Vilniuje prieš pat Antrąjį pasaulinį karą važinėjo šveicariški autobusai „Saurer”. Vyravo chaosas: pasitaikydavo, kad vežikai arkliais, jausdami didėjančią konkurenciją, mėtydavo aštrius daiktus gatvėse, tad autobusai tam tikrais maršrutais nustodavo važinėti.
Autobusai „Saurer“ į Vilnių atkeliavo 1931-ųjų pabaigoje ir pradėjo važinėti 1932 m. sausio 1-ąją. Ir tarpukariu Vilniuje autobusai vežiojo keleivius. Jų buvo apie 100. Vienais metais buvo mažiau, kitais – daugiau“, – pasakoja Vilniaus transporto žinovas Ričardas Žičkus.
Autobusų skaičiui perkopus 100, miesto magistratas nutarė keleivių vežimo paslaugas atiduoti į vienas rankas.
„Jau tuo metu buvo susikūrusi Vilniaus autobusų savininkų draugija, bet tuo metu autobusai buvo gana maži, susidėvėję, ir 1929–1930 m., prasidėjus pasaulinei ekonomikos krizei, į Lenkijos rinką intensyviai ėmė veržtis ne tik šveicarai, bet ir kiti automobilių gamintojai ieškodami naujų rinkų.
1931 m. šveicarai su Lenkijos valstybine įmone „Panstvove zaklady inžineriy“ susitarė steigti bendrą įmonę, kuri atstovaus „Saurer“ gamyklai visoje Lenkijoje. Tada gana greitai buvo įsteigta akcinė bendrovė „Arbon“ ir jos pagrindinė būstinė buvo Varšuvoje“, – teigia pašnekovas.
Tuo metu Vilniaus miesto magistratas paskelbė konkursą, kad ieško vežėjo, o jau minėta bendrovė „Arbon“, besidairydama naujų rinkų, netrukus atsidūrė Vilniuje.
„Konkurse dalyvavo Keleivių vežėjų draugija ir „Arbon“. Dabar įsivaizduokite Vilniaus miesto magistratą – savivaldybę, kur ateina suvargę keleivių vežėjų atstovai ir kostiumuoti ponai iš Varšuvos, argumentuojantys savo pasiūlymą – šveicariški autobusai, šveicariški pinigai, šveicarų bankai“, – pasakoja R. Žičkus.
Vietiniai vežėjai pralaimėjo, o spaudoje mirgėjo antraštės „Į Vilnių ateina „Arbon“. Vieni rašė, kad „Arbon“ miestiečiams atneš gėrį, kiti nauda abejojo.
„Arbonas buvo tapęs tarsi bendriniu žodžiu, tačiau tas bendrinis žodis niekam nieko nereiškė. [...] Tuo metu beveik visi vilniečiai miesto autobusus vadino arbonais, o autobusus, vežančius keleivius, pavyzdžiui, iš Vilniaus į Nemenčinę ar iš Vilniaus prie ežero, vadino autobusais“, – pasakoja R. Žičkus.
Pradžia – daug žadanti
1932 m. sausio 1 d. į Vilniaus gatves išriedėjo pirmieji šveicariški autobusai „Saurer“. Pradžia buvo daug žadanti: Katedros aikštėje pašventinama 30 autobusų, o bendrovė „Arbon“ Vilnių pristato kaip pavyzdį, nes kituose Europos miestuose jų autobusų buvo tik vienas kitas. Netrukus Vilniuje įsteigta antrinė „Arbon“ bendrovė – „Tommak“. Veikė ji Legiono gatvėje, dabartiniame Savanorių prospekte. Jos paskirtis – užsiimti keleivių vežimo verslu, tačiau keblumų kilo nuo pat pradžių.
„Saurer“ gamykla Šveicarijoje laikėsi požiūrio – į kitose šalyse esančias atstovybes reikia siųsti jaunus žmonės, kurie dar neturi ko palikti gimtinėje, o atvykę turi galimybę išbandyti save – eilinio mechaniko pareigos namuose to nebūtų leidę padaryti.
„Kai buvau „Saurerio“ archyve, man į rankas pakliuvo keletas laiškų, būtent Vilniaus garažo vadovų šveicarų, kurie buvo prieš Rietmaną. Keletą tų laiškų perskaičiau, situacija buvo tokia, kad jie čia ištempdavo maždaug pusmetį. Tada pradėdavo rašyti laiškus, ir kuo toliau, tuo dažniau. Ir tie laiškai būdavo vos ne su krokodilo ar begemoto ašaromis, kad leistų atgal grįžti į Šveicariją iš šito baisaus siaubingo krašto, kur gyvena baisūs žmonės, ir kad čia žmogus žus, mirs ir taip toliau, ir daugiau čia būti nebegali“, – pasakoja R. Žičkus.
Galiausiai 1937 m. į Vilnių dirbti ir vadovauti „Tommak“ bendrovės autobusų garažui atvyksta gabus, bet eilines mechaniko pareigas „Saurer“ fabrike ėjęs A. Rietmanas, kurio pirmieji įspūdžiai – lyg iš viduramžių.
Į Vilnių Antrojo pasaulinio karo priešaušryje atvyko jaunas, vos 24-erių mechanikas Alfredas Rietmanas, tačiau toli gražu buvo ne turistas.
„A. Rietmanas, kaip rašė savo prisiminimuose, pirmomis dienomis, vaikščiodamas po autobusų garažą, remonto dirbtuves, supančią aplinką prilygino viduramžiams. Įsivaizduokite, koks žmogui buvo įspūdis, o jis čia (į Lietuvą – LRT.lt) atvažiavęs turėjo dirbti. [...]
Visuose jo prisiminimuose nėra nė vieno neigiamo žodžio. Yra totalus pozityvas. Toks buvo žmogaus požiūris. Jei susidurdavo su problema, nesikeikdavo ir nesipiktindavo, bet iš karto imdavosi ieškoti sprendimo. Jeigu sugesdavo autobuso detalė, o sandėlyje detalės neturėdavo, nedejuodavo, kaip viskas blogai“, – pasakoja R. Žičkus.
Išsamiau – laidos „Daiktų istorijos“ įraše.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
