Lietuvoje

2020.03.04 09:12

Užblokuotas „Google“, neprieinamas feisbukas: lietuviams – neįsivaizduojama, kai kur – kasdienybė

Jurga Bakaitė, LRT.lt2020.03.04 09:12

„Sudėtingiausia rasti alternatyvą paieškos svetainei“, – sako Pekine gyvenanti žurnalistė ir studentė Tautvilė. Nors šį straipsnį ir LRT.lt portalą Kinijoje skaitytumėte be didesnių problemų, daugelis lietuviams įprastų puslapių ir programėlių, pavyzdžiui, „Google“, neveiks, jei iš anksto nepasirūpinsite specialia programine įranga.

Fotografas Mykolas, lapkritį keliaudamas po Iraną, patyrė didžiausią šalies istorijoje interneto blokavimą – dvi savaites veikė tik vietiniai interneto puslapiai ir programėlės. Vyriausybė interneto blokavimu reagavo į masinius protestus, kilusius išaugus benzino kainoms. „Oro uoste neveikė registracija, viskas buvo daroma pieštuku ant popieriaus lapo“, – įspūdžius pasakojo keliautojas.

Internetą įprasta suprasti kaip laisvės ir demokratijos sinonimą, tačiau „Freedom on the Net“ reitingas, kuriame vertinama interneto laisvė, jau devintus metus padėtį pasaulyje vertina vis blogiau. Nors dažniausiai minimi interneto suvaržymo atvejai – Kinijos, Rusijos ir Irano Vyriausybių veiksmai, informacijos srautus šiandien vis tvirčiau varžo ir demokratinės valstybės.

Kaip kontroliuoti internetą

Priešingai nei dažnai įsivaizduojama, internetas dažniausiai nėra kaip nors blokuojamas ar išjungiamas fiziškai. Valstybės naudoja sudėtingas kompleksines priemones, leidžiančias filtruoti informaciją, kurią bando pasiekti vartotojai.

„Internetas iš principo nėra valdomas „vienomis rankomis“ <...>, todėl paprasčiau jį yra filtruoti, o ne valdyti. Dažniausiai yra filtruojami resursai, kuriuos valdžia traktuoja kaip pažeidžiančius valstybės ar valdžios interesus, kurių gyventojai neturėtų pasiekti“, – portalui LRT.lt pasakojo informacinių technologijų ekspertas Vaidas Damoševičius.

Pasak jo, jau kuris laikas Rusijos tarnybos vysto turinio filtravimo sistemą, paremtą vadinamąja duomenų srauto turinio analize (angl. Deep Packet Inspection, arba DPI). Ji analizuoja ir filtruoja vartotoją pasiekiantį srautą ir pagal tam tikrus požymius gali nepageidaujamą srautą blokuoti.

Tokiu principu galima, pavyzdžiui, socialinių tinklų vartotojams neleisti prisijungti prie tam tikros grupės ir užkirsti kelią dalytis informacija apie organizuojamus susibūrimus, protestus, eitynes. DPI nėra vienintelė srauto analizavimo priemonė, panašiu principu veikia daugelis interneto kontrolės sistemų, taip pat ir garsioji „Didžioji kinų ugniasienė“.

Kartu kuriama atitinkama teisinė sistema, įpareigojanti visus interneto paslaugų tiekėjus bendradarbiauti su valstybės institucijomis, vykdančiomis srauto filtravimo projektus. Kiekvienam tiekėjui įrengiama papildoma centralizuotai valdoma filtravimo įranga, atverianti galimybę valstybinei duomenų ir interneto kontrolei.

„Kuriama įstatyminė bazė, kad interneto paslaugų tiekėjai privalo dalyvauti tokio pobūdžio projektuose. Atsisakius gali būti konfiskuota įranga, atimta licencija, ribojama veikla ir kiti nemalonūs siurprizai“, – apie politinius sprendimus pasakoja V. Damoševičius. „Kinija visiškai kontroliuoja įmones, teikiančias interneto prieigos paslaugas. Valstybėse, kurios nori valdyti virtualią erdvę, interneto paslaugas teikiančios įmonės dažniausiai priklauso valstybei arba lojaliems verslininkų sluoksniams.“

Rusijoje naują tvarką kuria ir valdo „Roskomnadzor“, federalinė ryšių, informacinių technologijų ir masinės žiniasklaidos priemonių tarnyba, išduodanti licencijas interneto paslaugų tiekėjams. Pasak V. Damoševičiaus, tikėtina, kad ši įstaiga ir priims sprendimus, ką ir kada blokuoti. Kas jai teiks informaciją, esą dar neaišku – tai gali būti ir saugumo tarnybos, ir atskiri politikai, o gal ir pats prezidentas.

„Tai didelis darbas, sunku pasakyti, kiek laiko jis truks. Šiuo metu bandoma viską formalizuoti ir padaryti, kad tas filtravimas būtų privalomas visiems“, – teigia jis.

Priemonių imasi ir demokratinės valstybės

Pradžioje internetas turėjo atverti sienas: jam atsiradus, tikėtasi, kad pasaulinis tinklas taps ryšio priemone, kurios negalės kontroliuoti nė viena valstybė.

„Jei norite išlaisvinti visuomenę, tik suteikite jai internetą“, – kalbėjo Waelis Ghonimas, interneto aktyvistas ir vienas Arabų pavasario veidų Egipte. 2011 metais vadinamosios socialinių tinklų revoliucijos daug kam suteikė viltį, kad dėl demokratijos panaudoti ginklų nebeprireiks, kol gyventojai turi galimybę laisvai dalytis informacija.

Tačiau jau tų pačių metų vasarą apie ryšio ribojimus prabilo ir Vakarų politikai. Kilus riaušėms Londone, pats Boriso Johnsono, tuomet miesto mero, patarėjas paskelbė, jog telefonų gamintojas „BlackBerry“ esą turėtų užblokuoti savo susirašinėjimų programėlę, kuri, kaip ir „Twitterio“ žinutės, padėjo riaušininkams organizuotis ir niokoti miestą.

„Pastaruoju metu pastebima tendencija, kai vis daugiau demokratinių valstybių svarsto arba imasi veiksmų, kurie leistų suvaldyti informacijos srautus ir duomenis internetinėje erdvėje.

Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė neseniai pasiūlė naują duomenų patikros modelį, kuris grindžiamas informacijos perėmimu ir jos patikrinimu, kol ji nepasiekė galutinio vartotojo“, – teigia Agnija Tumkevič, neseniai Vilniaus universitete apgynusi disertaciją apie didžiųjų pasaulio valstybių santykius ir elgesį kibernetinėje erdvėje.

Jos teigimu, teisinius duomenų srautų suvaržymus šiandien svarsto ir Jungtinės Amerikos Valstijos, ir Europos Sąjungos valstybės. To priežastis – kibernetinių nusikaltimų prevencija.

V. Damoševičius pripažįsta, kad technologijas, filtruojančias interneto vartotojus pasiekiantį srautą, vysto ir, tikėtina, naudoja visos valstybės, skiriasi tik jų deklaruojami tikslai, o tikrojo interneto kontrolės ar filtravimo masto nustatyti neįmanoma.

„Klausimas tik, ar tai naudojama nuolat, ar konkrečiam atvejui, pavyzdžiui, žinant apie gresiantį nusikaltimą, teroristinę operaciją. Kiekvienoje valstybėje tai vyksta, tik klausimas, kokiu lygmeniu. <...> Tai yra tęstinis darbas, atliekamas ne per vieną dieną. Filtravimo esmė – kad kuo mažiau jaustum, kad jis vyksta, tačiau neprieitum prie tam tikrų resursų“, – aiškino jis.

Interneto suverenumas

Rusijos ir Kinijos politikos kontekste dažnai minimas terminas „interneto suverenumas“. Sąvoka, ilgą laiką įvardijusi tai, kad valstybės kontroliuoja ir gina savo sienas, šiandien ėmė reikšti ir tai, kad vyriausybės ima kištis į kibernetinę erdvę.

„Šį terminą imta plačiau naudoti nuo 2000-ųjų pradžios, kuomet Kinijos strateginiuose saugumo dokumentuose atsirado sąvoka „kibernetinis suverenitetas“, suprantamas kaip valstybės teisė kontroliuoti informacijos turinį savo teritorijoje. Šis terminas yra labai patrauklus autoritarinėms valstybėms“, – aiškina A. Tumkevič.

Lapkritį buvo skelbiama, kad Rusija vykdė testą, kurio metu atsijungė nuo pasaulinio interneto tinklo.

„Apie tai, kad Rusija atsijungs [nuo interneto tinklo], aš girdžiu jau kokius 10 metų. <...> Jei žiūrėtume į interneto pokyčius, kurie vyko deklaruojamų atjungimų metu, nesimatė jokių pokyčių ar veiksmų, kad būtų galima teigti – atsijungimas pavyko“, – kalbomis abejoja V. Damoševičius.

Jo nuomone, tikėtina, kad veiksmai buvo skirti išbandyti, kaip gerai veikia kritinė infostruktūra, o Maskvai aktuali ne tik interneto kontrolė, bet ir situacija, jei valstybę nuo interneto konflikto atveju izoliuotų kitos valstybės.

Mažiausiai privati erdvė?

Nors duomenų kontrolės mastai pasaulyje kelia nerimą ir sukelia vis naujų skandalų, Mykolo Romerio universiteto docentas dr. Marius Laurinaitis sako, kad didžioji dalis žmonių klaidingai tikisi, kad internetinė erdvė garantuoja anonimiškumą.

„Žmonės turi perdėtų lūkesčių galvodami, kad elektroninėje erdvėje jie turi visai kitas teises, nei fizinėje erdvėje. <...> Kibernetinės saugos viena iš esmių – prevencija ir kontrolė. Vis daugiau paslaugų pereinant į internetinę erdvę, valstybė imasi keisti iki tol galiojusį savireguliacijos principą“, – sako jis.

Būtent todėl, teisės eksperto teigimu, valstybės turi du pasirinkimus: varžyti internetą arba imtis jo kontrolės. Tačiau, kaip jau minėta, dėl savo struktūros interneto varžymas yra sunkiai įmanomas.

„Prieš pradedant kažką reguliuoti, turi turėti galimybę efektyviai tai kontroliuoti“, – aiškina M. Laurinaitis. Tačiau interneto tiekėjų rinka yra decentralizuota, net ir fiziniai objektai, tokie kaip kabeliai ar stotys, priklauso ne vienam tiekėjui.

Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos (KAM) atstovai tvirtina, kad duomenų kontrolės praktikos, kurias taiko Rusija arba Kinija, neatitinka tarptautinių standartų.

„Pasauliniu mastu tokie Kinijos ir Rusijos pavyzdžiai griauna nusistovėjusią praktiką, t. y. pažeidžia interneto, kaip nepriklausomo ir laisvo globalaus tinklo, veiklos principus. Be to, Tarptautinėje telekomunikacijų sąjungoje (ITU) tokios iniciatyvos nėra suderintos, todėl gali turėti pasekmių ateities interneto funkcionalumui ir tarptautinių duomenų perdavimo srautams“, – teigė krašto apsaugos viceministras Edvinas Kerza.

„Lietuva laikosi demokratinių principų ir interneto turinio ar vartotojų naršymo neriboja. Tinklų neutralumas yra įtvirtinta teisinė norma Europos Sąjungoje. Tačiau yra išimtis – nelegalus turinys internete (pavyzdžiui, vaikų seksualinio išnaudojimo medžiaga), kuris negali būti prieinamas ir gali būti interneto tiekėjų blokuojamas tinklo lygmeniu“, – mūsų valstybės poziciją aiškino E. Kerza.

M. Laurinaitis atkreipia dėmesį, kad nėra tiek daug priemonių, kuriomis būtų galima daryti įtaką valstybėms, kurios riboja internetą.

„Viskas priklauso nuo to, kaip plačiai traktuosime žmogaus teises, tokias kaip teisė į informaciją, teisė į žodžio laisvę, į saviraišką: šiuo aspektu mes nuolat ir kritikuojame tas valstybes, Kiniją ir Rusiją. Bet tai yra ne tik internete, bet ir fizinėje erdvėje, todėl iš esmės niekas nesikeičia“, – aiškina teisininkas.

V. Damoševičiaus teigimu, internetas šiandien nebėra toks, kokį esame įpratę jį manyti esant.

„Internetas prieš 20–30 metų buvo priemonė apsikeisti informacija, o dabar jis gali būti ir ginklas, ir šantažo šaltinis, dėl to visi bando daryti tam tikrą įtaką šio tinklo valdymui ir kontrolei. Tikėtis, kad ten visiškai saugu paprastam vartotojui, nereikėtų turėti tokių iliuzijų“, – aiškino jis.

Cenzūros akivaizdoje – dar aktyvesnė veikla internete

Kaip sako visi kalbinti pašnekovai, internetą kontroliuoti iš principo yra sunku, brangu ir dažnai rizikinga politiškai – kiekvieną naują kontrolės priemonę perprasti ir įveikti bando interneto vartotojai, kuriama programinė įranga, atsiranda interneto neutralumo judėjimai, turinys keliamas į vadinamąjį tamsųjį internetą (angl. darknet).

Kinijoje gyvenanti Tautvilė pasakoja, kad nepaprastosios padėties dėl koronaviruso sąlygomis šalies gyventojai socialiniuose tinkluose savo nuomonę ir nepasitenkinimą reiškia dar aktyviau, nesibaimindami „harmonizavimo“ – taip oficialiai vadinamas turinio cenzūravimas.

„Tiesą sakant, nesu mačiusi tokio atviro pasipriešinimo internete kaip pastaruoju metu. Visuomenė buvo itin pasipiktinusi, kai gydytojas, kuris vienas pirmųjų perspėjo apie viruso grėsmę ir policijos buvo apkaltintas gandų skleidimu, mirė nuo viruso. Tiek „WeChat“ (panašu į „Whatsapp“), tiek „Weibo“ (panašu į „Twitter“) platformoje žmonės reiškė nepasitenkinimą. „Weibo“ išplito grotažymė „aš noriu kalbos laisvės“, ryte ji jau buvo cenzūruota. Šių platformų naudotojai taip pat dalijosi jo nuotrauka su įvairiais komentarais, buvo itin paplitusios nuotraukos, kuriose jie dėvėjo medicininę kaukę su užrašu „Nesuprantu“ ir „Negaliu“.

Pasak jos, gyventojai kelia turinį į socialinius tinklus ir iškart išsaugo momentines ekrano nuotraukas (angl. screenshots) tam atvejui, jei jų paskyros būtų cenzūruotos valstybės.

„Dauguma mano kinų draugų naudoja VPN (programinė įranga, leidžianti apeiti geografinį turinio ribojimą – LRT), taigi, dažnas įsivaizdavimas, jog kinai nelabai supranta ar žino apie laisvą internetą, yra iš dalies netikslus. Žinoma, VPN labiau paplitęs tarp mieste gyvenančių, keliaujančių, užsienyje studijavusių kinų. Nors net ir viena vyresnė kinė mama man yra pasakojusi, kad kai važiuoja į Japoniją, prisisiunčia mobiliųjų programėlių ir tuomet naudoja jas Kinijoje“, – apie tai, kaip gyventojai ieško būdų įveikti interneto kontrolę, pasakoja lietuvė.

LRT „Naujienų rentgenas“ – jau antrus metus vykdomas projektas, skirtas didinti medijų raštingumą ir skatinti auditorijos kritinį mąstymą. Projektas vykdomas kartu su partneriais „Baltic Center for Media Excellence“ ir „Internews“.