Lietuvoje

2020.02.20 16:18

Valatka siūlo istorinius veikėjus vertinti Bažnyčios metodais

Modesta Gaučaitė, LRT.lt2020.02.20 16:18

Jonas Noreika-Generolas Vėtra, Kazys Škirpa, Petras Cvirka, Salomėja Nėris. Tai tik keletas asmenų, dėl kurių vaidmens Lietuvos praeityje ir įamžinimo viešosiose erdvėse nėra visiškai sutariama. Ekspertai sutinka, kad atminties karų kontekste Lietuva nėra išskirtinė. Visgi nesutariama, ar tai iš tikro mums naujas reiškinys, ar ginčai dėl praeities buvo įprasti ir prieš 100 metų.

Kaip kalbėta ketvirtadienį Vilniaus knygų mugėje surengtoje diskusijoje, atminties karai vyksta plačiau, nei kai tik vienas kaimynas nesutaria su kitu. Konfliktas, anot Lietuvos istorijos instituto direktoriaus Alvydo Nikžentaičio, kyla tuomet, kai tam tikrus praeities įvykius ar žmones siekiama įamžinti viešosiose erdvėse.

„Turime turėti omenyje, kad praeities įvykiai paimami ne šiaip sau. Jie neša kažkokias vertybes. Kai vieni žmonės su tomis vertybėmis sutinka, o kiti ne, tuomet kyla konfliktas. Ir čia įvyksta ne konfliktas tarp individų, o įvyksta grupių tam tikrų. Paprastai laimi ta žmonių grupė, kuri turi daugiau simbolinių, ekonominių ar kitokių galių“, – kalbėjo A. Nikžentaitis.

Tačiau Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas sakė, kad nereikėtų visko supaprastinti iki vienos „atminties karų“ sąvokos. Jis kalbėjo, kad yra situacijų, kai žmonių nuomonės skiriasi, tačiau sakyti, kad jie kariauja, nebūtų tikslu: „Žmonės yra skirtingi, esama tų skirtumų, juos reikia priimti kaip natūralų dalyką ir bandyti juos įveikti.“

Nauja ar jau patirta anksčiau?

A. Nikžentaitis diskusijoje kalbėjo, kad atminties karai yra gana naujas reiškinys. Pasak jo, to, su kuo susiduriama dabar, diskutuojant apie istorinę atmintį ir jos įamžinimą, nebuvo prieš, pavyzdžiui, 15 metų.

„Yra daug priežasčių, kodėl tai vyksta. Tai savotiškas atsakas į tam tikrus globalizacijos procesus. Antra, žinome, kad žlugus geležinei uždangai kūrėsi nauja pasaulio tvarka. <...> Na ir trečia, žmonės pradeda ieškoti savo ištakų, muštis dėl tokių santykinai nereikšmingų dalykų, kaip praeitis, tik tada, kai visuomenė pasiekia tam tikrą sotumo jausmą“, – Vilniaus knygų mugės metu surengtoje diskusijoje kalbėjo A. Nikžentaitis.

Anot jo, anksčiau tokių diskusijų apie istorinę atmintį su tokiomis pasekmėmis nėra buvę. A. Nikžentaičio teigimu, per 20 a. nebuvo tokios situacijos, kad, politikui pasisakius praeities tema, jo reitingai smigtų žemyn.

Tačiau, pasak jo, istorinės atminties diskusijų kontekste Lietuva nesiskiria nuo kitų valstybių. Jis net sakė, kad Lietuva šiuo klausimu yra mažiau išprotėjusi nei kitos valstybės.

„Dėl praeities nesišaudome, nėra demonstracijų, radikalių susibūrimų. Negalvokime, kad čia tik kažkokie postkomunistai ar valstybės, kurios turi nevisavertiškumo kompleksą, mušasi. Laikyčiau, kad lietuviai yra bene normaliausi šiame kontekste“, – tvirtino Lietuvos istorijos instituto vadovas.

Nors istorikas V. Safronovas pritarė A. Nikžentaičio idėjai, kad Lietuva istorinės atminties kovų kontekste nesiskiria nuo kitų valstybių, jis prieštaravo minčiai, kad tai yra naujas reiškinys.

V. Safronovas pasakojo, kad prieš 100 metų, kai buvo patvirtintas pirmasis Valstybės švenčių įstatymas, jame buvo įrašytos tik dvi nereliginės šventės – Vasario 16-oji ir Gegužės 1-oji. Įvedė ją ne komunistai, kaip sakė istorikas, o Kazio Griniaus Vyriausybė. Ir tuomet, anot jo, vyko ginčai.

„Kalbant apie Lietuvą, manau, kad ji yra normali valstybė, normali visuomenė, bet nesutinku, kad tai yra naujas reiškinys. Tarpukario Lietuvoje irgi rasime reiškinių, kad žmonės nesutaria, kaip suprasti istoriją. <...> Tai nėra naujiena. Tai yra dviejų diskursų, esančių nuo tarpukario laikų, kairiojo ir dešiniojo diskursų, susidūrimas. Tai egzistuoja visose valstybėse“, – kalbėjo V. Safronovas.

Galima pažvelgti į Katalikų bažnyčią

Vadinamuosiuose atminties karuose vaidmenį atlieka ir žiniasklaida, tačiau, kaip sakė apžvalgininkas Rimvydas Valatka, veidrodis paprastai nesirenka, ką vaizduoti, o matoma tai, kas prieina prie veidrodžio. Konfliktas, anot jo, įdomus tiek dramaturgams, tiek kino režisieriams, tiek rašytojams ar žurnalistams. Kitaip tariant, jei nėra konflikto, nėra ir kūrinio.

„Kas man atrodo yra būdinga Lietuvai, tai, kad nemažai daliai visuomenės Antrasis pasaulinis karas nėra pasibaigęs. Natūraliai jis pereina į kitus karus, taip pat – ir atminčių karus. Jeigu aš klausčiau savęs, ar man pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas, tai vieną dieną sakyčiau, kad ne, o kitą – kad taip.

Iš esmės ginčas dėl atminčių, dėl istorijos yra ginčas dėl dabarties ir dėl ateities. Mes ginčijamės ne todėl, kad lenta į tą ar į kitą pusę. Mes ginčijamės, ar į kairę, ar į dešinę suksim, ar tiesiai, kaip toje pasakoje, eisim“, – sakė R. Valatka.

Jis kalbėjo, kad sprendžiant, kas yra didvyriai, reikėtų pažvelgti į Katalikų bažnyčią.

„Kas yra didvyriai? Tie patys šventieji. Katalikų bažnyčia per 2 tūkst. metų rado būdą, kaip nustatyti, kas buvo šventasis, o kas ne. Arba palaimintasis. Po Matulionio mirties kiek dešimtmečių praėjo, kol jis tapo palaimintuoju? 40 ir daugiau. Ne iš karto, gi ne kitą dieną puolė lentą kabinti.

Ką daro Bažnyčia? Ji tiria, ekspertuoja, aiškinasi, ar buvo stebuklas, ar nebuvo, kiek jų buvo ir t. t. <...> Užtektų pažiūrėti, kaip daro Katalikų bažnyčia, kaip ji kanonizuoja šventuosius, taip mes turėtume didvyrius kanonizuoti“, – kalbėjo R. Valatka ir pridūrė, kad didvyrius kanonizuoti būtų galima laikantis Konstitucijos, įstatymų, tarptautinės teisės.

Be to, jis teigė, kad atminčių karuose abi pusės turi atsisakyti noro nugalėti, nes kiekviena pergalė veda į pralaimėjimą, o kiekvienas pralaimėjimas veda į pergalę.

Nerimas dėl istorijos politikos

Apžvalgininkas Paulius Gritėnas taip pat kalbėjo, kad karai dėl istorinės atminties nevyksta individualiame lygmenyje, nes jame dar galima susitarti.

„Problema, kad individualaus lygmens arba to lygmens, kuriame kalba akademikai, autoritetas <...> mažėja, o visuomeniniame lygmenyje tas atminties karas ar jo požymiai matomi. <...> Suprasčiau atminties karą, kaip karą dėl atminties: ką mes atsimename ir ko ne. Yra grupės žmonių arba atskiri asmenys, kurie mano, kad formuojant istorinį naratyvą reikia išskirti dalykus, kuriuos verta atsiminti ir kurių neverta atsiminti. Čia prasideda didysis atminties karas“, – sakė P. Gritėnas.

Anot jo, Lietuvos istorikų bendruomenei ar bent daliai jos nerimą kelia tai, kad istorijos politiką bandoma nušlifuoti, sukurti vieną naratyvą, jog kažkas turi būti pamiršta, o kažkas būtų geriau įsiminta.

Žurnalistas Rimas Bružas sakė, kad kai visuomenėje vyksta atminties karai, istorikai stengiasi į juos nesikišti, bet tai kartais persikelia į socialinius tinklus. Visgi jis tvirtino, kad kai žvanga ginklai, argumentai tyli.

„Tie, kurie laužo tas ietis, kai laksto žiežirbos, klausos padargai, turbūt, ir padargai, kurie atsakingi už argumentų priėmimą, nebeveikia. <...> Klausimas, kada tas ekspertinis lygis turi įsijungti, kuriuo metu istorikas turėtų pradėti komentuoti ir ar tai yra jo kažkokia prevencinė funkcija“, – sakė R. Bružas.

Jis kalbėjo, kad žmonėms yra mielas „juodai baltas“ pasaulis, todėl nematoma, jog istorinė atmintis gali būti ir pilka, o atsakymų gali tekti palaukti. Tačiau, anot R. Bružo, atsakymų norima čia ir dabar.

„Mes tiek susireikšminę, kad tikime, jog klimato kaita įvyko per 50 metų, dėl to, kad mes kažką galimai ne taip padarėme. Tai jau ką kalbėti apie daug subtilesnius dalykus, kurie reikalauja tam tikrų intelektualinių pastangų, akademinio žinojimo“, – teigė R. Bružas.

21-oji Vilniaus knygų mugė vyksta vasario 20–23 dienomis „Litexpo“ parodų rūmuose. Joje savo knygas pristatys ir tokie žinomi veidai kaip žurnalistė, diktorė, televizijos laidų vedėja Laima Kybartienė („Koralų šypsenos“), gamtininkas Selemonas Paltanavičius, žurnalistė Akvilė Kavaliauskaitė („Kūnai“), LRT Žinių vedėjas Paulius Šironas („Laiškai Sodininkui“), rašytoja Vaiva Rykštaitė, laidų vedėja Lavija Šurnaitė („Pakeliui su savimi“), edukologė Austėja Landsbergienė ir kt.

Taip pat skaitykite

Populiariausi

Rokas Masiulis

Lietuvoje

2020.07.03 11:58

Masiulis buvo numatęs LAKD vadovo atleidimą: aš jau nesu ministras, tai Andrejevą greičiausiai irgi pašalins Landsbergis: atleidimas – žingsnis atgal; atnaujinta 12.57

8
Kauno oro uostas

Lietuvoje

2020.07.03 17:46

SAM atnaujino duomenis, iš kurių šalių gali atvykti užsieniečiai: pokyčiai dėl Liuksemburgo pasikeitė rekomendacijos dėl Čekijos; atnaujinta 18.01

5