„Mamutė“. Taip knygą apie savo mamą Oną Jablonskytę-Landsbergienę pavadino Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Vilniaus knygų mugėje ketvirtadienį jis pristatė ne tik knygą, bet ir sudainavo mamos mėgtą dainą.
„Ji sakydavo „Kapsuko daina“. Iš jos jaunystės, patriotiška daina“, – prieš užtraukdamas dainą sakė profesorius V. Landsbergis.
Prisimindamas savo mamą jis kalbėjo, kad ji ne tik savo vaikams buvo mamutė. Taip ją vadino ir kiti, net iš geto išgelbėta mergaitė: „Yra vaikų, kuriuos ji gelbėjo iš geto, padėjo kartu su kitais. Išgelbėta mergaitė ją irgi vadino mamute.“
Kalbėdamas apie mamutę V. Landsbergis sakė, kad atrodo, jog viskas buvo taip neseniai, o išleista knyga turėtų būti įdomi ir jo pusseserėms, kurios už jį dešimtmetį vyresnės.
„Man tai yra dabartis ir mamutė visada bus su manimi. O kitiems, tai objektas, įdomybė, galimybė pažinti ypatingą žmogų. Knyga visiems, kad mamutė dar toliau dalyvautų ir būtų tarp mūsų <...>
Kai žiūriu į nuotraukas dabar, tai man mamutė vis gražesnė ir gražesnė. <...> Jos akys nepaprastos, kažką ji turėjo nuo mažens tokio ypatingo“, – kalbėjo profesorius, pridurdamas, kad jo mamos istorija vis dar gali suteikti pavyzdžių ir kitiems.
Jis pasakojo, kad ir žodyną jo mamutė turėjo platų, kartais jį panaudodavo ir su humoru. Jei netyčia kažką pamiršdavo ir turėdavo dukart nueiti paimti kokį daiktą ar dukart kažką padaryti, sakydavo „per durną galvą kojoms pakuta“. Pamokydavo ji ir vaikus, kad padarytų viską iš karto ir „kojoms nebūtų pakuta“. O liepdama vaikams dirbti sakydavo, kad „karūna nuo galvos nenukris“, jei ir kokį purvinesnį darbą reikės nudirbti.
„Jai buvo įdomūs ir brangūs kalbos niuansai, perlai. Ji tą galėjo matyti ir iš savo tėvo Jono Jablonskio užrašų“, – sakė profesorius.
Mamai jis negailėjo ir gražiausių žodžių sakydamas, kad ji buvo žmogus, Dievo siųstas, kad kitiems padėtų: „Ne tik, kad gydytų tiesiogine prasme (O. Jablonskytė–Landsbergienė gydė akis – LRT.lt), bet ir padėtų savo buvimu, patarimu arba kokiu nors veiksmu, pavyzdžiu.“
Jis kalbėjo atsimenantis mamos gerumą, kuris nepasireiškė glostymu, saldainių dalinimu ar pan., bet jis visada jautė, kad yra saugus, nes šalia žmogus, kuris jį besąlygiškai myli ir rūpinasi.
Kaip mamutė pasakė, taip jaunimas ir padarė
V. Landsbergis prisiminė sesers Aliutės vestuves. Kalbėdamas apie tai jis pasakojo, kad mamutė per dukters vestuves „švytėjo kaip saulė“, o jaunojo mama verkė ir verkė. O ir suorganizuotos vestuvės buvo mamutės valia, kaip sakė profesorius.
„O buvo baisūs laikai, bet tai buvo laimės diena, tie du jauni žmonės ėjo į gyvenimą“, – sakė profesorius.
O. Jablonskytė-Landsbergienė dukrai pasakė, kad bus Šv. Onos diena, suvažiuos giminės, tad ir vestuves tądien rengti reikia.
„Ne tai, kad ji liepė susituokti, ji tik pasakė kada. <...> Kaip mamutė pasakė, taip jaunimas ir padarė. Taip ir išsiuntė visiems kvietimus į Aliutės vestuves. Net Gediminui, būsimam vyrui, išsiuntė kvietimą į jo vestuves. Tai buvo mamutės aranžuotė. Staigiai, nesvarstant ilgai. Yra teisingas dalykas, reikia ir daryti“, – juokėsi V. Landsbergis.
