Vėliau tie duomenys grįžta į Lietuvą ir aš juos žiūriu per kompiuterį, mobilųjį telefoną“, – pasakoja LNM geologas, fizinių mokslų daktaras V. Račkauskas.
Baiminamasi intensyvių kritulių
Gedimino kalno stebėjimo sistemos mokslininkams rodo, kad pilies bokštas ir kalnas svyruoja. „Kalnas yra gyvas, jis kvėpuoja. Kalnas juda, o ir bokštas truputį svyruoja. Tiesa, tie svyravimai yra labai nežymūs, – susirūpinusius Gedimino kalnu kiek ramina V. Račkauskas. – Bokštas stovi ant tvirto moreninio priemolio. Jo yra 7–9 metrai storio. Tik tiek, kad pats bokštas stovi ant to „pyrago“ pakraščio.“
Gedimino kalnas sparčiai irti pradėjo 2016-aisiais, kai didžioji nuošliauža susiformavo šiaurės vakariniame šlaite. 2017-ieji buvo itin lietingi. Vanduo iš visų kalno pusių pradėjo plauti šlaitus žemyn. Paskelbta ekstremalioji situacija. Imtasi skubių kalno tvarkymo darbų. Šlaitai sutvirtinti laikinomis priemonėmis, kurios daugelį nuošliaužų laiko iki šiol.
Pasak V. Račkausko, kalno situacija yra sąlyginai stabili, tačiau jei užkluptų ilgai trunkanti dulksna, reiktų sunerimti. „Jeigu prasidėtų intensyvūs lietūs, ir būtų ne liūtys, o dulksna, kuri tęstųsi dieną naktį kokią savaitę ar dvi, tada visas įmirkęs vanduo ne nuo šlaito nubėgtų liūčių metu, o gertųsi tiesiai į kalną. Tuomet situacija, aišku, pablogėtų“, – tikina LNM inžinierius.
Teigia, kad medžių iškirtimas nėra bėdų priežastis
2017-ųjų lapkritį Gedimino kalnas buvo toks nesaugus, kad nuspręsta į jį nebeleisti turistų. Žmonės spėliojo, kad kalnas pradėjo slinkti dėl to, kad buvo iškirsti ant jo augę medžiai. V. Račkauskas teigia, kad tai nėra tikroji bėdų priežastis. „Medžiai, kol jie jauni, padeda sutvirtinti šlaitus, o kai sensta, pradeda kenkti, – neabejoja geologas. – Vėjas ant kalno labai stiprus, medžiai svyruoja, šaknys judina gruntą. Vis tik pagrindinė bėdų priežastis yra krituliai.“
Yra ir šviesioji Gedimino kalno slinkimo pusė. Tvarkant nuošliaužas ir viršūnę, archeologai rado daug svarbių dalykų. „Visi žino apie čia rastus sukilėlius, taip pat rasti du antrojo pasaulinio karo vokiečių karių skeletai, užkasti negiliai, vos pusės metro gylyje“, – pasakoja V. Račkauskas.
Praėjusią žiemą buvo atlikti Gedimino kalno inžineriniai ir geologiniai tyrimai. Gavus jų rezultatus, bus sprendžiama, ko imtis, kad laikinai nuošliaužas laikančios medžiagos būtų pakeistos tvirtesnėmis.
Šiuo metu Gedimino kalnas yra atviras turistams ir saugus. Per metus jį aplanko apie 200 tūkst. žmonių. Specialistai mano, kad Gedimino kalnas bus baigtas tvarkyti 2022-aisiais.
Parengė Vismantas Žuklevičius
